Skip to main content

Full text of "Logos. 9-ieji metai (1929), nr. 1"

See other formats 


| Ephemeris Philosophica Theologicae - Philosophicae 
Facultatis in Universitate Lituana. 


LOGOS 
FILOSOFIJOS LAIKRAŠTIS 


REDAGUOJA 
Prof. Pr. Dovydaitis 


IX metai, 1 Nr. 


"Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos 
Filosotijos Fakulteto Filosofijos skyrius. 


KAU NAS === > ——— >> 1929 


Turinys—Sommaire. 


Donskis, I, Praėjusio laiko būties problema 
Le problėme dė PExistence“du Passė - + = — 
Šilkarskis, VI, Liutoslavskio „Lenkų filosofija“ 2 
„Philosophie polonaise“ dė Lutoslawski = + > - > 13—16 
Eretas, J, Hippolyte'o Taine'o „Meno filosofija 
„Philosophie de I! Art“ de Hippolyte Taine - 
“ Reinys, M., Iš visuomeninko psichologijos . 
- Psychologie de Yhomme d'action sociale > - - - — 57—64 
E, Wašmann S. J., Filosofinės problemos, kurių iškelia sktuzdžių 
svetingumo instinktai, naudingi ir svetimoš rūšies zyvianis 
(Skyrelis iš Wasmann'o gausiugų tyrinėjimi apie skruzdės 
ir jų svečius, jo 70 metų amžiaus sukaktuvių proga šių 
metų Gegužės mėn. 29 d.) Ž 
Les problėmes philosophigues dans les rapports des 
insectes myrmčcophiles avėc les fotirmis. (Un 6xtrait des 
čtudės trės nombreuses di R. P. E, Wasmann sur les 
fourmis et Ieurs hėtes A šropos du 70 anniversaire de 2 
sa naissance 16 29 mai d'annėe courante) > > > - 65—82 
Račkauskas, M, Platono Eutifronas, Vertimas su. paaiškinimais | 
: -Euthyphron de Platon. Traduction commentėe“ - => - 83—08 


1—12, 112 


+ 117—56 


17 
L] 


Dovydaitis Pr, Erich Bechėr = -+> >> > > - > = - 08—109 
2 „John Buūrnet+ > >> 2-2 100 
Iš naujausios Hteraturos Ž 
Ouvragės analysės - - > -—+ - > 110—112 
Spaudos klaidų atitaisymas 
Errata - 3 


> 412 


RAA RT 

Filosotijos laikraštis 
Z Jau eina O-sius metus, : 

Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto 
Filosofijos skyrius. 
Iki šiol išėjo ir galima gauti: 3 
1921/22 m. dvejos knygos, kaina 10 litų, 
I 


1923 m, vienerios knygos 107 
1924 m. dvejos knygos “1 

1925 m. dvejos knygos =— B 
1926 m. trejos knygos EAR a 
1927 m. dvėjos knygos „2 165 
1928 m. dvejos knygos | 15, 
1929 m. vienerios knygos 1023 


59. Visas „Logos“ sukrautas 
Šv. Kazimiero Draugijos Centriniame Knygyne Kaune. 


a 


Ephemeris Philosophica Theologicae - Philosophicae 
Facultatis in Universitate Lituana. 


„LOGOS 


FILOSOFIJOS LAIKRAŠTIS 


REDAGUOJA 
Prof. Pr. Dovydaitis 


Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos- 
| Filosofijos Fakulteto Filosofijos skyrius. 


KAUNAS 1929 


Turinys—Sommaire. 


Donskis, J., Praėjusio laiko būties problema 


Le problėme de VExistence du Passė - - - - - 1—12,112 
Dovydaitis Pr, Erich Becher - - - - - > - > - - - 98—100 
„ „John Burnet - - - - m 100 
» „ Dvejos sukaktuvės Euiopos dvasios istorijoj 
Deux anniversaires dans !' histoire de la pensėe 
europėenne > > > >>> 161-—165 
Eretas, J, Hippolyte'o Taine'o „Meno tilosotija“ 
„Philosophie de !' Art“ de Hippolyte Taine - - - 17—50 


„A „ Literaturos nagrinėjimo metodai 
Les mėthodes scientifigues de Y'histoire littėraire - 154—160 


Munnynck, M. de, O. Pr., Literaturos mokslas 


La science de I'histoire littėraire - - - - - - 145—153 
Račkauskas, M., Platono Eutifronas. Vertimas su paaiškinimais 

Euthyphron de Platon. Traduction commentėe - - - 83—08 

„ „Platono Fedonas. Vertimas su paaiškinimais 

(nebaigta) 

Phėdon de Platon. Traduction commentėe 

(2-suivre) > > 113—144 
Reinys, M., Iš visuomeninko psichologijos 

Psychologie de Y'homme d'action sociale +» - - - 57—64 

Ž „Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos 

La psychologie criminelle et judiciaire - » - - 1060—174 
Šilkarskis, VI, Liutoslavskio „Lenkų filosofija“ 

„Philosophie polonaise“ de Lutoslawski - - - - 13—16 


Wasmann, E. S. J, Filosofinės problemos, kurių iškelia skruzdžių 
svetingumo instinktai, naudingi ir svetimos rūšies gyviams 
Les problėmes philosophigues dans la symphilie altruisti- 
gue des Fourmis. > > - - > > >> > - 05—82 


Iš naujausios literaturos | 
Ouvrages analysės - - » - - 110—112, 174 


——— 


Praėjusio laiko būties problema. 
Dr. J. Donskis, Kaunas. 


Ar yra praėjusis laikas, arba praeities būtis? Rodos kad ne, nes jos 
nebėra. Ji buvo, bet dabar ji nebeegzistuoja. Tokia prasmė tvirtinimo, kad ji jau 
praėjusi, kad ji — praeitis. Tokiu būdu išeina, kad praeitis yra nebūtis. 

Ž Bet, iš kito šono, mes juk darome sprendimus apie praeitį, kurie turi savo 
objektu realią praeitį. Tiesa, esti taip pat sprendimų, apie kuriuos manoma, 
Kai jie nėra nukreipti į tikrovę. Tai yra vadiuamieji „idealiniai“ sprendimai 
'" (pavyzdžiui, matematikos sprendimai), kuriems kai kurie autoriai nori pri- 
skirti tikrovei ir būčiai svetimą pobūdį (jau John Locke savo veikale 
„Essay concerning human understanding“ tvirtino, jog pažinimas iš idejų 
yra nepriklausomas nuo tikrovės)!. Bet sprendimai apie praeitį nepriklauso 
šiai sprendimų rūšiai. Jie nėra „idealiniai“ sprendimai, jie yra „realiniai“ 


sprendimai, jie yra nukreipti į tikrovę, į faktus, į būti. 


Bet šios būties jau nebėra. Praeities būtis yra buvimas, kurs jau nėra 
buvimas, toks buvimas, kurs yra nebuvimas. Tokiu būdu mes randame 
sau prieštaraujančią situaciją. Glūdinčioji šiame prieštaravime problema gali 
pasirodyti paprasta ir net banali. Bet šis tariamasis paprastumas nesuma- 
'žina problemos išsprendimo sunkenybių. , 

Mums gali prikišti, jog praeities nebūtis yra nebūtis tiktai santykiu su 
dabartimi. Europa nėra Amerika, ji neturi savyje Amerikos, ji atmeta nuo 
savęs tvirtinimą, jog ji esanti Amerika, ir tokiu būdu ji yra Amerikos nebu- 
vimas, nebuvimas santykiu su Amerika. Panašiai, vakarykštė diena būtų 
nebuvimas tiktai jos santykiu su šiąja diena, nes ji neturi savyje šios dienos 
ir prieštarauja tvirtinimui, jog ji yra šioji diena. Taigi, praeitis galėtų būti 
suprasta kaip būtis, nors ji ir yra dabarties nebūtis. nebūtis santykiu su 
dabartimi. Bet šis klausimo išsprendimas negali būti pripažintas pakanka- 
mu. Mes galvojame praeitį ne kaip relativią, bet kaip absolučią nebūtį. 
Mes joje matome ne buvimą, kuris nėra koks nors kitas buvimas ir kurs 
yra nebuvimas tiktai santykiu su šiuo pastaruoju, bet kažką, kas visiškai 
nėra buvimas ir kurs yra grynas nebuvimas, gryna nebūtis. Bet, iš kito 
šono, kaip jau anksčiau buvo pasakyta, mūsų sprendimai apie praeitį yra 
realiniai sprendimai, sprendimai apie būtį. 

Paradoksinė praeities sritis yra platesnė, negu gali mums pasirodyti iš 
pirmo žvilgsnio. Dabartis nuolat nyksta, ir visa tikrovė, apie kurią mes 
galime ką nors spręsti, dingsta tamsiojoje praeities karalystėje anksčiau, 
negu galėtume apie ją ką nors pasakyti. Jei mes kalbame apie Montblanc'o 
kalną kaip apie kokį nors dabar egzistuojantį pažinimo objektą, tai tas, kas 
pasirodo dabartinis, yra tik visiškai nereikšmingas laike išplėstos objekto 
egzistencijos fragmentas; viskas, kas pasiliko, yra praėję ir krinta į keistą 
nebesančio buvimo viešpatiją. 


1 1! John Locke, Essay concerning human understanding, Book II, Chapter XXX 
4 Chapter XXXI $3, Chapter XXXII $ 17 ir ypačiai Book IV Chapter IV $$ 1—9, 
alygink taip pat su penktąja Dekarto „Meditatio“. > 


2 J. Donskis: Praėjesio laiko būties problema 


Pažymėtina, kad iš praeities nebuvimo eina, kaip paprasta išdava, ne- 
galimumas tiesioginai patikrint į praeitį nukreiptų sprendimų tikrumą, t. y. 
negalimumas juos betarpiškai patikrinti, suvokiant patį praėjusį objektą. 
Praeities nebėra, ir todėl ji yra neprieinama tiesioginai suvokiančiam paži- 
nimui 1. Kur istorikas tariasi tiesioginai matąs ties savimi praeitį (pavyzdžiui, 
stebėdamas kokius nors paminklus), tai kol jis suvokia juos jutimo būdu, 
iš tikrųjų turi reikalo tiktai su dabartimi, tai yra (nekreipiant dėmesio į laiką, 
praslinkusį tarp pajustojo fizinio įvykio ir pajutimo akto) su dabartine, laike 
betrunkančios egzistencijos dalimi. Tiktai mums laikantis tos nuomonės, 
kad suvokiamasis daiktas nekinta, tai yra, kad jo dabartinis ir praeitieji bu- 
viai tarp savęs lygūs, mes esame palenkiami supainioti šiuos būvius, kurie, 
nežiūrint į jų panašumą, yra skirtingi. Tai yra sunkenybė, kuri yra priešinga 
anksčiau paminėtajai. Anksčiau mes esame pasakę, kad galvojamoji dabartis 
neatidėliojant ir neišvengiamai tampa praeitimi; čia tvirtiname, jog jutimo 
būdu suvokiamoji praeitis pasirodo dabartimi. 

Negalimumas tiesioginai suvokt praeitį randa, rodos, savo ribas atmintyje, 
kuri netarpininkaujama jokio protavimo, supažindina mus su praėjusiais 
įvykiais. Atmintis yra tiesioginė, kadangi ji apsieina be tarpininkaujamo pro- 
tavimo. Bet, iš kito šono, ji nėra tiesioginė, kadangi ji mus palieka atskir- 
tus nuo praeities, apie kurią ji mums praneša, ir neduoda galimumo tą pa- 
čią praeitį tiesioginai suvokti. Klaidos atsiminime visuomet galimos, atsimi- 
nimų patikrinimas niekuomet nėra visiškai nereikalingas ir dažnai pasirodo 
pageidaujamas.  Negalimume tiesioginai suvokti praeitį nieko nekeičia tas 
taktas, kad atsimenamieji sprendimai (Erinnerungsurteile) mums atrodo kaip tikė- 
tini ir nereikalaują jokių įrodymų nei protavimų. Atminties tikėtinumą visuomet 
lydi kažkokia neapgalima, nevisados budėjanti, bet niekuomet visiškai neužmie- 
ganti abejonė. Atminties liudymas rodos mums, dėl negalimumo tiesioginai 
suvokti praeitį, kaip kažkokia savavališka pretenzija, nerandanti patenkini- 
mo. Bet jei negalimas tiesioginis praeities suvokimas, kurs galėtų mums 
duoti absolučiai tikėtiną pažinimą, ir jei visos netiesioginio pažinimo rūšys, 
o tarp jų ir atmintis, pasirodo, palyginant su tiesioginu suvokimu, kaip 
kažkokia mažiau tikėtina ir daugiau ar mažiau abejotina pažinimo 
rūšis, tai skeptikas gali lengvai pajusti palinkimo praeities pažinimą laikyti 
visiškai negalimą?. Tokiu būdu ypatingos rūšies prieštaravimas atsidengia 
atminties problemoje. Atsimenamasis pažinimas yra absolučiai tikėtinas, nes 
jis pretenduoja be įrodymo būti tiesa; bet jis, iš kito šono, yra abejotinas, 
nes jo tiesioginai patikrinti visiškai negalima. Atsimenamoji praeitis, iš vieno 
šono yra žinoma, bet, iš kito šono, abejotina ir, gali būti, nepažįstama. 

Mūsų problemą apsunkina ir paaštrina dar viena aplinkybė. Praeitis 
rodo apibrėžtumą (Bestimmtheit), kurio trūksta ateičiai ir kurio neturi nė 
dabartis. Ateitis yra neapibrėžta. Net mūsų matematiškai pagrįstieji būsi- 


1 Palygink Sir William Hamilton, Lectures on Metaphysics, 2 Volumes 
Vol. I 218—221 pp. 

2 „Pagalvokite apie nuobodžią rutiną skeptikų, kurie klausinėja, ar mes turime atei- 
ties (tai yra pomirtinį) gyvenimą. Įdomus klausimas yra kitas: ar mes turime praeitį? Vos 
tik praėjusi minutė, ar ji nėra, racionalistišku atžvilgiu, tiktai tradicija ir vaizdas?“ ironiškai 
klausia anglų rašytojas G. K. Chesterton („Tremendous Trifles“, tai yra „Baisios 
Smulkmenos“). 


J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 3 


mųjų įvykių numatymai nėra visiškai tikri faktinos numatytųjų įvykių reali- 
zacijos atžvilgiu, nes visuomet gali pasireikšti aplinkybių, kurios mūsų iš- 
rokavimuose nebuvo numatytos. Dabartis, kaip tokia, yra pilnai apibrėžta, 
bet mūsų pažinimas konstatuoja šį apibrėžtumą, dabarčiai tapus praeitimi. 
Ogi praeitis mums pasirodo absolučiai apibrėžta. Tas, kas buvo, turi api- 
brėžtą kokybę, kuri jam priklauso be jokių abejonių. Ji buvo tas, kas ji 
buvo. Bet iš šio apibrėžtumo eina pažinimo palengvinimas. Tas, kas yra 
neapibrėžta, negali būti pažinta su dideliu tikrumu; ozi apibrėžtieji daiktai 
lengviau atsidengia mūsų pažinimui. Tokiu būdu praeitis, žiūrint į jos api- 
brėžtuma, turėtų pasirodyti objektu ypačiai prieinamu mūsų pažinimui. 
Bet tuo pačiu metu praeitis, kuri rodos taip palanki mūsų pažinimo pastan- 
goms, joms gamina didžiausių sunkenybių: kaip neegzistuojanti, ji, taip sa- 
kant, išsprunka iš tiesioginio pažinimo, o čia galimasis netiesioginis atsi- 
menamasis pažinimas yra nebe trūkumų. Naujas prieštaravimas, prie kurio 
prisideda dar vienas. (Galima pasakyti, kad apibrėžtais gali būti tiktai ob- 
jektai, kurie egzistuoja (nebūtis, kaip niekas, negali būti apibrėžta); ir dėlto 
turėtume pripažinti, kad praeitis, turint galvoje jos nebuvimą, negali būti 
apibrėžta. Bet iš kito šono, šis apibrėžtumas, kurs pasirodo prieštaraująs 
nebūčiai, yra praeities nebuvimo pasėka. Pilnasis apibrėžtumas tinka tiktai 
tam, kas yra miręs arba sustingęs, tam, kas nebegali reikštis naujomis ypa- 
tybėmis, tam, kas nebūtyje yra visiškai pasibaigęs. 


Praeities problematika, kaip mes ją esame išdėstę, glūdi nuomonėje, 
kad praeities nebėra, nuomonėje, kuri susiduria ir įeina į koliziją su neabe- 
jotinu praeities būties aspektu. Si nuomonė, kuria mes remdavomės, dė 
stydami mūsų problemą — yra tai pažiūra priešmokslinės, kasdienės minties, 
kuri dažnai esti nesąmoningai perimama ir netgi daugymos filosofiškų ra- 
jungia su neišvengiamu pripažinimu kažin kokio praeities būties aspekto 
ir įpuola į savo rūšies antinomiją — nepasiliko be antpuolių iš priešingų 
pažiūrų šono. Filosofijoje ir kitose minties srityse netrūksta bandymų vi- 
siškai atsisakyti nuo nuomonės, kad praeitis neturi jokios būties ir tik tvir- 
tinti, kad praeitis nebeegzistuoja. 

Dviejose dvasios srityse, kurios, nežiūrint į jų glaudų santykiavimą 
su filosofija, turi būti nuo jos atskirtos, mes galime konstatuoti tendencijas, 
kurios skiriasi nuo išsiplatinusio praeities supratimo ir linksta į jos būties, 
jos buvimo dabartyje pripažinimą: religijos ir teorinės fizikos srityse. 

Religinė Dievo sąvoka apima Jo visako žinojimą. Visako žinojimo 
sąvoka reikalauja žinot apie visus laikus, tai yra ir apie praeitį. Žinojimas 
apie praeitį, kurs įvyktų tiktai praeityje, reikštų, kad Dievo žinojimas da- 
bartyje yra nepilnas (kaip šalinąs praeitį) Bet Dievo žinojimui netinka jo- 
kie trūkumai.  Dėlto Dievas turi . žinoti visais laikais, tai yra amžinai apie 
visus laikus. Prie to dar reikalinga pabrėžti, jog Dievo žinojimas negali 
būti nepilnai tikras. Dėlto Dievo žinojimas negali būti panašus į žmogišką 
atmintį, jis turi būti tiesioginis suvokimas arba koks nors kitoks pažinimas, 
kurs būtų laisvas nuo visokių tarpininkavimų, skiriančių nuo mūsų objektą. 
Tai galima būtų išvesti ir remiantis kitais pagrindais. Jei Dievas visuomet | 


4 ). Donskis: Praėjusio laiko būties problema 


viską žino, tai Jo žinojimas negali kisti su bėgančiu laiku. Jei jis nekinta 
su laiku, tai jis turi būti tas pats, koks jis buvo praeityje. O jei jis praei- 
tyje, kada žisai buvo simultaniškas (simultane, gleichzeitig) su pažinta pra- 
eitimi, negalėjo būti jos prisiminimas, tai jis ir šiandien negali būti tos pra- 
eities atsiminimas. Tokiu būdu Dievas turi tiesioginį žinojimą apie praeitį. 
Šis Dievui pripažintinas amžinas tiesioginio praeities pažinimo galimumas 
be ypatingų paaiškinimų negali būti laikomas vienaprasmis su amžina pra- 
eities būtimi. Dievo Amžinybė yra ribotos - laikinos būties praeinamybės 
priešingumas; ši praeinamybė yra svarbus santykių tarp Dievo ir pasaulio 
bruožas. Visų sukurtųjų daiktų praeinamybėje nieko negali pakeisti ir sie- 
los nemarumas; šis reiškia sukurtos esybės, bet ne jos atskirų momentų 
begalinį patvarumą laike. Šie momentai nyksta praeities nebūtyje, toliau 
beegzistuojant laike trunkančiai esybei, bet jau naujuose jos buvimo mo- 
mentuose, ktirie yra skirtingi nuo jau prabėgusių ir praėjusių. Tokiu būdu 
religinėje Dievo idejoje nėra nedviprasmio praeitojo laiko tvirtinimo. Bet 
tikėjimas į Dievui amžinai galimą tiesioginį praeities suvokimą reiškia visų 
„priimtos praeities nebuvimo pasėkos, tai yra jos tiesioginio pažinimo ne- 
galimybės, neigimą. Dėlto jis implikuoja jei ne praeities buvimo teigimą, 
tai bent nurodymą į ją. 

Visiškai kitoj srity mes konstatuojame mintį, kuri taip pat skiriasi nuo 
visų priimto praeities problemos supratimo. Naujoje fizikoje laikas laikomas 
tokiu dydžiu, kuris yra tam tikra prasme lyginamas su erdvės dydžiais, 
arba ketvirtuoju matavimu, kuris yra pridedamas prie trijų erdvės matavimų. 
Laiko ir erdvės pasaulis yra tokiu būdu laikomas keturių matavimų nepa- 
liaunamybe (continuum). Ši nepaliaunamybė apima visą praeitį. Kiekvienas 
įvykis laiko ir erdvės nepaliaunamybėje turi savo vietą. Pasaulinis vyksmas 
suskyla į daugybę įvykių, kurių kiekvienas yra apibrėžtas laiko ir erdvės 
atžvilgiais. Lokalizacija laiko ir erdvės nepaliaunamybėje, kurioje laiko ma- 
tavimas yra lyginamas su erdviniais matavimais, pasirodo panaši į lokaliza- 
ciją erdvėje. Laike nuo vienas kito atskirti įvykiai yra tarsi visi duoti iš 
karto, nes skiriąs juos laikas yra lyginamas iš karto su duotąja erdvės 
distancija. Tuo yra nurodoma į praėjusių atsitikimų egzistavimą ir po jų 
praslinkimo. Cia reikia pažymėti, kad šis laiko distancijos palyginimas 
su erdvės distancija nėra pilnas, kaip tai buvo pripažinta ir fizikos specialistų *. 
Laiko atžvilgiu įvairių atsitikimų: simultaniškas egzistavimas, kurs visi- 
škai nesiskirtų nuo erdvės atžvilgiu įvairių įvykių simultaniško 
egzistavimo, turėtų mums leisti tiek lengvai keltis iš vienos vietos į kitą ir 
atgal išilgai laiko distancijos, kiek yra mums leista keltis išilgai erdvinių 
distancijų. Bet to negalima. Negalimumas atgal grįžtančiųjų judėjimų laike 
mums nurodo į praeities išnykimą, kurį ir teorija laiko, kaip ketvirtojo ma- 
tavimo, šiaip ar kitaip turi pripažinti arba kuriuo būdu išaiškinti. Bet pasi- 
lieka neginčytinas faktas, jog analogija, kuri yra minėtoje tezėje, nežiūrint 
į skirtumą, išvestą tarp erdvės ir laiko distancijų, implikuoja, kad laiko 
atžvilgiu atskiri atsitikimai yra kokiu nors būdu duoti draugė. Sis 
pastarasis minėtosios tezės aspektas, jei nėra aiškiai išreikštas tvirtinimas 


a: o Ealygink Ėmile Meyerson, La Dėduction Relativiste, Paris 1925, Chapitre VIII 
Pp 3/—11. 


J. [ onskis: Praėjusio laiko būties problema 5 


praeities egzistavimo po jos išnykimo, kurs turėtų šiaip ar taip būti sutai- 
kintas su šiuo išnykimu — tai yra bent nurodymas į šį egzistavimą. 

Grynosios tilosofijos srityje mintys, vedančios pripažint praeities būtį 
arba besiartinančios prie to, yra randamos daugelio autorių. 

Pirmoje eilėje reikia paminėti Bergson'o atminties teoriją, pagal ku- 
rią, praeitis mums yra tiesioginai duota atmintyje, kas (žiūr. aukščiau) esą 
nurodymas į jos (tai yra praeities) būtį) !. Bergson'as neigia, kad atminties 
atvaizdai yra smagenų vyksmų pagaminti subjektiviniai vaizdai. Pagal 
Bergson'ą, smagenys turi tik funkciją atrankos tarp galimų tiesioginių 
mūsų praeities suvokimų, atrankos, kurią determinuoja mūsų praktiniai rei- 
kalai. Mūsų dvasios sugebėjimas nusigręžti nuo praktinių reikalų duoda 
galimumo nuo praktinės atrankos sąlygų prieiti prie laisvos intuicijos, kuri gali 
regėti mūsų praeitį visoje jos gyvoje pilnybėje. Mūsų praeitis tebeegzistuoja 
mūsų atmintyje, nors tik kartais, kada mums pavyksta pasilaisvinti nuo 
praktinio gyvenimo valdžios, be varžymų pereina sąmonės slenkstį*. Bet 
čia pažymėtina, kad Kergson'as šiuos savo tvirtinimus išreiškia nevisuo- 
met su pakankamu aiškumu. Vienoje vietoje jis sako, jog tai, kas yra palai- 
koma atmintyje, yra praeities vaizdas, o ne pati praeitis. Bergson'o 
tvirtinimas, kad galima tiesioginai suvokti praeitį, nėra, kaip mes jau esame 
pasakę, aiškiai išreikštas praeities būties pripažinimas. Jis tiktai neigia vieną 
praeities nebuvimo pasėką, tai yra negalimumą tą praeitį tiesioginai suvokti, 
ir tik dėlto jis implikuoja praeities būtį, Bergson'o teorija nėra tiesus 
ir nedviprasmis tvirtinimas, kad praeitis dar tebėra, bet ji (ši teorija) prisiar- 
tina prie tokio tvirtinimo *. 

Kai kurie naujausių laikų galvotojai, būdami nepriklausomi nuo Bergson'o 
pažiūrų, bet pasiremdami jiems visiems bendru nusistatymu, kad visų rūšių 
pažinimo objektai yra tiesioginai duodami mūsų pažinimo aktuose, tvirtina, 
jog mes suvokiame mūsų prisiminimo aktuose pačią praeitį3. Sis tiesio- 
ginis praeities turėjimas mūsų prisiminuosė implikuoja, kaip anksčiau jau 
buvo pasakyta, kokiu nors būdu suprastintą praeities būtį. Kadangi pagal 
šios filosofiškos krypties atstovus (ypačiai pagal Alexander) pati pa- 
žintoji tikrovė mums yra tiesioginai duodama ne tik prisiminimuose, bet ir 


1 Henri Bergson, Matičre et Mėmoire. Essai sur la relation du corps a 
Vesprit, Paris. Alcan. 
* Henri Bergson, Matičre et Mėmoire, 152 ir sek., 167, 169. 
3 Henri Bergson, op cit. p. 2.0. 2 
„ „/ Buvo mėginta surasti škotų tilosoią Thom ą Reid'ą (gyv. XVIII šimtmečio gale) 
pripažinus, kad yra tiesioginis praeities suvok mas. Tiesa, Reid'as kalba apie tai, kad 
mūsų atsiminimų objektai nėra dabartiniai praeities vaizdai arba atvaizdai, bet pati atsi- 
mintoji praeitis. Tačiau Reid'as tuo nori tiktai pasakyti, jog atminties akto esmė yra 
ne dabartinis prisiminimo vaizdas, bet tvirtinimas, kad kas nors egzistavo praeityje, arba 
tiesiog į praeitį nukreipiame, praeitį intenduojančiame tikėjime (helief) į jos buvusią tikrovę. 
Praeitis yra, pagal R eid'ą, tiesioginai intenduojama (atsimindami mes turime galvoj 
pačą praeitį), bet ji nėra mums tiesioginai duota ją pačią reginčiame suvokime. (Palygink 
homas Reid, Ar inguiry into the Human Mind on the Principles of Common 
Sense. Werks. Edinburgh 1846 pp. 105 - 106). = 
„> Pavyzdžiui, S. Alexander, Space, Time and Deity. 2 volumes. — Lair d, 
Studies in Realism, pp. 5U—59 (abu veikalu išleido Mac Millan, Londone). Plg. taip pat 
tusų filosofo N. O. Losskiį'o pažinimo teorijos raštus. 


6 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 


visuose pažinimo aktuose, tai pagal minėtąją kryptį galima kalbėti apie tie- 
sioginį- pačios praeities turėjimą ir apie jos būties implikaciją turint galvoje 
ne tik prisimenamąją praeitį, bet ir pažintąją praeitį apskritai. 

Prie panašių rezultatų prieina ir L. P. Karsavin'as, kurs iš vieno 
šono remiasi principų tiesioginio objektų turėjimo pažinimo aktuose (kuriam 
dalimi pritaria) ir, iš kito šono, išeina iš jo paties metafiziškos konstruk- 
cijos ypatingų premisų. Pagal Karsaviną, mūsų „aš“ yra visalaikinė 
(scespewennaa) vienybė; kiekvienas jo būvių turi savyje visus kitus arba 
yra su jais tolygus (be to, pagal Karsavin'ą, visi mano jo „aš“ būviai yra 
tolygūs su visu pasauliniu vyksmu, iš ko seka tiesioginis šio vyksmo turė- 
jimas mūsų pažinimo aktųose). Ši tolygybė (arba šis turėjimas savyje mano 
paties būvių ir visos tikrovės) gali pasidaryti aktualiu tiktai mums įgijus 
patyrimą palenkiantį, superempirinį tobulumą. Mūsų faktino patyrimo ne- 
tobulume ji pasilieka paslėpta arba potenciali (taip sakant, sųtraukta, 
cra:kennas); bet vistiek ji apsireiškia, nors netobulai, mūsų prisiminimuose, 
kur mūsų dabartiniai būviai turi savyje mūsų praėjusius būvius (juos pa- 
čius, ne jų dabartinius vaizdus). Šis tiesioginis praeities turėjimas yra, 
pagal Karsavin'ą, kaip jau pasakyta, nepilnas !. 

Aiškiai išreikštą, netik implikuotą tiesioginiame turėjime mūsų prisimi- 
nimuose, praeities būties tvirtinimą randame pas Louis Lavelle'j. Praei- 
tis, pagal jį, nenyksta, nevirsta nieku. Ji pasilieka būtyje, neiškrinta iš jos. 
Ji niekuomet nenustoja savo vietos visą laiko srovę apimančioje būties 
tvarkoje. Šis praeities buvimas pasireiškia prisiminime, kurs mums rodo 
jos vietą būties tvarkoje. Bet praeities dalys, kurių mes nerandame mūsų 
atmintyje, tebeturi savo vietą trukimo (durėe) visete, kaip objektai galimų 
atsiminimų, kurių sritis peržengia individualinės atminties sienas ir apima 
visus realius įvykius be išimties?. Tai Lavelle'is, kaip lengva pastebėti, 
tvirtina ne praeities būtį kaipo tokią, nepriklausomai nuo tfaktino paty- 
rimo. Šis vaidina tiktai vaidmenį akto, mums atskleidžiančio praeities 
egzistavimą. 

Nedviprasmiai išreikštą praeities tvirtinimą randame ir pas C. D. 
Broad'ąš. Atsitikęs įvykis egzistuoja, pagal Broad'ą, amžinai. Jei 
praėję įvykiai nebeegzistuotų, jie negalėtų turėti su kuo nors jokių santykių. 
Bet kiekvienas praėjęs įvykis įeina laiko atžvilgiu 1) į pirmiau ėjimo santy- 
kius su vėlesniais praėjusiais įvykiais bei su dabartimi ir 2) į paskui ėjimo 
santykius su anksčiau atsitikusiais įvykiais. Tas nebūtų galima, jei praeitis 
nebeegzistuotų. Be to, pagal Broad'ą, galima pasakyti, kad praeitis kinta, 
įsigydama naujų santykių su naujai prisidedančiais vėlesniais atsitikimais. 
Cia kalbama kaip apie laiko, taip ir apie priežastingumo santykius, į kuriuos 
praėję įvykiai negali įeiti vėlesniems įvykiams dar neatsitikųs. Toliau, jei 
reikėtų pripažinti tiesioginį praeities turėjimą mūsų prisiminimuose (Broa- 
d'ui tai abejotina), tai mes taip pat turėtume praeities kitimo pavyzdį, per 
įgijimą naujų santykių su dabartiniu prisiminimo pergyvenimo atsitikimu. 


1L. P. Karsavin, Oniocoj a ncropia ic O nauvaxax6. OnnT xpucTianckoū MeTA(hA3EKU. 
Toms I. raaBa III. , A 
2 Louis Lavelle La dialectigue de P Eternel Prėsent. De |'Etra, 19—24 pp. 
< 5 CG. D. Broad, Mind and its Place in Nature, 252, 256—257 pp. 


"7-2 


J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 7 


Iš to, kas pasakyta, aišku, jog, pagal Broad'ą, visa praeitis, nepriklausomai 
nuo jos prieinamumo mūsų atminčiai, tebeegzistuoja. Drauge su šiuo praei- 
ties nebuvimo neigimu Broad'as neigia ir tą absolutų, jokių permainų 
nepakenčiantį apibrėžimą, kurs yra bendrai priskiriamas praėjusiems įvy- 
kiams. Praeitis jam įgyja savo rūšies gyvenimą ir judrumą; ji auga, 
įeidama į naujus santykius. 

Nuomonę, pagal kurią praeitis turi galimumų gyvam keitimuisi, ran- 
dame reikštą Makso Scheler'io, kurs, pasiremdamas Troeltsch'u, 
Williamu Stern'u ir kitais, pritaikina ją istorinei tikrovei. Istorinis įvykis 
esąs nebaigtas. Jis veikiąs ateities kartas ir įgijąs naujų ypatybių vertinimuose, 
kurių objektu jis tampa įvairiais laikais. Jis gali tokiu būdu būti užbaigtas 
tiktai pasaulio istorijos gale. Istorinis įvykis turi įvairių reikšmių ivairioms 
epochoms, kurios jį vertina įvairiais atžvilgiais. Istorinė praeitis nežino 
sustingimo, ji gali būti keičiama kaip ateitis. Istorinės lytys (Gestalten) 
nuolat kinta ir įgyja naujų prasmių, naujų reikšmių, kurios buvo svetimos 
jų laikams. Istorinio objekto keitimasis pareina nuo istoriškai pažįstančiam 
priklausančios vertybių sistemos, nuo jo interesų krypties, ir net nuo atei- 
ties perspektivų, kurias jis sau užsibrėžia. Sis praeities kintamumas yra, 
pagal Schelerį, griežtai apribotas istorijos sritimi !. 

Tokiu būdu tris svarbiausius bendrai priimto mūsų klausimo suprati- 
mo elementus — praeities nebūtį, tiesioginio jos regėjimo atmintyje nega- 
limumą ir absolutų nekintamumą — cituotieji autoriai neigia. Sakytieji 
autoriai gina priešingas tezes: amžiną praeities būtį (Broad, Lavelle), 
jos tiesioginį turėjimą (Bergson, Losskij, Karsavin, Alexander, 
Laird), jos keitimąsi (Broad, Scheler). 


II. 


Dabar reikalinga atsakyt į klausimą, ar prieštilosotinius ir su jais sutinkan- 
čius filosofinius mūsų problemos išsprendimo būdus reikia pamest mūsų 
cituotų nuo jų besiskiriančių pažiūrų naudai? Ar turi šios pastarosios 
paradoksalinės pažiūros neišvengiamai mus įtikinti? ! 

Kaip pasielgti, pirmoje eilėje, su tvirtinimu, kad yra praeities būtis? 
Kaipo toks, jis dar nėra atviras sveiko proto pažiūrų neigimas. Nes ir 
sveikas protas pripažįsta praeičiai kokį nors buvimo aspektą (I skirsnys). 
Bet, pagal sveiką protą, yra tuo pačiu metu neneigtinas ir praeities neb u- 
vimo aspektas. Praeities nebuvimo aspekto neigimas ir išimtinas 
praeities buvimo aspekto pabrėžimas yra tas minėtų filosofiškų teorijų bruo- 
žas, kuris jas griežtai skiria nuo bendrai priimtos pažiūros. Ar neišven- 
giama pripažinti praeities būti išimtiną ir nevaržomą jokių nebuvimo 
momentų? : 

Visų pirma tenka išaiškinti šio pripažinimo prasmę. Reikalinga nuro- 
dyti skirtumas tarp praeities būties sąvokos ir kitų į ją panašių sąvokų. 
Praeities buvimas yra buvimas kokios nors, laiko momente realioje laiko 
tvarkoje lokalizuotos, realybės taip pat ir po vėlesnių momentų įvykimo, 
tai yra buvimas kokios nors tikrovės R laike t; (Rt,), taip pat ir vėlesniuose 


„laiko momentuose t;, t; ir taip toliau. Bet jis nėra buvimas kokios nors 


1 Max Scheler, Die Wissenstormen und die Gesellschaft SS. 175—179. 


8 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 


trunkančios (patveriančios) per eilę atskirų momentų ir per juos pratęsian- 
čios savo egzistenciją esybės, tai yra substancijos plačia šio žodžio prasme, 
pavyzdžiui, materialinio „daikto“ arba kokio nors „aš“. Kadangi šių patva- 
rumas reiškia patvarumą būties A eilėje akimirksnių ti, t;, t; ir taip toliau, 
kur A įgyja vieną po kitos lytis Ati, At;, At; ir taip toliau (kurios gali 
skirtis tiktai vietos atžvilgių), bet ne patvarumą šių lyčių kaip tokių. Pavy- 
zdžiui, substancijos patvarumas reiškia, jog tas pats „daiktas“ A, kurs 
akimirksnyje ti buvo vietoje L, dar trunka arba egzistuoja tolesniame 
akimirksnyje t;, jau jam turint vietą I;, bet jis nereiškia, jog laike t; dar 
egzistuoja laikas ti, tai yra „daiktas“ A jo pirmoje vietoje li. Tuo tarpu 
praeities būties hipotezė tvirtina šį pastarąjį egzistavimą. Iš 
kito šono, praeities būties hipotezė nesutampa su Friedrich'o Nietz- 
schė's iš naujo pasiūlytu tvirtinimu, kad yra amžinas visų įvykių grįžimas, 
tai yra, kad viskas, kas įvyksta pasaulyje, turi dar sugrįžti begalinį kartų 
skaičių, praėjus tam tikram laikui. Kadangi pastarajame tvirtinime numato- 
ma ne egzistencija kokios nors tikrovės R laike ti taip pat visuose sekan- 
čiuose momentuose t>, t; ir taip toliau, bet atėjimas vėlesnių akimirksnių 
tri, tn2, tns ir taip toliau, kurie savo turinyje (tai yra juose atsitinkančios tikro- 
vės kokybėje) kartoja visą jau praslinkusio ir nebesančio momento turinį 
(arba tikrovės Rt: kokybę). Jei Nietzschė's pusėje būtų tiesa, tai arti- 
moje arba tolimoje ateityje pasikartos vakarykštė diena. Bet jei teisinga 
praeities buvimo hipotezė, tai vakarykštė diena egzistuoja dar ir šiandien ir, 
reikia pažymėti, egzistuoja ji pati, bet ne. jos kopija. 

Teoriniai praeities buvimo hipotezės pamatai jau buvo išdėstyti anksčiau. 
Jie glūdi toje faktinoje situacijoje, dėl kurios ir sveikas protas yra verčiamas 
pripažinti praeityje būties momentą, (kurs, pagal jo pažiūrą, randasi pu 
siausviroje su dar ryškiau išreikštu nebūties momentu. Mes paminėjome 
tos pačios hipotezės specialinius pagrindus religijos ir gamtos mokslo 
srityse. Prie jų prisideda taip pat veiklūs, nors ir nevisuomet įgyją aiškumo 
mūsų sąmonėje emocionalinio pobūdžio motivai. Praeitis slepia savyje 
mūsų stipriausių emocijų objektus. Mūsų karštos svajonės telkiasi prie 
mums brangi: privatinių asmenų ir prie istorijos didvyrių, prie mūsų pačių 
kudikystės ir prie didžiausių istorijos įvykių. Asmenys ir epochos, kuriuos 
mes laikome pavyzdžiais mūsų ateičiai, yra praėję. Ir praeitis suima savyje 
mūsų dėmesį vyliojančius būties turtus. Cia visur matyti dar beesanti 
tikrovė — tai yra mūsų bandymas, kuris, rodos, iš dalies patenkina mūsų 
į praeitį nukreiptus svajonių žvilgsnius. Kalbant apie praeities būtį pabunda 
viltis dar pergyventi praeitį kaip dabartį, nors tiktai sausose filosotinėse 
diskusijose. 


chinio buvimo srityse (jei mes išskirsime jų galimus metafizinius pamatus) 
prieinamumas patyrimui laikomas tikra (nors ir vartotina su kokiais nors 


J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 9 


apribojimais) egzistencijos kriterija. Taigi, praeities neprieinamumas patyri- 
mui yra laikomas jos išskyrimu iš būties. Taip žiūriį daiktą mūsų empirinė 
mintis. Ir praeities buvimo teorijos negali sugriauti šio nusistatymo be 
ypatingų įrodymų. 

Tiesa, kad būtų galima įsivaizduoti praeitį kaip beegzistuojančią, nors 
neprieinamą patyrimui, tai nebūtų absurdas, nors tas prieštarauja mūsų 
empirinės minties naturalinėms pažiūroms. Bet rodos, kad tas būtų galima 
įsivaizduoti be sunkenybių tiktai, jei mūsų patyrime būtų išpildyta viena 
specialinė sąlyga. Jei pasaulio būvis akimirksnyje t, rastųsi tokiame santy- 
kyje su pasaulio būviais akimirksniuose t;, t; ir taip toliau, kad kiekvienas 
akimirksnis (arba ta realybė, kuri tuos akimirksnius pildo) būtų visiškai nuo 
visų kitų atskira būtis ir kad nebūtų jokios būties, kuri truktų ilgiau, negu 
momentiniai būviai ir egzistuotų taip akimirksnyje t;, kaip ir akimirksnyje 
t; — tai būtų galima prileisti, kad pirmoji būtis yra tapusi neprieinama 
mūsų suvokimui ir tuo tarpu antroji būtis pasidarė jam prieinama, nors jos 
abi egzistuoja viena greta kitos. Bet mūsų faktinas patyrimas šiai hipotezei 
neatitinka. Patyrimo pasaulis mums pasirodo tokiu pasauliu, kuriame yra 
materialiniai „daiktai“, trunką daugybėje akimirksnių ir egzistuoją taip mo- 
mentu ti, kaip ir momentu t. Tą patį tenka mutatis mutandis pasakyt ir 
apie psichines esybes, apie „aš“. Čia svarbus pripažinimas kokios nors 
per akimirksnių daugybę trunkančios esybės, tai yra substancijos plačia 
žodžio prasme, bet ne galimumas naudotis substancijos sąvoka kuria nors 
siaurai apribota prasme; lygiai mums nėra svarbu, ar fizine substancija 
būtų pripažinti naivaus suvokimo ir galvojimo objektai, atomai arba elektronai). 
Tat jei vienas „daikto“ būvis skiriasi nuo kito, tai labai dažnai (pavyzdžiui, 
kur „daiktai“ kiekvieną momentą keičia savo vietą erdvėje) kiekvienas būvis 
pasirodo ne kaip atskiras nuo kito, galįs su juo koegzistuoti, bet kaip iš- 
skiriąs kitą ir negalįs tuo pačiu metu turėti greta jo vietos tikrovėje. Vieno 
egzistencija pasirodo implikuojanti ir reiškianti kito neegzistenciją. „Daiktas“ 
vietoje I: reiškia neegzistenciją to paties „daikto vietoje I;. Tai „daiktas“ 
yra galvojamas kaip kas nors, kuris kiekvienu akimirksniu gali būti 
reprezentuotas tiktai vienu „daikto“ dabartiniu būviu. Jei su „daikto“ da- 
bartiniu būviu turėtų koegzistuoti koks nors jo praėjęs būvis, tai mes tu- 
rėtume priskirti šį pastarąjį kitam „daiktui“ ir gautume du „daiktu“ vietoje 
vieno, kas prieštarauja mūsų prielaidai. Tokiu būdu egzistencija per kokį 
nors laiko tarpą trunkančio „daikto“ negali būti sutaikyta su praeities egzi- 
stencija. Jei Kantas patiekia įrodymą, kad empirinių įvykių atvykimas ir 
išnykimas reikalauja trunkančios substancijos, kurios būviai yra tie įvykiai !, 
tai galima tvirtinti ir atvirkščiai, kad empirinė substancija reikalauja savo 
būvių išnykimo. Tiesa, sutinkame taip pat žymių galvotojų, kurie, pagal 
jau Hume'o pradėtąją tradiciją, neigia „daiktų“ ir visokių nemomentinių 
tikrovių egzistenciją*. Bet yra neabejotina, kad mūsų empirinė mintis yra 


1 Kant, Kritik der reinen Vernunit. Teil II, Abteilung I, Buch II, Hauptstūck II, 
Analogien der Erfahrung. 

2 Pavyzdžiui, Bertrand Russell, Analysis of Matter, London 1927 pp. 283--288 
ir An Outline ot Philosophy, London 1927 pp. 254—255. Russel!'s, kovoja su substan- 
cijos sąvcka pasiremdamas naujosiomis fizikos teorijomis. 


10 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 


priversta, dalimi jos pačios prigimties, dalimi objektivaus patyrimo tvarka 
laikyti pasaulį daugybe „daiktų“ arba substancijų plačia šio žodžio prasme. 
Bet su šiuo yra susijęs praeities būties neigimas. Bendrai priimtojo pra- 
eities supratimo šalininkas galės laikytis šio savo nusistatymo, nežiūrint į 
praeities buvimo teorijas, kadangi jose nedaroma jokių pastangų gintis nuo 
argumentų, kuriais gali pasiremti priimtosios pažiūros. 

Reikia pridurti, kad prieš emocionalinius motivus, kalbančius už pra- 
eities buvimo pripažinimą, stovi kiti, už praeities nebuvimą kalbą, tos pačios 
rušies motivai. Jei mes savo svajonėse pageidaujame neišnykstančios mums 
brangios arba vertos praeities egzistencijos, tai yra taip pat praeitis, nuo 
kurios mes slepiamės pilni pasišlykštėjimo ir kurios tolimesnis trukimas 
mums rodytųsi nepakenčiamas. Taip apgailestaudami męs rūpinamės 
paversti praeitį niekuomet neįvykusiu nieku, išbraukti ją iš tikrovės. 

Taip pat sveikas protas negali būti priverstas priimti jam prieštaraujančias 
tezes apie praeities kintamumą arba jos tiesioginį turėjimą. 

Kreipkimės pirmiau į hipotezę apie praeities kitimą. Pagal sveiką protą, 
kintą santykiai tarp praeities ir vėlesnių atsitikimų ir ypačiai praeities san-. 
tykiai su į šią praeitį nukreiptais prisiminimo arba vertinimo aktais. neturi 
savo pesėkose jokių permainų pačioje praeityje, kuri pasilieka savo abso- 
lučiame nekintamume. Šie santykiai šiai praeičiai yra tiktai išoriniai santy- 
kiai, kurie gali kisti jos neliesdami. Sveiko proto šalininkas gali dar pa- 
sakyti, jog tikrai būtis gali. kisti ir plėtotis, bet tas, kas nėra būtis, negali 
būti tame realiame laike, kur įvyksta visos permainos. Tik pripažinus pra- 
eities buvimą, galima būtų kalbėti apie jos permainas. Bet jei šis buvimas 
yra neigiamas, tai į praeities buvimo hipotezės šalininkų cituotus faktus 
galima pažiūrėt ir kitaip. Praeitis vis įeina į naujus laiko santykius. Ka- 
dangi mums pripažįstant kokį nors praeities faktą (pavyzdžiui, sprendime 
„Julius Cezaris užkariavo Galiją“), pagal priimtąją pažiūrą nėra kalbos apie 
nedviprasmį beesančios realybės pripažinimą (nežiūrint į prieštaravimą arba 
antinomiją, kuri pasirodo, turint galvoje, kad buvo pripažinta reali praeitis), 
tai ir eilė įvairiais laikais atsitikusių praeities pripažinimų, kuriuose pasi- 
reiškia jos įvairūs lokalizavimai laiko tvarkoje, nėra pripažinimas kaskart 
naujos, tai yra besikeičiančios realybės. Dėliai klausimo apie praeities ki- 
timą per naujus atsitikimus arba vertinimus galima, remiantis priimtąją pa- 
žiūra, štai kas pasakyti. (Oalima daryti sprendimų apie kokį nors nerealų 
daiktą (pavyzdžiui, kentaurą) įvairiais laikais, kaskart jį įvairiai vertinant, ir 
vistiek negauname jokių permainų nerealiame ir dėlto netinkančiame jokioms 
permainoms minties objekte, bet tiktai į jį nukreiptuose realiuose galvojimo 
aktuose, kurie skiriasi nuo viens kito laiko ir turinio atžvilgiais. Panašiu 
būdu ir kitimai į praeiti nukreiptuose aktuose būtų tiktai kitimai aktuose, 
bet ne jų iš realybės ištremtame objekte. 

Prie panašių rezultatų prieinama taip pat svarstant hipotezę apie tie- 
sioginį pačios praeities turėjimą mūsų atsiminimuose. Jei mes pripažįstame 
praeities būtį, tai jos tiesioginis buvimas rodos galimas. Bet jei išeinama 
iš sveiko proto tam priešingo nusistatymo, tai už praeities tiesioginį turė- 
jimą atmintyje pakankamų argumentų nesiranda. Tiesa, reikia pripažinti, jog, 
kaip tai buvo aiškiai išdėstyta, tarp kitų, Bergson'o, atmintis nėra apri- 
bota dabartinių, tai yra prisiminimo momentu kylančių atvaizdų ribomis. 


| 
į 
. 
Ž 
. 


J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 11 


Ji išsireiškia, kaip jau buvo pabrėžta Thomo Reid'o, prasminguose 
prisiminimo aktuose, kurie yra nukreipti į praeitį /. Bet praeities intencija, 
jos turėjimas galvoje nereiškia tiesioginio jos pačios turėjimo. Toliau, mes 
nerandame atmintyje to vaizdaus smulkmenų pilnumo, kurs priklausė pra- 
eičiai tokiai, kokia ji faktinai buvo, bet dažnai tik nevaizdų (unanschaulich) 
žinojimą apie praeitį, kuris jai priskiria įvairių ypatybių, niekuomet nepa- 
siekdamas jos konkretaus turtingumo. Kur prisiminimas, žengdamas pir- 
myn, mums atidaro vis naujesneš praeities sritis, tai yra nevaizdūs pažinimai, 
bet ne vaizdi intuicija. Taip pat kur atmintis mums teikia vaizdų, jie tiktai 
ilustruoja, bet neišsemia prisiminimo akto prasmės. Tokiu būdu sveiko 
proto atstovai gali lengvai ginti savo įsitikinimą, kad atmintis nesanti tiesio- 
ginis suvokimas. Dar reikalauja aiškinimo neneigtinas tiesioginumo mo- 
mentas atmintyje, apie kyrį jau buvo kalbėta anksčiau: jos jokiais įrodymais 
nesiremianti evidencijos pretenzija. Cia mes nemėginsime patiekti šio aiški- 
nimo. Bet kiekvienu atsitikimu tas, kurs nelaiko galimu tiesioginį turėjimą 
tos praeities, kuri pagal jo nuomonę nebeegzistuoja, nėra priverstas dėl 
šios sunkenybės atsisakyti nuo savo pažiūros, kadangi neįrodytoji eviden- 
cija, kuri gali būti visiškai nevaizdžios prigimties (ir su tokia mes čia turime 
reikalo) nesutampa su vaizdžiu tiesioginiu turėjimu. 

Mūsų cituotos praeities būties teorijos ir jomis atsiremiančios teorijos 
apie jos tiesioginį turėjimą ir kintamumą neteikia pakankamai pagrįstų 
atsakymų į argumentus, kurie gali būti prieš juos pavartoti, laikantis tradi- 
cionalinių pažiūrų. Sios teorijos duoda vienašališką praeityje konstatuojamo 
buvimo aspekto išreiškimą. Bet jos negali įrodyti, kad praeities nebuvimo | 
aspektas yra iluzija. Jos tam nedaro jokių rimtų bandymų. Jei jų šalininkai 
nori apsiginti savo pazicijose, jie turi įrodyti, kad tradicionalinis praeities 
nebuvimo tvirtinimas yra klaidingas, bet taip pat paaiškinti, 15 kur pareina 
ši klaida, kuri mus verčia laikyti būtį nebūtimi. Jei praeitis e4zistuoja greta 
dabarties, tai jų skirtumas mūsų patyrime turi būti išaiškintas. 

Praėjusio buvimo antinomija nėra išspręsta. Jei priimtoji pažiūra 
bejėgiai konstantuoja dviejų praeities aspektų prieštaravimą, tai taip pat ir 
teorijos, kurios pripažįsta ir pabrėžia tik vieną aspektą, pakankamai nesi- 
skaito su kitu problemos šonu. Abudu aspektai stovi prieš vienas kitą 
nesutaikyti. Greta praeities buvimo antinomijos pasilieka jų aštrume ir kiti 
su praeities problema susiję prieštaravimai. š 

Bet jei iki paskutinių laikų praeities būties problemos antinomija pa- 
silikdavo mažai pastebėta, kaip paklydusi aiškios ir kritingos sąmonės 
nepasiekiančiame mūsų minties ir jausmų sluogsnyje, tai mūsų minėtos 
teorijos, jei neišsprendė klausimo, ar praeitis egzistuoja ar ne, šiaip ar 
taip jį yra išreiškusios ir pastačiusios į aktualaus filosotiško intereso 
dienotvarkę. 

Jei praeitis egzistuoja, tai būsiančio tyrinėjimo uždavinys yra, kaip jau 
pasakyta, ištirti jos ypatingą būties rūšį, kuri ją skirtų nuo dabarties ir 


1 Palygink Heinrich Maier, Psychologie des emotionalen Denkens, Tibbingen 
1908. SS. 176—179, C. D. Broad, Mind and its Place in Nature, London 1925 pp. 
221—275. Daug įdomių ir originalių daiktų sako apie atminties loginę prigimųį F. H. 
Bradley, Principles of Logic, London 1583, pp. 274—316. 


12 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 


aiškintų jos nebuvimo iluziją. Bet jei ji neegzistuoja, tai problema dar nėra 
likviduota paprastų jos nebuvimo konstatavimu. Dar reikalinga apibrėžti 
specifines praeities nebuvimo ypatybes, kadangi yra daugybė nebuvimo 
rūšių. Pavyzdžiui, aišku, kad nebuvimas, atatinkąs jokių apibrėžtų žymių 
neturinčią gryno nieko sąvoką, yra skirtingas nuo nebuvimo, kurs atatinka 
mintis, neturinčias jokio egzistuojančio objekto, nors ir turinčias apibrėžtą 
turinį. Pastarojoje rūšyje dar galima konstatuoti įvairių klasių. Taip, pa- 
vyzdžiui, nebuvimas objekto kokio nors į realius atsitikimus nukreipto 
sprendimo (pavyzdžiui, kad skysčio temperatura apibrėžtą momentą esanti 
kita, negu tai tikrai yra) yra ne tas pats, kaip nebuvimas prieštaringo min- 
ties objekto (pavyzdžiui, apvalaus keturkampio) ir ne tas pats, kaip, pavy- 
zdžiui, irracionalaus skaičiaus V—1. Šie pavyzdžiai galėtų būti dar gausesni. 
Čia nemėginsime patiekti pilno nebuvimo rūšių sąrašo !. Bet nėra abejo- 
nės, kad praeitis turėtų, jei ji būtų pripažinta nebūtimi, sudaryti specialinę 
nebuvimo klasę, kurios ypatybės dar turėtų būti apibrėžtos. Kadangi čia 
mes turėtume reikalą su nebūtimi, kuri gali būti objektu teisingų realinių, 
tai yra į tikrovę nukreiptų. sprendimų (tas yra jos skirtumas nuo kitų mūsų 
minėtųjų nebuvimo klasių). 

Čia kylą klausimai laukia atsakymo. Savo trumpoje: ir nepilnoje pro- 
blemos ir jos išsprendimo bandymų apžvaigoje, mes esame tiktai nurodę į 
tą keblų ir painų darbą, kurį turės atlikti ateities filosofija. 


-E=X--T3- 


1 Nebūties rūšių klasifikacijos bandymas buvo pasiūlytas Kanto, kurs ją sutaisė, 
išeidamas iš savo sistemos ypatybių. (Kant, Kritik der reinen Vernunit, Teil II, Abtei- 
lung II, Buch II, Hauptstūck 3, Anhang. Von der Ampbibolie der Reilexionsbegriffe). 


Liutoslavskio „Lenkų filosofija“ *. 
Prof. Vladimiras Šilkarskis, Kaunas. 


Liutoslavskis nurodo tris svarbiausias lenkų filosofijos sroves — 
katolicizmą, pozitivizmą ir mesianizmą. Apie šias svarbiausias sroves kal- 
bama sakytojo straipsnio trijuose skyriuose. Atskirų filosofijos disciplinų ša- 
lininkų nuopelnai apibūdinami ir vertinami ketvirtajame skyriuje. 

Jeigu žiūrėti, kad lenkų filosofijai aprašyti teturėta labai maža vietos, 
tai pirmam ir ketvirtam skyriui negalima daryti rimtesnių priekaištų. 

Katalikų filosofijos vaizdavimas apskritai palengvėja dėl to, kad tos sro- 
vės pagrindinės mintys yra visų žinomos: pakanka suminėti daugel jos ša- 
lininkų vardų bei veikalų, ir jau bus aiškus šių idėjų nepaprastas išsiplėtoji- 
mas bei reikšmė dvasiniam lenkų tautos gyvenimui. 

Paskutinysis skyrius yra aiški ir patikima rodyklė įvairių lenkų moksli- 
ninkų darbų tilosofijos mokslų šakose. Skaitytojas dažnai čia randa trumpai, 
bet tiksliai suglaustų žymesniųjų mokslininkų charakteristikų (pav., Tvar- 
dovskio, Lukasievičiaus, Rubčinskio, Kotarbinskio ir k.). 
Naujai kylančią logistinę srovę bei jos žymiausią atstovą Lesnievskį 
reikėjo kiek plačiau paliesti. 

Pozitivizmas arba, tiksliau apibrėžus, pojutinės patirties filosofija Len- 
kijoj teturi vieną pasaulinio mąsto šalininką — Joną Sniadecki, kuris pui- 
kiausiu būdu praplėtė pagrindines anglų ir nuo jų pareinančios prancūzų 
empirizmo bei sensualizmo mintis. Bendrosios pasaulėžvalgos atžvilgiu 
didesnių patirties filosofijos nuopelnų Lenkijoj nematome, ir jos žymesnieji 
pirmatakai darbuojasi vien atskirų filosofijos disciplinų dirvoj (Ochorovi- 
čius), arba publicistikoj (Svigtochovskis). Nors jų darbai išeina iš 
pagrindinių pozitivistinės srovės dėsnių, tačiau jie principialiai jų nepraplečia 
ir nepapildo. 

Kiekvienas, šiek tiek pažinęs lenkų literaturą, nustebęs randa didžiausiojo 
lenkų romanų rašytojo Boleslovo Prūso pavardę pozitivistinių mokslų 
šalininkų tarpe. Nors šis lenkų Tolstojus jaunatvėj buvo pozitivistinės 
srovės paveiktas, tačiau genialus rašytojas veikiai ima kovoti su jąja, ir su- 
brendusiais savo veikalais, ypač pavyzdingiausiu lenkų literaturos kūriniu 
„Emancipantės“, griežtai gina krikščioniškojo spiritualizmo pasaulėžvalgą; 
spiritualizmo pagrindinės mintys yra labai giminingos su mesianizmų; 
tačiau Prūso blaiviai dvasiai yra visai svetima ta keista istoriosofija, kuri lenkų 
tautą laiko esant „Mesiju tautose“. 

Pozitivizmą, tikra filosofijos žodžio prasme, kurį Liutoslavskis vadina 
„radikaliniu Varšuvos pozitivizmu“, jis sumezga su „Krokuvos istorinės 
mokyklos konservativiniu pozitivizmu“. Apskritai, tų dviejų srovių junginys 
yra beveik tiktai istorinės mesianistinės pažiūros griežtas atmetimas. Nei 
dabartinis, nei praeitinis lenkų tautos gyvenimas nerodo tų bruožų, kurie 


* Ueberwegs Grundriss der Geschichte der Philosophie. Finiter Teil: Die Phi- 
api des Auslandes vom Beginn des 19. Jahrhunderts bis aut die Gegenwart. XII 
Autlage herausgegeben von T. K. Oesterreich. Berlin 1928. SS. 299—334: „Polnische 
Philosophie“ verfasst von W. Lutostawski, Prof. in Wilno, unter Mitwirkung von Prof. 
Puciata (Katholi.che Philosophie). 


14 V. Šilkarskis: Liutoslavskio „Lenkų filosofija“ 


pateisintų jų akyse dėl svetimų nuodėmių ant kryžiaus mirusiojo Išganytojo 
vaizdo perkėlimą į tragišką lenkų tautos likimą. Varšuvos ir Krokuvos filo- 
sofai, atmesdami mesianistinę svają, pradeda nuo visai skirtifgų pagrindų: 
pirmiesiems mesianizmas, kaip ir kiekviena pojutinės patirties ribas prane- 
šanti pasaulėžvalga, yra tuščia smagenų svajonė, kurios reikia kuo greičiau 
nusikratyti; o Krokuvos mokyklos kūrėjai religijos ir filosofijos klausimais 
pradeda nuo Katalikų Bažnyčios mokslo pagrindų, ir yra šiuo atžvilgiu gi- 
miningi su išaugusiu vaisingoj Bažnyčios dirvoj mesianizmu, kuris niekuomet 
šios dirvos nepametė. Pozitivistiniai mokslai, kurie nepripažįsta jokios poju- 
čių patirties pranešančios tikrovės, jiems yra ne tik svetimi, bet ir nepa- 
kenčiami. Tai aiškus nesusipratimas, jei šios visai priešlaraujančios filosofijos 
pažiūros suvedamos po vienu stogu. Liutoslavskiui ši klaida buvo neišven- 
giama, nes puikiame ir kilniame mesianizmo rūme jį vylioja ir žavi pirmų 
pirmiausia nevykęs bokštelis, slepiąs kaip tikšią keistą istoriosotiją. Sugrio- 
vus šį pretensionališką bokštelį, griežtai atmetus neleistiną ir net šventva- 
gišką lenkų istorijos ir Kristaus gyvenimo, mirties bei prisikėlimo palygini- 
mą lieka vis dėlto savy užsidariusi ir aukštos filosofinės vertės turinti 
pasaulėžvalga, kurią galėtume apibūdinti kaip. nuo Dievo atkritusios, per 
kentėjimus, aukas ir darbus prie pirminės gyvybės versmės kylančios dva- 
sios filosofiją. Tas krikščioniškas -evolucinis spiritualizmas, į kurį didieji 
lenkų dvasios galiūnai dėjo tobuliausius religiškos intuicijos ir filosotinio 
darbo vaisius, parodo mums nuostabų panašumą į didžiausio krikščionių 
Bažnyčios teologo Origeno bendrą pasaulėžvalgą, nors tiesioginis šio 
dvasios didvyrio poveikis nėra įrodomar. Kaip į genialaus krikščionių tikė- 
jimo mokslo įkūrėjo, taip lygiai ir į lenkų religijos filosofijos plačius rėmus 
suvedamos tos didžios problemos, kurias amžiais gvildeno žmogaus pro- 
tas.  Atvaizdavimo uždavinys, nors būtų tenkinamasi ir pagrindinėmis min- 
timis, yra aikštėn iškelti pagrindinius šio galingo minčių rūmo dėsnius, 
surasti jų sąrangą bei aiškiai pastebimą vieningumą. Reikia saugotis kreipti 
dėmesį į bet kurį tolimą tašką, ir iš tokio taško, kuris, gal būt, iškraipo 
bendrą planą, nustatyti visumos charakterį ir reikšmę. 

Liutoslavskis to pavojaus neišvengė. Tokiu būdu pats mesianizmo 
atvaizdavimas gauna fantastingo savavaliavimo paveikslą, kur naudojamasi 
atskirais iš gyvos sąrangos išplėstais bruožais, kur kliudoma pažinti iškreiptą 
visumos vaizdą. 

Prof. Liutoslavskio pradedamasis taškas, kuriuo norima nustatyti idejinį 
lenkų tautinės filosofijos turinį, yra vidaus ir būtinumo atžvilgiu nesurišta 
su mesianistine pasaulėžvalga iliuzija, dedanti lenkų tautai Kristaus erškėčių 
vainiką ant galvos ir rodanti, jog į ją reikia žiūrėti kaip į tautų išgelbėtoją. 
Iš plataus ir sudėtingo lenkų religijos filosofijos audinio, šis jos epigonas 
atplėšia ir naudojasi tik siūlais, vedančiais trumpiausiu keliu prie jo paties 
istorinės pažiūros mazgo. O visa kita lengva širdimi nustumiama į šalį. 

Iš srovės, lenkiško mesianizmo vardu vadinamos, Liutoslavskis išveda 
keletą tvirtinimų, kuriuos galėtume išstumti iš sistemingos pasaulėžvalgos, 
nes pats minčių rūmas dėl to nė maž nenukentėtų. Jo bruožuose nerasime 
nė menkiausio pėdsako apie rimtą ir kruopštų mesianistinės filosofijos 
atstovų darbą, įdėtą į aiškias, grynas sąvokas. Skaitytojas neras čionai 
lenkų filosofijos dvasios ir nuopelnų esmės. bet pamatys tik keletą jos keistų 


„r"— 
- 


PATS 


ki ies kia il 3 iseis a i Kininis i i i ini i aa aiš 


A i ais, alias i as i i ii i a ii ii io i k ai 


V. Šilkarskis: Liutoslasvkio „Lenkų filosofija“ 15 


nukrypimų. Trūksta vietos apie juos plačiau kalbėti, todėl turiu tenkintis 
tik keliais pastebėjimais. 

Lenkų tauta, taip L. apibūdina tariamąją pagrindinę mesianizmo mintį, 
„esanti iš prigimties vienodo mąstymo žmonių grupė, turinti bendrą užda- 
vinį ir todėl sudaranti vieną tautą. Tačiau tam reikią individinės sąmonės 
paruošimo, ką Vronskis vadina savęs atgimdymu (autocrėation) ir kas re- 
miama asmeniniu absolutaus individinės dvasios amžinumo bei jos nekin- 
tamumo atradimu“ (p. 307). Šiose eilutėse glūdi visas mesianistinės onto- 
logijos atvaizdavimas. Nemėginęs ir įsigilinti į tuos svarbius ir sunkius 
klausimus, kurie čia veržiasi aikštėn, L. šuoliu prieina eilinį atskirų dvasių 
amžinai pasikartojantį įsikūnijimą, ir bendras atvaizdavimas gauna tokit būdu 
centrinį tašką, apie kurį viskas sukasi. Šį centrinį tašką sudaro mokslas 
apie nuolat kylančias dvasias, kuris be atlydos gamina naujus kūnus, kurie 
tarp savęs sudaro įvairiausius junginius ir pagaliau eilę tautų, tarp kurių 
lenkų tautai skiriama svarbiausia ir švenčiausia pareiga, „nes ji turi pasiro- 
dyti kaip tautų ganytojas, ir lenkų tautinis mesianizmas turi iš lėto pakeisti 
pasaulio tautas pagal Dievo planą į tikrąsias tautas p. 309). 

Reinkarnacijos mokslas, kurio filosofinės ir religinės vertės nenoriu 
jokiu būdu ginčyti, yra vaizduojamas bruožais, dažnai randamais teosotų 
reklamų raštuose. Tai yra ponių Blavackienės ir Anny Besant 
dvasia, kuri čionai pasireiškia. Mes sužinome, jog „atskirai sielai priklausanti 
kūno forma, gali būti modifikuojama tik labai mažu laipsniu paveldėjimo keliu, 
tai yra sielos pasirinktų tėvų“ (pusl. 307). Toliau susitinkame su tvirtinimu, 
jog „žemiško gyvenimo pabaigoj kiekvieną atskirą sielą laukia visų praėjusių 
įsikūnijimų“ atsiminimas (Ib.). 

Toliau teigiama, jog tuomet, kada susijungs tobuliausios, klajojančios 
dvasios į tikrą Kristaus tautą, kada jos priims visos žmonijos vadovybę, 
tada popiežiaus sostas bus perkeltas iš Romos į Varšuvą, ir šį Petro sostą 
paimsiąs slaviškas popiežius (Slavenpapst) (p. 309). 

Liutoslavskis giriasi, jog siekiąs sintetiškai pagrįst mesianistinę pa- 
saulėžvalgą ir nustatyt jos bendrą plėtojimąsi su Europos filosofijos išsi- 
plėtojimu (p. 319). Mes jau matėme, kurios rūšies yra jo tautinis lenkų 
tilosofijos sintetinis pagrindimas. Jis ne tik kad neaiškina jos 
istorinio santykio su bendra žmogaus minčių plėtojimosi eiga, bet, atvirkščiai, 
jis iškraipo, nenušviečia ir užsigina tikriausių faktų. | 

Taip reikia pirmiausia pasakyt apie siaurai smulkmenų siekiančią lenkų 
spiritualistinės filosofijos pareinamybę nuo vokiečių idealistinės spekulacijos 
didžiųjų sistemų. Lenkų kalba rašytuose raštuose Liutoslavskis neigia visai 
šią pareinamybę. Šiame vokiškame veikale jis ją pripažįsta, bet daro tai 
tokiu būdu, kuris neatitinka jos apimtį ir reikšmę: „Daugumas mesianistų“ — 
skaitykime 320 puslapyje — buvę pirmiausia Kanto, Hegelio arba Še- 
li ngo paveikti. Kaip plati yra poveikio apimtis, kurie mesianistinės pasau- 
lėžvalgos pagrindai išsiplėtojo, o gal ir pradžią gavo kaimynų tautoje, kurią 
vienas didžiausių Lenkijos genijų Mochnackis pavadino esant „spindu- 
liuojančią dvasios minčių tėvynę“ — tie klausimai Liutoslavskio net 
nepaliesti ir tokiu būdu jo bruožuose buvo nutrauktas svarbiausias ryšys, kuris 
jungia lenkų pasaulėžvalgą su nemirtingais vokiečių filosofijos genijaus 
nuopelnais. Tuomet, kada gimė tautinė lenkų filosofija, Europos filosofijos 


16 V. Šilkarskis: Liutoslavskio „Lenkų filosofija“ 


bendroj plėtotėj lemiamos reikšmės turėjo vokiečių idealistinė filosofijos srovė. 
Nenušvietus lenkų tautinės minties ir vokiečių spekulativinės srovės santykio, 
netenkame vienintelio uždaviniui spręsti galimumo, kurį Liutoslavskis 
pasistatė, nes kelias į žmonijos minčių aukštybę vedė tuomet Vokietijon. Siuo 
keliu ėjo visi mesianizmo atstovai, kurie sukūrė pagrindo pradus bei visu- 
mos planą šio nuostabaus minčių rūmo. Aukštoj vokiečių filosofijos mo 
kykloj išaugo lenkų minties sparnai, kurie davė jai jėgas savarankiškai skra- 
joti; galinga, vokiečių filosofų genijaus dvasia sužadino miegančius lenkų 
sieloje spekulativinius daigus. Daugumas lenkų filosofų šį faktą su džiaugsmu 
ir dėkingumu pripažindavo; tik tautine neapykanta apsvaigęs šis mesianizmo 
epigonas, kuris pats buvo didžiojo vokiečių mintytojo Gustavo Teich- 
mūllerio mokinys, nenori šio fakto pripažinti. 

Mesianizmo filosofijos pareinamybę nuo vokiečių spekulativinės tilo- 
sofijos parodo mums ta įdomi ir svarbi aplinkybė, jog galima įrodyti platų 
sutapimą jos žymesniųjų atstovų su vadinamaisiais „kairiaisiais“ Hegelio 
sekėjais. Abi srovės išeina iš aukščiausio idealizmo laipsnio, kurį pasiekė 
Hegelis, abi srovės nenori atsisakyti jo dialektikos laimėjimų, abi gąsdina 
absoliutus tiktumos pakeitimas į abstraktaus mąstymo vyksmus ir abi ieško 
priemonių ir kelio, kad išlaikytų pagrindines religinės sąmonės tiesas — 
Dievo asmenybę ir sielos nemirtingumą. Nors mesianizmo sistematikai pra- 
neša vokiečių Hegelio šalininkus savo pajėgų sistemingumu ir žvilgio 
tolumu, tačiau negalima nepastebėti pagrindinių pradų bendrumo bei reli- 
giniais interesais nustatytos krypties. Lenkų mesianizmas, kaip filosofijos 
sistema, lygiai kaip ir rusų slavotilų, sudaro lygiagretį reiškinį su „teistų 
mokykla“, kurią įkūrė Hegelio šalininkai. 

Imdami mesianizmą turinio atžvilgiu kaip mokslą apie Lenkų „Kristaus 
tautą“, sukurtą iš tobuliausių dvasių po begalinės eilės įsikūnijimo stadijų, 
norinčią žmonijai paruošti kelia į Dievo karalystę, matome, jog dingsta jos 
pareinamybė nuo vokiečių dvasios nuopelnų, bet tada dingsta ir filosotija 
kaip tikslus sąvokų mokslas ir jos vieton ateina savavališka fantazija, kuriai 
nerūpi tikslus sąvokų pagavimas, jų tarpusavio harmonija bei tikrumai atatikimas. 


-==--==- 


Hippolyte'o Taine'o „Meno filosofija“. 


Prof. Dr. Į. Eretas, Kaunas*. 
I. Įžanga. 
A. Dvasios strukturos du svarbiausi ramsčiai. 


1. Palinkimas į filosofiją, į metafiziką. 


Apie vyraujantį savo ypatumą Tenas pats pasisako viename 1847 m. 
Rugpjūčio mėn. 13 d. laiške buvusiam savo kolegijos mokytojui Hatzfeld'ui: 
„Man rodos, galėsiu Jus užtikrinti turėsiąs palinkimo į filosofiją. O gali- 
mas daiktas, kad turėsiu truputį ir gabumo, — jei neklystu, tai, man rodos, 
visada esu turėjęs lengvo abstraktinių dalykų supratimo... o toks filosofijos 
spekulacijų pamėgimas gal kaip tik ir yra rimto, šalto proto ypatumas...“ 
(Corr. I, 1794 

ia jaunutis Tenas apie save pasakė gryną tiesą. Jau tada jis turėjo 
„un grand goūt pour la philosophie“ įr „une facilitė 2 comprendre les 
choses abstraites et 2 trouver les gėnėčralitės“ (Corr. I, 17). Tolimesnės 
studijos tą palinkimą į abstrakčius mokslus ir spekulaciją tik patvirtino. Jo 
draugas Prėvost-Paradol, su kuriuo dar pirmais savo studijų metais „Ecole 
Normale“ susirašinėdavo, 1849 m. Kovo mėn. 25 d. gavo laišką, kur Tenas, 
pirmiau palietęs materialistinę (Helvecijaus) ir subjektivistinę (pav., krikščioni- 
škąją) filosofiją, pagaliau jam rekomenduoja tikrąją filosofiją — „Ia philo- 
sophie de la substance ou de Yabsolu“ ir tąja proga priduria, kad ši filoso- 
fija, išeidama net iš pačios dalykų esmės, aiškina viską, sutaiko visas priešgi- 
nybes... tai tikriausia metafizika. Helvecijaus mokslas tai esąs tik tizika, o 
minėtoji subjektivistinė filosofija — tik psichologija (Corr. I, 61 ss.). 

Draugas prikiša jam perdidelį pasinėrimą į abstrakčius mokslus, iš 
kurių jis nieko nelaimėsiąs gyvenimui, o Tenas į tai atsako (1849. IV. 18): 
„Ar tų manei, kad aš visą gyvenimą pašvęsiu abstraktiniam mokslui? Ir 
veikimas turės savo dalelę, bet tiktai savo laiku, kai žinosiu, kaip veikti...“ 
Ir tuo tarpu vis nesiliauja kvietęs savo prietelį stoti taip pat į „Ecole Nor- 
male“ sužinoti, kaip „veikti“. Tačiau labai daug reikšmės negalima duoti 
Teno tvirtinimams, kad savo laiku jis eisiąs į viešąją areną, nes tame pačia- 
me laiške, niekindamas tokį nusileidimą prie žmonių, jis tvirtina, kad „la 
seule libertė est dans la pensėe“ (Corr. I, 79), ir pagaliau trimis mėnesiais 
vėliau (1849. VII. 10) tam pačiam Prėvost-Paradol'iui jis rašo: „Juo daugiau 
įeinu į realųjį gyvenimą, juo daugiau jis man nepatinka... ir vienintelė mano 
paguoda — la pensėče“. 

„Vadinas, Tenas, dar nepradėjęs veikti, jau resignuoja. Jau kiek anksčiau, 
pasiekęs pilnamečio amžių, jis gauna teisę dalyvauti viešuose balsavimuose, 
bet tąja teise nepasinaudoja. 


* Šis straipsnis apie Taine'ą šio jo- P ties autoriaus yra šiame žurnale iš eilės 
trečiasis. Ziūr. bibliografiją. Ted. +“ V 
1 H. Taine, Sa vie et 5a corresponėdnėt; cf. bibliografija. 
A“ |pl 


Na V) 
7 


18 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


„La philosophie.... est la science la plus haute et la plus lumineuse 
de toutes...“ (Corr. 1,70). Reikšmingas išpažinimas. „Je me rejette dans la 
science pure“. Tai jis padarė taip radikaliai, kad net ir studentų sueigose 
nebedalyvavo. 

Jis (1849. IX. 11) randa, kad pasaulyje gera tėra absolučių vertybių 
pažinimas. (Corr. I, 104). Pora su puse metų vėliau, užsidegęs rašo drau- 
gui Eduardui de Suckau: „Penser, ordonner ses pensčes, čcrire ses pensėes 
est une chose dėlicieuse... c'est le tėte-2-tėte — de V'amour; si je puis une 
fois prendre sur moi d'oublier dėfinitivement Ie monde, et de vivre uni- 
guement avec cette chėre et charmante maitresse, je crois gue je n'aurai 
plus rien a dėsirer“ (Corr. I, 234). 

Kas galėjo jį į tokį karštį, „ivresse philosophigue“ įvaryti? Pirmiausia 
tai jo, kaipo prancūzo, prigimtis, kurią jis pats apibūdina šiokiais žodžiais: 
„Ma forme d'esprit est francaise et latine: classer les idėes en files regu- 
liėres, avec progression... oratoirement“ ! ir, be to, vienas galingas vadovas 
dvasios moksluose — Hegelis. Dar anksčiau jis buvo patyręs Spinozos 
poveikio, buvo susipažinęs su Dekartu, Leibnicu, Kantu, Jouffroy, tačiau 
nusveriančio poveikio jam teturėjo Hegelis *. 

Dvasiniame jo horizonte šis pasirodė jau nuo 1848/49 m. ar gal net 
ir anksčiau. — Burbono kolegiloj jo mokytojas Charles Bėnard skolino 
jam kai kuriuos Hegelio veikalus ir savo paties pagamintą filosofo estetikos 
vertimą, ir tuo pasidarė tarpininku tarp Hegelio ir Teno. Ir „Ecole Nor- 
male“ Tenas sutiko žymų Hegelio mokslo sekėją — Vacherot'ą. Jaunas 
normalistas savo profesorių labai mylėjo, ir nėra jokio abejojimo, kad iš jo 
pirmą syk bus plačiau išgirdęs apie Hegelį. Nieko nelaukdamas, Tenas 
pradeda uoliausiai mokytis vokiškai, kad pajėgtų kaip galėdamas giliau 
įžengt į Hegelio dvasios rūmus. Tam tikslui tarp kitko daro ištraukų ir 
iš Bėnard'o vertimo. Tokie darbeliai, kaip „De Vėtre“ (Corr. I, 347 ss) ir 
„De la pensėe“ (Corr. I, 350 ss.), atsiradę apie 1849 m. Rugpjūčio m., jau 
kupini to vokiečio dvasios. Ir tas vidujinis Teno priklausomumas dar ryškiau 
matyti rašiny „De V'absolu“, pasirodžiusiame žiemą iš 1849 į 1850 metus. 
Jame Hegelio suformulavimai pasikartoja vietomis žodis į žodį. Toks pat - 
įspūdys gaunamas ir iš 1850 m. pagamintų fragmentų prie „Histoire de la 
Philosophie“ (Corr. I, 362; „Thėorie gėnėrale des systėmes“). 

Visi tie darbeliai parašyti „Ecole Normale“, kurios mokytojams Hege- 
lio veikalai nebuvo svetimi; tačiau iš visų pusių Hegelį studijuoti jis ėmė 
provincijos vienatvėje, nepalankaus jam politinio režimo nugrūstas į Nevers'o 
užkampį. 

Iš ten Prėvost-Paradoliui jis praneša skaitąs du Hegelio tomu ir kad 
tilosofijoj dar niekada taip nepažengęs pirmyn, kaip dabar (Corr. I, 187). 
Dviem mėnesiais vėliau (1852. II. 15) pasisako seserei Sofijai, kad baigiąs 
skaityti jau tretįjį Hegelio tomą (Corr. I, 209). Dar kiek vėliau (1852. VIII. I.) 
duoda žinią Prėvost-Paradol'iui, kad skaitęs jau beveik visus Hegelio raštus 
apie „philosophie de Y'homme“ (Corr. I, 298). 


! Corr. II, 259 Notes, personnelles, 1862. II. 18. Cf. ir Klemperer 5. 
* Apie Hegelio poveikį Tenui gerai informuoja Engel'io veikalas. 


2 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 19 


Iš to paskutinio pranešimo ir paaiškėja, kuriuos taip numylėto savo 
mokytojo raštus Tenas skaitė. Be čia jau suminėtų veikalų, ypač buvo pa- 
mėgęs dar ir „istorijos filosofiją“, apie kurią išsitaria įvairiuose laiškuose 
(pav., Corr. I, 270 arba Corr. I, 274), ir logiką, kurią būdamas Nevers'e per 
pusę metų skaitė vokiečių kalba. 

Būdamas jau nebe jaunas, Tenas šitokiais žodžiais atsiliepia apie savo 
mokytoją ir tą meilę, kuria jį siautė: „Būdamas provincijoj per ištisus me- 
tus kasdien skaičiau Hegelį. Ir galimas daiktas, kad panašaus įspūdžio man 
niekas daugiau nebepadarys. Joks filosofas nepasiekia jo užkopto aukštumo, 
joks genijus nepajėgia susilyginti su stebuklingu jo platumu“. „Hegel 
est un Spinoza multipliė par Aristote“ (1851. XI. 16; Corr. I, 154). 

Kodėl jis taip aistringai mylėjo Hegelį? Pirmiausia dėlto, kad jame 
sutiko panašią į save prigimtį: Hegelis metafizikas; toks buvo ir Tenas. 
Kaip anas, taip ir šis tikėjo, kad empirinė tikrovė tai ne kas kita, kaip 
objektingojo esimo, tikrosios esmės manifestacija, tikėjo, kad savo galvojimu 
esą galima tą esmę prieiti ir sąvokomis apimti, tikėjo į pažinimo absolutumą, 
ir tuo būdu gnoseologijoj abu buvo optimistai. Nepasitenkindamas siauro 
horizonto analizėmis, Tenas visada bando susintetinti savo tyrinėjimų rezul- 
tatus, siekia vis aukščiau. Savo darbo „Les Philosophes Classigues du 
XIX-e sičcle en France“ (1856) įžangoje jis įsitikinęs, kad „virš visų žeme- 
snės rūšies analizių, kurias mes vadiname moksliškomis ir kurios iš faktų 
išvedą tam tikrus tipus bei dėsnius, dar gali būti vietos ir aukštesnės rū- 
šies analizei, vadinamai metafizika, kuri čia išvestų dar bendrų dėsnių bei 
formulių“. Tą patį kartoja jis ir savo veikale „De Y'lntelligence“ (1870), 
tvirtindamas, kad „toute science aboutit 2 des vues d'ensemble, hasardeuses, 
si Von veut, mais gue pourtant on aurait tort de se refuser, car elles sont 
Ie courronement du reste...“ (I, 6). Toliau, 11-tame puslapyje vėl skaitome, 
kad mės galime pasiekti „Ie fond immuable des ėtres“. Dviejuose storuose 
tomuose išdėstęs savo toli gražu ne spiritualistines pažiūras apie „V'Intelli- 
gence“, Tenas negali susilaikyti negrįžęs į tai, ką jis vadina „visako apvaini- 
kavimu“, į jam taip rūpimas „vues d'ensemble“, apie kurias toj vietoj 
(II, 462 s.) šitaip atsiliepia: „Mes stovime metafizikos angoje. Tačiau jon 
mes neįžengiame.. Mes čia norėjome tik pirštu prikišamai nurodyt į tą 
virš mūsų galių, aukščiau dabartinio mūsų gebėjimo suvokt, esantį galimąjį 
tašką (Ie point probable), kuriame randasi visų mūsų rūmų viršūnė“ (le 
clef de voūte de N'ėdifice). 

Tokių išsireiškimų yra pilni Teno raštai. Suprantama, kad šitokių pa- 
linkimų žmogui Hegelio mokslas turėjo patikti, suprantama, kodėl šį filo- 
sofą jis pasirinko geriausiu savo mokslo draugu ir kodėl iš jo lobyno be 
didelių skrupulų sėmė ir turtino filosofinį savo lobį. Taip, pav., matome, 
kaip Hegelio mintis apie tą gyvąjį, nuolatinio išsirituliojimo stadijoje esantį, 
organingą vienetą, susidėjusį iš žmonijos gyvenimo istorijoje, pasidaro 
vedamoji veikalo „Essai sur Tite-Live“ (1854/56) ideja, o tolimesniuose 
puslapiuose paaiškės, kiek Tenas priklauso Hegelio ir estetikos srity. 

Aklai Tenas niekada nemylėjo. ir toji aistra Hegeliui neatėmė jam 
proto, visą laiką pasilikusio veikliu ir kritišku. Sio kritiškumo vaisius yra ir 


1! Engel 30 s. 


2) J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


šis atsiliepimas apie savo meilę: „Katik perskaičiau Hegelio istorijos filoso- 
fiją, et C'est une belle chose guoigue trop hypothėtigue, et pas 
assez prėcise..“ (Corr. I, 274). Kitas nemažiau ryškus Teno žodis 
skamba: „.. Hegelis su savo apverktinomis abstrakcijomis ir įpratimu skrai- 
dyti šimtais metrų aukščiau faktų...“ (Corr. II, 125). Iš to matyti, kad Tenas 
pasigenda tikrumo, ekzaktumo. Ir pareikšdamas, ko jis pagei- 
dautų iš Hegelio, jei tas tebebūtų gyvas, priduria: „... padaryti istoriją mokslu, 
pagal organiškojo pasaulio pavyzdį paverčiant ją į anatomiją ir fiziologiją“ 
(Corr. I, 274) I, 


2. Palinkimas į gamtos mokslus, į „pozitivizmą“ 


Iš to staigiai paaiškėja ir antrasis Teno prigimties šonas: tai jo palin- 
kimas į ekzakčius mokslus. Ne pro šalį būtų čia pacituoti dvejetą 
eilučių, paimtų iš Goethė's „Fausto“: 

„Zwei Seelen wohnen, ach! in meiner Brust, 
Die eine will sich von der andern trennen“. 


Teno krūtinėje, iš tikrųjų, gyveno dvi sielos, tiktai jos norėjo ne skirtis, 
bet jungtis: visos jo pastangos ir eina jųdviejų susijungimo linkme. 

Kad geriau suprastumėm tą dvasinį dvejopą veidą, kuris Teno gyvenime, 
moksliniame darbe ir kiiryboj vaidino didelį vaidmenį, prisiminkime čia, kad, 
šalia tos taip išgarbintos minties, jis itin mėgo ir apčiuopiamybę, 
gamtą, kurią padarė net centriniu savo panteistinės religijos punktu. — „Juo 
daugiau susigyvenu su gamta, juo labiau ją myliu. Ji, rodos, ir inteligen- 
tumo, ir sielos turi daugiau, negu žmogus“ (1852. II. 26; Corr. I, 219). Ji 
prirakino Teną prie žemės ir gundė ją tirti griežtai prisilaikant gamtos 
mokslo reikalavimų. Jau 1849 m. jis galvoja apie kaž kokią „histoire naturelle 
de mon ame“ (Corr. I, 104). Po trejeto metų toji svajonė jau virto šiokia 
tokia realybe, nes daktaro laipsniui gauti jis rašo disertaciją, „kuri liečia 
ribą tarp dvasios ir gamtos mokslų, tarp daiktinio ir protinio pasaulio. 
Eksperimentiniu būdu ji nušviečia savo aš ir dirksnių, sielos ir kūno, jėgos 
ir materijos, vienumo ir įvairumo etc, santykiavimą. Ji remiasi abiem pa- 
sauliais ir vieno jų duoda santrauką, o kito aiškina principus“... (Corr. I, 254). 
Kad tai ne tušti žodžiai, bet tiesa, matyti ir iš kitų laiškų, kur jis aiškiai 
pasipasakoja apie savo bandymus ir tą išviršinį akstiną, kuris jį ragino rim- 
čiau susirūpinti savo eksperimentais: 

„„„ Darau eksperimentus su savimi. Pradėjau ilgą studiją apie jūsles 
[les sensations]. Tu [Ed. de Suckau] žinai, kad jas aš laikau pradedamuoju 
psichologijos punktu ir kad iš jų gauname gerą supratimą apie sielos prigimtį 
(nature de Yame). Veikiausiai apie tai rašysiu ir savo disertaciją. [Prof.| 
Vachėrot'as sakė man, kad ji [Sorbona] nepriims Hegelio filosofijos išdėstymo. 
Tai dėlto ir bus ilgų psichologinių nagrinėjimų pradžia“ (1851. X. 22; 
Corr. I, 139). 


1 Kaip jis nepilnai patenkintas Hegeliu, taip ir tais, kurie šį filosofą seka, kaip, 
antai, Vacherot'u „Vacherot vient de faire devx gros volumes de Mėtaphysigue, gui ne me 
plaisent pas. Ce n'est gu'une dėcoction de Hegel, dėlayė, A demi compris, sans con- 
naissance des sciences positives...“ (mano pabraukta). Taip parašyta 
1858. XI. ž0. draugui Ed. de Suckau (Corr. II, 178). Cf. ir Corr. II, 182. 


J. Eretas: H. Taine'o „Merio filosofija“ 21 


Visas tas užsidegimas tokios rūšies tyrinėjimams. eina lygia greta su me- 
tafizinėmis studijomis: „Skaičiau visą Hegelio logiką, belieka ją suredaguoti. 
Jei bučiau Paryžiuje, eičiau daryti skrodimų operacijos salėje, arba savo už- 
gesusiam talentui sužadint dalyvaučiau chirurginėse operacijose“ (1852. III. 16; 
Corr. I, 220 s.). Tie „mano paties tyrinėjimai mane kasdien stumia prie vis 
savotiškesnių išvadų...“ (Corr. I. 160; 1851. XI. 25). Mano siela paskandinta 
jūslėse, dirksniuose, apercepcijoje... Į savo disertaciją žiūriu ir su malonumu 
ir kartu su baime, ar šventoji Sorbona apvainikuos eretiką..“ (Corr. I, 253 ss; 
1852. VI. 2). Toji baimė buvo pagrįsta,nes Sorbona jo bandymo rezultatų, 
kuriuos užrašydamas jis jautėsi esąs rojuje (Corr. I,148), nesiteikė priimti 
ir „eretiko“ neapvainikavo. 4 

Antras nepasisekimas! Pirmiau norėjo rašyti disertaciją apie Hegelį, 
bet profesoriai atgrąsė. Gamtos mokslų tiekiamais metodais pasinaudojant 
rašytą disertaciją apie jusles Sorbona atmetė. Su skaudančia širdimi Tenui 
belieka laikinai palikti savo siužetą ir rašyti mažiau įtartino, t. y. literarinio,. 
estetinio pobūdžio disertaciją. . 

Sustokime čia valandėlę ir prisiminkime, ką lig šiol patyrėm: pirmiau- 
sia mums krito į akis metafiziški Teno palinkimai, abstrakcijų  mėgimas,. 
„vues d'ensemble“ siekimas. Tuo atžvilgiu ir Teno ir Hegelio vienas ke- 
lias. O iš kito šono pastebimas nepasitenkinimas sąvokomis ir su pamė- 
gimu atsidavimas gamtos mokslams, ypač jų metodams, jo akyse laiduo- 
jantiems taip pamėgtąjį ekzaktumą. Taigi, Teno širdy ne visai be pavo- . 
jaus slepiasi dvilypumas, kurio suvedimas į vientisumą jam nei jaunatvėje, 
nei vėliau nepasisekė. Dėlto mes ir pastebime plyšį, einantį išilgai 
dvasinės Teno strukturos, kuri dėlto yra veikiau koks visai iš 
priešingų elementų sudarytas lipdinys, negu vieningas organizmas. Tuos, 
visa savo prasme tokius skirtingus, elementus sudaro hegeliškas tikslas, 
kurį pasiekti Tenas stengiasi ne Hegelio spekulacijos, bet gamtos mokslų 
metodų pagalba. Tas dvilypumas, tas dvasinis dvilypis veidas 
yra vyraująs visų Teno veikalų ypatumas, yra jo prigimties 
savybė I. 

Ir tas plyšys eina per visus veikalus. Itin ryškus jis yra Teno este- 
tikoje, „Meno filosofijoje“, kurios pagrindinis savumas be šitos įžangos 
daugeliu atžvilgių pasiliktų neišaiškintas. 


1 Čia visai nebuvo minėtas Comte'o vardas, ir tai sąmoningai, nes šis įžengė į 
Teno akiratį tik apie 1860 m., t. y. tada, kaip Tenas jau buvo suspėjęs pareikšti savo po- 
zitivistinį pradmenį. Keistai atrodo, kad Tenas, kuris taip plačiai naudojosi kitų kraštų 
filosofų darbais, lig šiol visiškai buvo išleidęs iš savo akiračio savo krašto filosofus. Tik 
apie 1860 metus Tenas, kaip jis pats prisipažįsta, pradėjo studijuoti savo amžininkų pran- 
ciizų filosofiją ir čia pirmoje eilėje susidūrė su Auguste'u Comte'u. Comte'as (1793—1857) 
tik patvirtino kai kurias Teno pažiūras. Tenui patiko jo primygtinas mokslo reikšmės 
pabrėžimas ir jo patiekta biologinė aplinkos teorijos definicija. Tačiau laikyti jį Teno 
mokytoju, ypač jo pozitivizmo įkvėpėju -— kaip daugelis daro — negalima. Juodu 
asmeninių santykių nepalaikė, nes Tenui labai nepatiko Comte'o būdas, stilius ir dar 
daug kas. Ir jųdviejų dvasinė prietelybė vos truko apie porą metų, kaip galima tarp 
kitko spręst iš Teno laiško 1862. VII. 24, parašyto Eduardui de Suckau, kuriame pasakyta: 
„Je me suis tout 4 fait sėparė de Comte, gui nie la possibilitė de la mėtaphysigue...“ 
(Corr. II, 258). Kitoje vietoje dar rašo: „Comte'as neturi tos švelnios ir kilnios dvasios, 
kaip dideli tilosofai, kaip, pav., Aristotelis ir Hegelis“. Giraud 43. : 


22 ). Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


B. Išviršinės „Meno filosofijos“ atsiradimo priežastys. 


Tenas neturėjo jokios specialybės, kuriai jis būtų norėjęs išimtinai 
pasišvęsti. Turėjo jis tik tam tikras idejas, prie kurių buvo labai prisirišęs, 
kurias dėlto ypačiai globojo ir už kurias mielai vargo, kentė visokių nema- 
lonymų tiek iš Sorbonos, tiek ir iš valdžios, kuri per švietimo ministeriją 
vis labiau jį žemino, kol pagaliau jis pasijuto priverstas pamesti arba savo 
idejas, arba vietą Gerbdamas savo idejas ir save, ir nei manyt nemany- 
damas skelbti valdžios įsakytojo mokslo, jis išsižadėjo savo vietos, keitė 
savo veikimo sritį; dar skaisčiau ėmė skleisti savo pumpurus. Jis buvo 
prisirengęs išvaryti savo vagą, ir jis ją išvarė. Ą 

1852 m., eidamas 24-tuosius savo amžiaus metus, atsisakęs nuo valdiškos 
mokytojo tarnybos Tenas sugrįžo į Paryžių ir pradėjo savo, kaip rašytojo, kar- 
jerą!. Pirmas jo veikalas dabar buvo „Essai sur les fables de Lafontaine“ 
(1853), kurį įteikė Sorbonai, atmetusiai pirmąją jo disertaciją „Les sensations“. 
Nors į literatūros istorikus pereidamas Tenas ir pakeitė išviršinę 
savo darbo sritį, tačiau visai nebuvo pakeitęs savo nu- 
sistatymo, todėl ir šiame veikale, kuris gal daugiau priklauso estetikai 
negu literaturos istorijai, išdėsto senąsias savo pažiūras, tiktai dabar jau 
pridengtas didesnio atsargumo šydu. Per ištisus du šimtu puslapių nagri- 
nėdamas tas sąlygas, kuriose gali tarpti grožis, jis patiekia savo poetiką, 
kurios krikšto tėvais yra ir Tenas metafizikas ir Tenas pozitivistas: jo pri- 
gimties dvilypumas pagamino ir dviveidį veikalą. Pagrindinės idejos lydi 
jį ir į antrąjį veikalą, kuriam siužetas paskolintas iš visai kito pasaulio, iš 
kitų laikų: apie Titą Livijų: „Essai sur Tite-Live“, 1854, 156). Tas „essai“ 
atsirado netyčiomis: jis yra ne kas kita, kaip atsiliepimas į Akademijos 
paskelbtą konkursą, tačiau savo esme jis yra tipiškai teniškas — perdėm 
metafiziškas ir drauge persisunkęs pozityvistiniu mokslu. Ir savo kelionės 
į Pirenejus aprašyme („Voyage aux eaux des Pyrėnėes“, 1855), t. y. vėl 
visai naujame žanre, kalbėdamas apie naują kraštą, jis pasilieka visai tas 
pats: Viskas, rodos, egzistuoja tik jam ir jo idejoms. Tą patį tvirtina visi 
sekantieji veikalai, ar jie liestų „Les philosophes classigues du XIX-e sičcle 
en France“ (1863), ar „Histoire de la Littėrature Anglaise“ (1863) ar pagaliau 
tas studijas apie meną, kurios pasirodė nuo 1865 m. Tenui profesoriaujant 
meno mokykloje, ir ties kuriomis čia teks ilgiau šustoti. 

Atsisakęs nuo savo vietos gimnazijoje ir tuo pačiu nuo perspektivų 
kada nors pakliūt į akademinę karjerą, ir kukliai gyvendamas Paryžiuje Te- 
nas vertėsi kaipo mokslinis rašytojas, kuris iš savo paties ir sau vienam 


1 Valdžia jį ei viena, dėl jo filosofinių pažiūrų, o, antra, dėl jo politinių 
įsitikinimų. Anas kiek nušvietė mano rašinys apie jo filosofinių pažiūrų svarbiausius bruožus, 
o dėl šių tenka pasakyti, kad jis buvo pr ešingas Bonapartui, kuris, sulaužęs konstituciją, 
1851. XII. 2 pasiskelbė diktatorium, o ateinančiais metais pasiskelbė ir Prancūzijos impe- 
ratorium. Sitie smurtai ir iš jų einą laisvės suvaržymai jį giliai užgavo. Visoje eilėje 
laiškų jis protestavo prieš tokį režimą. Savo draugui Ed. de Suckau jis (1851. XII. 9) rašė: 

„Mes negalime protestuoti, juk mes tik atomai; bet jiems nepasiduosim. Kokių 
parsidavėlių esama! Dar ne taip senai šmeižtais apipylę (aprės avoir vomi des injures) 
p. Bonapartą, dabar viešai skelbia eisią už jį balsuoti, nes kitaip nustosią savo vietų. 
Mielas drauge, tik mokslas, literatura, auklėjimas, lėta idejų pirmyneiga galės mus iš šito 
purvyno ištraukti“. (Corr. I. 166 ss.). 


"WP PHP NN P 


MAT RTV DNV LTALTTT AE 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 23 


įkurto vienuolyno tik retkarčiais išvyksta kelionėn į užsienius. Protarpiais 
bando gauti kokią nors vietą nei jo, nei jo išpažįstamo mokslo nepažemi- 
nančiomis sąlygomis!. Taip, pav, 1861 m. stato kandidaturą į istorijos 
profesorius meno mokykloje. Viskas veltui. Tik 1863 m. pasiseka gauti 
ekzaminatoriaus vieta St. Cyro mokykloj, iš kurios kitais metais naujomis 
intrigomis jau norima jis išėsti, 1866 m jis pats iš tenai atsisako, nes tuo 
tarpu buvo gavęs tinkamesnę vietą meno mokykloj, kaipo estetikos ir meno 
istorijos profesorius. 

Į tokią vietą jau senai ruošdamasis, dažnose savo kelionėse jis nepa- 
miršo susirinkti medžiagos, tų „tout petits faits bien choisis, importants, 
significatifs, amplement circonstanciės...“ Taip, pav., 1858 m. vykdamas Bel- 
gijon, Olandijon, Vokietijon arba 1860 m. Anglijon jis tuo pat pasižymėjo 
Londone, pav., lankė mokyklas, literatus, kalėjimus, paveikslų galerijas, bažny- 
čias, klubus, uostą, stadionus ir gatvėje prašęs iš penketo šimtų (!) praeivių 
paaiškinimų visokiais jam rūpimais klausimais. „J'ai lu, į'ai regardė, į'ai 
ėcolitė... jai vu...“ rašo jis p. G. Guizot (1860. VII. 5) ir savo motinai pra- 
neša (1860. VI. 25), kad jis aktingai einąs anatomo pareigas, kad jis prisi- 
siurbiąs faktų kaip kempinė (Corr. II, 200). Paskutinis pasivažinėjimas po 
Italiją 1864 m. labai įdomus tuo, kad jam suteikia daug medžiagos iš meno 
srities ir kuriamąjai meno filosofijai; dėlto pravartu kiek smulkiau aprašyti 
tą žygį. 

Iš Paryžiaus išvyko jis 1864 m. į Marseille, iš kur laivu pasiekė Ci- 
vita-Vecchia. Romoje buvo Vasario mėn. 16 d. Iš čia atvyko į Neapolį, į 
benediktinų ordenui taip reikšmingą vienuolyną Monte ČCassino; paskui, 
keisdamas kryptį, aplankė Florenciją, Parmą, Boloniją, Paduvą, Veneciją, su- 
teikusią jam daugiausia smagumo, ir pagaliau per Simplono perėją grįžo 
per Alpes namon ir Paryžių vėl pasiekė Gegužės mėn. pradžioj. 

Sugrįžo jis su pilnais, jam taip reikalingais, aruodais, kuriuos pripildė 
dienomis belakstydamas, o vakarais visus įspūdžius užsirašinėdamas. Apie 
savo darbus kelionėje jis rašo motinai 1864 m. Balandžio mėn. 7 d.: „..ita- 
liškai jau laisvai skaitau... Si kelionė tai man istorijos kursas... mačiau daug 
meno dalykų, meniškas mano jautrumas (sensibilitė artistigue) yra viduti- 
niškas, o mano meniška kultūra aukštesnė už vidutinišką, bet istorijos ne- 
mokėdamas vis dėlto malonumo neturėčiau. Praeities ir senų papročių paži- 
nojimas man yra ta aplinkuma, kuri padeda atstatyti ir gyvai įsivaizdinti dai- 
liojo meno veikalų kūrėjus. Jau sugebu meno kūrinį suprasti prieidamas 
prie jo aplinkiniais keliais. Figūros ir formos žengia į idejų bei pastebėjimų 
sudarytą sistemą, duodančią joms reljefą; į'ėtudie et į'apprends... Užtikrinu, 


1 Garbės klausimais Tenas buvo labai jautrus; pav., kai po Bonapartės padaryto 
perversmo buvo norima jis priversti pasirašyti po tam tikrais raštais, jis atsisakė ir apie 
tai savo seselei Virginijai (1851. XII. 18) pranešė: 

„Mokyklos rektorius prašė manęs pasirašyti [administracijos šefui] pasitikėjimo 
bei padėkos pareiškimą. Atsisakiau, nes nenorėjau pradėti savo, kaipo mokytojo, karjeros 
bailumu (lachetė) ir melu. Jei reikėtų tai pakartoti, pakartočiau. Aš tyliu, viska darau, 
kas yra suderinama su garbe, mais rien de plus... Mano garbė tvarkoje“. (Corr. I, 175 ss.). 
Ir dabar, ieškodamas vietos dabojo, kad jo garbė liktų sveika, t. y., kad imant kokią vietą, 
nereikalautų iš jo išsižadėti savo įsitikinimų. O jei vis dėlto to reikalautų, jis yra tvirtai 
nusistatęs „grįžt į [savo] vienuolišką gyvenimą ir visiškai atsisakyti nu » pelningos karje- 
ros“. (Corr. II, 


24 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


kad aš sąžiningai atlieku savo uždavinį, kad žuvis aš gaudau abiem rankom. 
Jei sugrįžęs aš Italijos nepažinsiu, tai dėlto nebus kalti visi tie pasikalbėji- 
mai, skaitymai, stebėjimai ir raštai. Mano užrašai sparčiai auga. Pėsčias 
ėjau nuo Perusijos iki Asižio. Keturias valandas. Kalbėjausi su ūkininkais, pir- 


kliais, karininkais. Užsųkau į neturtingas lūšneles, lankiau buržujų rūmus, 


kad tik geriau pažinčiau kraštą... Savo pastabomis užpildžiau jau tris su 
puse sąsiuvinių ir manau, kad iš jų turėsiu šiokios tokios naudos“. Pra- 
slinkus dviem savaitėm, prie tų trijų su puse prisidėjo dar du su puse 
sąsiuviniai (Corr. II, 295), ir pagaliau griždamas, jis turi jų septynetą (Corr. 
II, 302). Bet to dar negana. Paryžiuje jis ketina dar užeit į knygynus ir 
iš ten papildyti savo žinias. „Dabar aš turiu bendrą vaizdą apie kraštą ir 
jo istoriją“ (Corr. II, 302). 

Ir veikiai atsirado proga, kur jis galėjo savo žinias panaudoti, nes tų 
pačių metų rudenį, Spalių mėn. 28 d. pirmą sykį be kokių prieš jį intriga- 
vimų jis buvo išrinktas į meno mokyklos (Ecole des Beaux Arts) 
profesorius. Nuo (1865) naujųjų metų pradžios skaitė estetiką ir meno 
istoriją. Studentai sutiko jį kilniomis ovacijomis. 

'Su tokiomis pat ovacijomis buvo sutikta ir jo įžengiamoji paskaita 
„L'oeuvre d' Art“, ir studentai naująjį profesorių išlydėjo į lietaus skalbiamą 
miestą, kur bėgdami šalia jo vežimo vis naujais šūkiais reiškė savo pasi- 
tenkinimą. Ir toji „entente cordiale“ tarp dėstytojo ir jaunųjų jo komilitonų 
nenutrūko per visą dvidešimtį metų, kuriuos tenui buvo lemta skaityti. 

Tai pagaliau jo valanda buvo atėjusi. Tas dėstymas — tai vienas jo 
didžiausių gyvenime patirtų malonumų.  Tenas mėgo profesoriauti, buvo 
gimęs dėstytojas (Corr. II, 275). Kaip aprašo vienas jo klausytojų, jis skaitė 
didelėje amfiteatro formos auditorijoje. Su juodu, užsektu savo švarku, 
barzdžiuke ir akiniais, savo ramiu tonu, kuriuo be pretensijų kreipdavosi į 
savo studentus, jis buvo labai panašus į protestantų kunigą Ž. 

Si naujai paimta vieta Tenui davė puikios progos pritaikinti menui tai, 
ką anksčiau jis buvo bandęs taikinti visokioms kitoms sritims. Aistringas 
yra jo siekimas sukurti tikrai modernią estetiką. 

Veikalas išaugo dalimis nuo 1865 iki 1869 m., taip, kaip reikalavo 
meno mokyklos studijų planas, nes jo meno filosofija tai ne kas kita, kaip 
perredaguotos jo toj įstaigoj laikytos paskaitos. 

Pirmiausia, 1865 m. pasirodė jo mokslas apie meno kūrinio esmę ir 
apie meno kūrinio produkciją knygoje, pavadintoje „Philosophie de 
V Art“. Taip pakrikštyti savo veikalą įtikimiausia jį bus sugundęs Hegelis, 
skaitęs maždaug prieš 40 metų paskaitas apie meną Berlino universitete ir 
kuris savo estetiką taip pat buvo pavadinęs „Die Philosophie der schėnen 
Kunst“ 3. Kitais ir vėlybesniais metais pasirodė ir kitos dalys, kurios 1881 m. 
visos susijungė į dų tomu, pavadintu „Philosophie de I Art“, nors labai 
plačios šio veikalo vietos neturėjo ir neturi nieko bendra nei su meno, 
filosofija aplamai, nei su menu ar filosofija specialiai, kaip paaiškės išdė- 
stant jo turinį. 


1 Ci. Giraud 48 ss. 
2 Marcellin'o straipsnis: žurnale „La vie parisienne“ iš 1765. II. 18. 
5 Fischer K., II, 813. Ė 


3 


Il. Dėstomoji dalis -—- „Meno filosofijos“ turinys. 


A. Vedamosios metodinės pastabos *. 


Teno metodo pradedamasis punktas yra supratimas, kad meno kūrinys 
nėra isoliuotas dalykas, dėlto yra reikalinga tirti ta visuma (ensemble), kurios 
jis priklauso ir kuri jį aiškina. Tą visumą tirdamas Tenas randa, kad — 

1. Atskiras meno kūrinys priklauso menininko kūrybos visumai (I,2 ss.) *; 

2. Pats menininkas nėra koks isoliuotas asmuo; jis priklauso tam tikro 
ansamblio, kuris už jį yra didesnis, o tai bus toji mokykla, arba menininkų 
šeima to paties krašto ar laiko, kurios jis yra narys (I, 3 ss.); 

3. Toliau, šitie menininkų susibūrimai tėra tiktai dalelė dar didesnio 
ansamblio, būtent, pasaulio, kuris juos apgaubia, ir kurio skonis atatinka 
jų skonį, nes juk visuomenės papročiai ir dvasios būklė taip pat veikia ir 
menininkus. Mes, tiesa, tegirdim jų balsus per ištisų šimtmečių nuotolį, 
bet be to ryškiojo balso mes taip pat girdim dar ir tokį neaiškų ūžėsį tų 
begalinių balsų, kurie kyla iš visuomenės ir kurie drauge su menininkų 
balsais sudaro tam tikrą harmoniją. Ir tik tos harmonijos dėka menininkai 
būva dideli (I, 4 ss.). 

Dėl to galima išvesti tokia taisyklė: norint suprasti, koks yra 
meno kūrinys, menininkas ar jų grupė, reikalinga tiksliai 
įsivaizdinti tas bendrasis dvasios būvis ir papročiai (ėtat 
gėnėral de I'esprit et des moeurs) tų laikų, iš kurių jie yra kilę. Sitos 
apystovos yra paskutinės jų priežastys (I, 7). 

Norint parodyti, kokio poveikio daro papročiai ir dvasinė atmosfera 
meno kūriniams, reikia prileisti šitoks pavyzdys: vykstant iš pietų į šiaurę 
ir patekus į tam tikrą zoną, galima pastebėti didelė atmaina kultivacijoje. 
Pirmiausia sutinkamas aloė's ir pomerančių medis, kiek toliau alyvos arba 
vynuogės, dar toliau — ąžuolai ir avižos, paskui eglės ir pagaliau tik sa- 
manos. Kiekviena tų visų zonų turi tam tikrą savo kulturą ir vegetaciją. 
Zona duoda joms egzistenciją. Jos ypatybės determinuoja kulturą ir vege- 
taciją. Kas gi pagaliau yra ta zona? — Tai ne kas kita, kaip tam tikra 
temperatura, tam tikras šilimos ir drėgmės laipsnis; taigi, kaip matyti, čia 
viešpatauja tokie veiksniai, kurie savo esme yra visai panašūs į ką tik mi- 
nėtą papročių ir bendrąją dvasios būklę, arba, kitaip sakant, kaip kad yra 
tam tikra fizinė temperatura, kuri įvairiais savo laipsniais determinuoja tam 
tikras vegetacijos rūšis, taip yra ir tam tikra moralinė temperatura 
(tempėrature morale), kuri savo atmainomis taip determinuoja bet kurios 
meno rūšies pasirodymą. Norėdami suprasti tam tikros vegetacijos atsira- 
dimą, mes studijuojam fizinę temperaturą; todėl lygiai taip pat privalom stu- 
dijuoti ir moralinę temperaturą, jei norim suprasti atsiradimą tam tikros 
meno rūšies arba mokyklos. „Les productions de Vesprit humain, comme 
celles de la nature vivante, ne s'expliguent gue par leur milieu“ (I, 10) — 


1 Premiėre partie: Chapitre I, De la nature de Poeuvre d'art I, 1—13. 
2 Šie skaitmens rodo „Meno filosofijos“ tomą ir puslapius, kuriuose cituo- 
jamas tekstas randasi. Cituojama pagal 1926 m. išleistąjį 20-ąjį išleidimą prancūzų kalba. 


26 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


ir žmogaus dvasios kūryba, lygiai taip pat ir gamtos, galima aiškinti tik 
iš jos aplinkos L. 

Prileiskim, kad tokio metodo prisilaikant, mums su pilna precizija 
pasisekė suvokti būvis tos dvasios, kuri įvairiuose kraštuose ir įvairiais 
šimtmečiais sukėlė įvairias meno rūšis, k. a., architekturą, tapybą, skulpturą, 
literaturą, muziką; prileiskim, kad visų šių atradimų rezultatai įgalina mus 
apibūdinti kiekvieno meno esmę ir jo gyvenimo sąlygas — tai mes tyrėtu- 
mėm pilną dailiojo ir bendrai meno supratimą, t. y. tada mes turėtumėm 
dailiojo meno filosofiją, arba tai, kas vadinama estetika (I, 11). 

O mes tik tokios estetikos ir siekiam. Mūsų (Teno) estetika yra 
moderna ir skiriasi nuo senosios estetikos tuo, kad ji yra istorinė, 
bet ne dogmatinė. Istorinė estetika tekonstruoja dėsnius, o neformuoja 
taisyklių. O senoji estetika, pirmiausia suformulavus grožio definiciją, iš 
jos išvedė taisykles, kurios teisino ar smerkė meno kūrinius. Mums tokio 
didelio uždavinio netenka atlikti, nes „mon seul devoir et de vous 
exposer des faits et de vous montrer comment ces faits 
se sont produits“ (I, 12) — mano (Teno) vienintėlis tikslas yra faktų 
išdėstymas ir aiškinimas, kaip jie atsirado ?. . 

Modernasis metodas (mėthode moderne), kurio mes manom čia prisi- 
laikyti, yra tas pats, kuris dabar skverbiasi į visus dvasios mokslus, supranta 
žmogiškąją kūrybą ir ypač meno kūrinius „comme des faits et des produits 
dont il faut marguer les caractėrės et chercher les causes; rien de plus“ 
(I, 12) — kaipo faktus ir produktus, kurių ypatumus reikia suvokti ir surasti 
priežastis, ir daugiau nieko. 

Taip suprastas mokslas nei smerkia, nei atleidžia, jis tik konstatuoja 
ir aiškina. Toji teorija simpatizuoja visoms meno formoms ir mokykloms, 
ji daro taip, kaip botanikas, kuris lygiu susidomėjimų studijuoja ir laurą ir 
eglę. Ji yra tarsi kokia botanika, pritaikinta berods ne augalams, bet žmo- 
giškąjai kūrybai. — Tokiu būdu ji ir pasidaro tam tikra dalelė to bendrojo 
judėjimo, kuris gamtos mokslus šiandien artina prie dvasios mokslų ir 
kurie (gamtos mokslai) duodami jiems savo principus, atsargumą ir kryptį, 
taip pat garantuoja dvasios raokslų tikrumą ir užtikrina jiems tokią pat 
pažangą? (I, 12 ss.). 


1 Tą pačią mintį Tenas savo pirmame literatinio pobūdžio veikale „La Fontaine“ 
šitaip buvo suformulavęs: „Žmogus galima laikyti aukštesnios rūšies gyvuliu, kuris gamina 
filosofiją ir poeziją, panašiai kaip šilko kirminai gamina savo kokonus ir bitė lipdo savo 
korius“ (Prėface, V). 

2 Tie faktai Teną visiškai buvo suhipnotizavę. Jis laikė juos esant vienintėlę 
in o ne vien mokslininkams, bet ir rašytojams. Taip, pav., kalbėdamas apie Stend- 
hal'į (H. Beyle) tuoda tokį nurodymą: „Un rėcit doit noter les faits, tous les faits, en 
dėtail, mais les montrer tout nus...“ (Corr. II, 66. „Plus un fait est bizarre, plus il est 
instructif“ („De Y'Intelligence“ 16). Tenas buvo įgudęs keistų faktų medžiotojas. 

5 Paneigdamas senąją estetiką ir imdamasis sudaryti naują, Tenas elgiasi panašiai 
kaip Hegelis, kuristaip pat savosios „Philosophie der Kunst“ pradžioje pirmiausia kiek 
nes kai kurias savo pirmatakų (pav., Kanto, Schiller'io, Fichtė's, Friedrich'o Schlegel'io, 
solger'io) teorijas ir po to išdėsto savo estetiką. Cf. Fischer II, 815. 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 27 


B. Meno kūrinio esmė !. 
(De la nature de V'oeuvre d' art). 


Norėdamas išaiškinti meną ir jo esmę, Tenas šitaip protauja: iš aplin- 
kos nagrinėjimo eina faktai, o iš faktų galima išvesti dėsnius. Mums rei- 
kalingieji faktai randasi muzejuose, knygynuose; t. y. ne kas kita, kaip siste- 
miškai sutvarkyti meno kūriniai. Kaip analizuojant herbariumą galima 
susidaryti augalo sąvoką, taip pat analizuojant ir muzejuose bei knygynuose 
sutalpintus meno kūrinius galima suprasti meną, prieiti jo esmę. 

Nagrinėdamas meno kūrinio esmę, Tenas tą penketą didelių meno 
rūšių, būtent, poezijos, skulpturos, tapybos, architekturos ir muzikos pa- 
skirto į dvi grupes ir pirmiausia tekalba apie skulpturą, tapybą ir literaturą, 


1. Pirmoji meno rūšių grupė 
(Skulptura, tapyba, literatura). 


Iš karto pažvelgus .aišku, kad poezija, skulptura ir tapyba, dėl savo 
ypatumų, sudaro vieną grupę: tai yra „imitacijos meno rūšys“ („des 
arts d' imitation“). Tai mums sako pačių meno kūrinių nagrinėjimas, tai 
mums rodo ir menas su savo mokyklomis, kurių menininkai nusmunka, 
kai tik nustoja studijuoti gyvąjį modelį. 

Menininkas savo jaunatvėj ir savo klestėjimo laikotarpy į daiktus žiūri 
taip, kaip jie yra, t. y. jis studijuoja juos smulkmeniškai, su didele precizija 
Nuo tam tikro gyvenimo laikotarpio jis tikisi būti su jais pakankamai susi- 
pažinęs ir daugiau nieko nauja nebeatranda. Nuošaliai palikdamas gyvąjį 
modelį, jis pasitenkina savo įgytąja praktika. Pirmas yra tikrasis laikotarpis, 
o antrasis — dekadencijos ir nusmukimo (ėpogue de la maničre et de la 
dėcadence). Pirmąjį laikotarpį menininkas imituoja gamtą, antrąjį — Save. 
Pirmąjame jis kuria, antrąjame — fabrikuoja (I, 18). 

Aišku, kad reikia nenuleidžiant nuo gamtos akių stengtis kiek galima 
geriau ją atvaizduoti, imituoti — „I'art tout entier consiste dans V exacte et 
complėte imitation“ (I, 22) — visas menas yra ne kas kita, kaip 
egzaktiškas ir pilnas gamtos atvaizdavimas? Iš to būtų 
galima padaryti išvada, kad visašališkas gamtos imitavimas esąs meno už- 
davinys. Jeigu taip būtų, tai tiksliausios imitacijos būtų ir aukščiausios 
vertės meno kūriniai; tačiau patyrimas mums rodo, kad taip nėra, — I' imita- 
tion exacte n'est pas le but de I'art“ (I, 24). Iš to paaiškėja, kad menas, 
atvaizduodamas modelį, kažką imituoja. Kas yra tas kažkas? — Atsakymas: 
„Les rapports et les dėpendances mutuelles des parties“ (I, 27) — tai 


! I, 14-43, 

2 Hegel: Zur schėpferischen Tatigkeit gehort zunachst die Gabe und der Sinn fūr 
das Autffassen der Wirklichkeit und ihrer Gestalten, welche durch das autmerksame Hėren 
und „Sehen die mannigfaltigsten Bilder des Vorhardenen dem Geiste einpragen...“ 
(Baumler 44). 

3 Hegel: „... die Phantasie [bleibt] nicht bei diesem blossen Autnehmen der iusse- 
ren und inneren Wirklichkeit stehn, denn zum idealen Kunstwerk gehort nicht nur das 
Erscheinen des innern Geistes in der Realitat žusserer Gestalten, sondern die an und fūr 
sich seiende Wahrheit und Verniinitigkeit des Wirklichen ist es, welche zur dusseren Er- 
scheinung gelangen soll“ (Baumler 45). 


28 J. Erėtas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


atskirų atvaizdyoto organižmo dalių santykiavimas ir 
tarpusavis priklausomumas.“ Visa tai Tenas ir vadina atvaizduo- 
jamo objekto logika („la logigue du corps“), kuri yra dvejopa: atvaizduo- 
jant kokį charakterį jinai yra išvidinė, o atvaizduojant kokį kūną —- jinai 
išviršinė. Reikalaudamas atvaizduot tą logiką, jis reikalauja, kad kūnai ir 
charakteriai atatiktų realybėj egzistuojančius jų dalių santykiavimus. 

„ Atvaizduojant dalyko logiką menas stovi daug aukščiau už mechanišką 
atvaizdavimą; šiuo jis tampa dvasiniu darbu, jam reikia ne vien amatiško 
sugebėjimo, bet ypač inteligentiško veikimo. Tačiau ir atvaizduojamo 
organizmo santykiavimo dalis imituot dar nepakanka pilnai meno veikalo 
kūrybai, nes „didžiausios [suprask, meno] mokyklos yra kaip tik tos, kurios 
tikrąjį santykiavimą daugiausia pakeitė“. Iš to matyti, kad imituojama san- 
tykiavimo logika, o pats santykiavimas, kaipo toks, keičiamas, ką rodo ir 
tokio Mykolo Angelo ir tokio Rubens'o kūryba. Iš šių pavyzdžių aiškėja, 
kad menininkas, modifikuodamas dalių santykiavimą, atlieka tai sąmoningai, 
tuo norėdamas iškelti vyraujantį objekto charakterį („le ca- 
ractėre essentiel de !'objet“). „Tas charakteris tai tas pat, ką filosofai va- 
dina «dalykų esme» ir dėlto jie ir tvirtina, kad meno tikslas esąs apreikšti 
dalykų esmę. Mes tą «esmės» [essence] žodį, kuris yra techniškas [sic] iš- 
sireiškimas, .paliekame nuošaliai...“ ! (I, 33). 

„Esminis charakteris“ yra tai toks savumas, iš kurio pagal tam tikrus 
dėsnius išplaukia visi kiti arba bent jų daugumas. 

Tas vyraujantis savumas* gamtoj dažniausiai ne visu ryškumu 
atsispindi, dėlto menas privalo jį iškelti, pabrėžti, daryti vyrau- 
jantį („Ie rendre dominateur“). Tas „vyraujantis savumas“ formuoja 
dalykus, tačiau tai atlieka nepilnai dėlto, kad savo veikime jis yra suvaržy- 
tas jėgų, pareinančių nuo kitų priežasčių. Žmogus jaučia, kad „vyraujantis 
savumas“ yra sutrukdytas, kad jis negavo pilnai pasireikšti, ir norėdamas 
tai papildyti žmogus susirado meną. Todėl menininko uždavinys ir yra ap- 
valyti objektą nuo visų tų apaugų, kurios nustelbia „vyraujantį savumą“; 
jam reikia pabrėžti tuos bruožus, kurie padėtų jį iškelti (I, 37). 

Sakysim, esminis liūto charakteris yra tas, kad jisai taip sudarytas, 
jog visas jo organizmas ir atskiri sąnariai taip suderinti, kad jis tik vieną 
tiksla tegalįs turėti — būti plėšrus žvėris. Olandijos esminis charakteris — 
iš samplovų sudarytoji jos žemė. Esminį charakterį morėdamas padaryti 
vyraujanti, menininkas stengiasi eliminuoti tuos bruožus, kurie jį slepia, 
pasirenka tokius, kurie jį sustiprina, pataiso tuos, kuriuose jis pasirodo pa- 
keistoj formoj ir restauruoja tuos, kuriuose jisai sunaikintas (I, 39). Imda- 
mas pavyzdį iš literatūros, Tenas sako, kad Sekspyras savo Otelą taip 
vaizduoja, jog kiekviename menknieky matyti visas jo charakteris. Tučiau 


! Kaip matyti, Tenas artinasi vėl prie senosios (metafizinės) estetikos, nuo kurios 
jis taip nori šalintis ir be kurios terminų jis tačiau negali apsieiti. Cia nedaug tetrūktų, ir 
jis atsidurtų Platono idejų plotmėje. 

2 Si „vyraujančio savumo“ ideja Teno galvosenoj jau nuo seniau randama. 
Taip, pav., jis kalba apie ją viename laiške iš 1853. VII. 24: „La difficultė pour moi, dans 
une recherche, est de trouver un trait caractėristigue et dominant [mano 
pabr.] duguel tout peut se dėduirė gėometriguement, en un mot d'avoir la formule de 
la chose“ (Corr. II, 7). m 


PPL HLA, 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filcsofija“ 29 


jis pats vėl tvirtina, kad gyvenime ir gamtoj tokių vyraujančių charakterių 
nesą ir negalį būti: juos savo nuoseklumu padarąs tik kūrėjas. 
Po visų samprotavimų meno kūrinį Tenas taip aptaria: 


„L'oeuvre dart a pour but de 
manifester guelgue caractėre essentiel 
ou saillant, partant guelgue idėe im- 
portante, plus clairement et plus 
complėtement gue ne le font les ob- 
jets rėels. Elle y arrive en employant 
un ensemble des parties liėes dont 
elle modifie systėmatiguement les 
rapports. Dans les trois arts d'imita- 
tion, sculpture, peinture et poėsie, 
ces enšembles correspondent 4 des 
objets rėels“. 


„Meno kūrinio tikslas — 
atvaizduoti esminis arba labiausiai 
ryškus charakteris, t. y. svarbi ideja 
išreikšti aiškiau ir tobuliau, negu tai 
gali padaryti tikrieji daiktai. Meni- 
ninkas tai pasiekia atvaizduodamas 
objekto dalių priklausomumą ir san- 
tykiavimą, kurį jis sistemingai modi- 
tikuoja. Imitacijos meno rūšyse, bū- 
tent, skulptūroje, tapyboje ir poezijoje, 
meno kūrinys atatinka tikruosius da- 
lykus“ (Corr. I, 41 S.). 


2. Antroji meno rūšių grupė 
(statyba ir muzika). 


Dar kyla klausimas, kaip neimituojančios meno rūšys (les 
arts gui n'imitent pas), būtent, statyba ir muzika, santykiuoja su šita 
definicija. Šiame klausime glūdi ir visų keistų Teno išvedžiojimų paaiškini- 
mas; mat, jo definicija tėra paimta iš tų trijų imitacijos meno rūšių, tat jis sten- ' 
giasi suderinti ją su kitų dviejų meno rūšių esme bei reikalavimais. Bet ar 
taip darydamas Tenas neatsitolino nuo pagrindinių savo nusistatymų — 
išeiti vien iš pačių meninių faktų, vengti spekulacijos? 

Kiekviename mene, taip Tenas toliau aiškina, mes turime reikalo su 
tarpusavy sujungtų dalių visuma, kurią menininkas, norėdamas išreikšti tam 
tikrą charakterį, savaip modifikuoja. Nesvarbu, kad ši visuma būtinai ata- 
tiktų realius objektus; užtenka, kad ji egzistuoja. Iš tikrųjų, mes matome, 
kad be organinių ir moralinių organizmų, kuriuos kopijuoja trys sakytieji 
imitacijos menai, yra dar ir matematiniai santykiai (rapports mathė- 
matigues), kuriuos kombinuoja kitos dvi meno rūšys (statyba ir muzika), 
nieko neimituojančios I. 

„Kaip ši definicija tinka statybai ir muzikai? 

Tuos, anot Teno matematinio pobūdžio, santykiavimus galima pav. 
suvokti regėjimu („les rapports mathėmatigues percgus per Ie sens de 
la vue“ I, 43). Taip daro architektura. 

Akmenys arba medžio gabalai gali būti dedami vieni ant kitų ar greta 
kitų, simetriškai, pagal tam tikras distancijas ir t.t, pagal matematinius san- 
tykiavimus.  Architektura kaip tik ir remiasi tokia sujungtų dalių visuma. 
Statytojas, parinkęs kokį vyraujantį charakterį, k. a, elegantiškumą, smagumą 


1 Teno sausąjį mokslą dailiau, bet tokia pat tendencija išreiškė poetas ir estetikos 
profesorius E. GeibeVis (1815/84) šiokiomis eilėmis: 
„Architektur und Musik, euch beide begriiss ich als Schwestern, 
Die ihr die zwingende Kraft ewiger Masse bewžhrt. 
Was dort sichtbar im Raum als Verhaltinis das Auge bezaubert, 
Bannt hier wogenden Klanges in der Bewegung des Ohres“. 


30 I. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


paprastumą, jėgą, kaip kadaise graikai ir romėnai, arba keistumą, įvairumą, 
neaprėžtumą, fantastiškumą, kaip, pav., gotiško meno laikais, parenka ir kom- 
binuoja jungtis, proporcijas, formas, vienu žodžiu, medžiagos santykiavimus, 
ir jais išreiškia parinktąjį charakterį (I, 44). 

Matematinius santykiavimus galima suvokti ir klausa („les grandeurs 
percues par Vouie“ I, 44 s). Taip daro muzika. Kadangi tie akustiniai 
bangavimai yra dydžiai, tai pagal matematinius dėsnius jie gali sudaryti 
tarpusavy sujungtų dalių visumą. 

Sukcesiviai surišti tonai sudaro melodiją, vienu ir tuo pačiu laiku su- 
rišti tonai sudaro harmoniją. Cia, kalbant apie sukcesiviai surištus, t. y. su- 
ritmintus tonus, būtų buvę progos nagrinėti ir matematiniai santykiavimai, 
nes — anot Teno — tik jie mumyse sudaro estetinį įspūdį Po visų mu- 
zikos nagrinėjimų, kur Tenas prisilaiko savo sudarytos definicijos, muzikos 
esmės klausimas tačiau lieka vis dar neišspręstas. Ir pats gerai tai jausda- 
mas, ir norėdamas tiksliau tą klausimą nušviesti, jis vienai valandėlei atsi- 
sako nuo pagrindinio aptarimo, būtent, jis aiškina, kad muzika turinti dar ir 
antrą principą: tonas yra panašus į riksmą, t. y. išreiškia afektus, aistrą ir 
visus žmogaus susijaudinimus iki smulkiausių niuansų, įvesdamas tuo vėl 
irracionalų elementą. 

Muzikas pirmiausia pasirenka kokį žymų charakterį, sakysim, nuliūdimą 
ar džiaugsmą, meilę ar pyktį, vadinas, bet kokį jausmą ar charakterį ir jam 
išreikšti „peut choisir et combiner a son grė dans ces liaisons mathėmatigues 
et dans ces liaisons morales“ ! (I, 46), t.y. pasidairo ir po matematinius, 
ir po moralinius santykiavimus, kuriais laisvai pasinaudoja. 


3. Meno reikšmė gyvenimui 
(Importance de !' art). 

Iš eilės panagrinėjęs visas meno rūšis, tame pačiame skyriuje apie 
meno kūrinio esmę Tenas pabrėžia dar meno reikšmę gyvenimui: 

Zinodami dabar meno kūrinio esmę mes galim suprasti ir jo svarbumą. 
Ligi šiol mes tą svarbumą lyg ir jautėm; tai buvo instinkto, o ne protavimo 
dalykas; mes į jį žvelgėm su pagarba, tačiau jo aiškinti vis dėlto nesugebėjom. 
O dabar mes jau galim pagrįsti savo pagarbą ir nurodyti meno vietą gyve- 
nime. Daugeliu žvilgsnių žmogus yra gyvulys (animal), kuris stengiasi apsi- 
saugoti nuo gamtos ir nuo kitų žmonių. Jis turi rūpintis valgiu, drabužiais, 
butu, apsisaugoti nuo blogo oro, ligų ir pan.; tam tikslui jis ir dirba įvai- 
riose gyvenimo srityse. Be to, jis turi užtikrinti žmonijos ateitį ir apsisau- 
goti nuo kitų žmonių puolimų. Šitam tikslui pasiekti žmogus vėl sudaro 
šeimynas, kuria valstybes, formuoja tarybas, samdo valdininkus, išdirba 
konstitucijas, išleidžia įstatymus, organizuoja armijas. Po visų tokių darbų 
ir išradimų žmogus vis dėlto nėra dar išėjęs iš savo pirminės stadijos, jis 
tebėra tas pats gyvulys, tik kiek geriau aprūpintas ir apsaugotas. Jis te- 
galvoja tik apie save. Vėliau tik prasideda naujas jo gyvenimas, kai jis ima 
galvoti apie savo būvį, domėtis priežastimis, nuo kurių jis priklauso, ieškoti 
esminių ir dominuojančių charakterių, kurie kiekvieną kolektivą pažymi savo 
antspauda (I, 47 s.). 

Visam tam suprasti yra du keliu, kurių dviejų pirmasis — mokslas — 
atidengia priežastis, pagrindinius dėsnius ir visa tai išreiškia griežtomis 


! Mano pabraukta. 


“ SBV PN MAE MY 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ - 31 


formulėmis ir abstrakčiais terminais. Antrasis kelias yra menas, užiik- 
suojąs priežastis ir pagrindinius dėsnius jau nebe sausomis formulėmis, 
definicijomis, neprieinamomis miniai, o tik vien keletui parinktųjų inteligentų, 
bet lengvai suvokiamu būdu kreipiasi ir į protą, ir į pojūčių organus 
bei širdį ir paprasčiausio žmogaus. Menas pasižymi tuo, kad jis išsyk 
yra aga ir popularesnis. Visiems jis apreiškia tai, kas yra aukščiau- 
sia (I, 48). 

Iš to aiškėja Teno palinkimas meną panaudot praktiniams ir pedagogi- 
niams tikslams, palinkimas, kuris skyriuje „Apie idealizmą mene“ Teną 
nuvedė į moralizmą. 


C. Meno kūrinio gaminimas ! 
(De la production de V' oeuvre d' art), 


Antras pagrindinis klausimas Teno estetikos yra: Kaip meno kū- 
rinys gaminamas? Jau pačioj savo „Meno filosofijos“ pradžioj jisai 
sako, kad svarbiausiu estetikos uždaviniu laikysiąs meno kūrinio aiškinimą 
iš aplinkos. Meno gamybos dėsnį („Ia loi de sa production“) jis taip for- 
muluoja: „L'oeuvre d'art est dėterminėe par un ensemble gui est V ėtat 
gėnėral de !' esprit et des moeurs environnantes“ (I, 49) -- meno kūri- 
nys yra determinuotas tam tikro ansamblio, sudaryto 
bendro dvasios būvio ir viešpataujančių papročių. 


1. Pirmos eilės veiksniai (aplinka). 


Šitą aptartį Tenas aiškina taip: (Gamtoje mes randame temperaturą ir 
kitas fizines apystovas, arba sąlygas, kurios leidžia tarpti tam tikrai augalų 
grupei. Gamta, tarytum, pasirenka vienus augalus iš kitų, favorizuoja juos 
kitų nežiūrėdama. Taigi, fizinė temperatura eliminuoja, išbraukia. Taip 
atrodo tas didysis dėsnis, kuriuo aiškinamas įvairių gyvulių formų atsira- 
dimas bei struktura. Tas dėsnis pritaikomas tiek fizinei, tiek dvasinei sričiai, 
tiek botanikoj ir zoologijoj, tiek istorijoj, tiek augalams ar gyvuliams, tiek 
talentams ir charakteriams. 

Jo manymu, iš tikrųjų, yra tam tikra moralinė temperatura 
(tempėrature morale', veikianti lygiai kaip ir fizinė. Tačiau artistų ji nega- 
mina. Genijai ir talentai yra tik ypatinga medžiaga, panaši į grūdus. Tame 
pačiame krašte dviem skirtingais laikotarpiais randame beveik tą patį skaičių 
talentingų ir vidutinio gabumo žmonių. Statistika parodo, kad dviejuose, 
po vienas kito einančiuose perioduose randame beveik lygiai tiek pat žmonių 
ūgio atžvilgiu tinkančių ir netinkančių kariuomenei. Visa kalba už tai, 
kad tas, ką mes sutinkam kūno srity, tinka ir dvasios sričiai. Gamta sėja 
žmones, ir, taip darydama, ji beveik visuomet sėja tą pačią kiekybę ir ko- 
kybę toj pat proporcijoj. Bet ne visi gamtos pasėti grūdai sudygsta. Tam 
tikriems talentams augti reikalinga tam tikra moralinė temperatura, ir ta- 
lentai negali plėtotis, jeigu jos trūksta. Kintant tai temperaturai, kinta ir 
talentų rūšys. Kai ji darosi priešinga, išauga priešinga ir talentų rūšis. 
Toji temperatura vieną talentų rūšį pasirenka, duoda jei galimumų plėtotis, 


1 Chapitre II: De la production de V oeuvre d'art, I, 40 ss. 


32 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


o kitą tuo tarpu nustelbia. Šitokios rūšies mechanizmas įvairiais laikais 
ir įvairiuose kraštuose užtikrina gyvavimo egzistenciją čia idealistinei, čia 
vėl realistinei srovei. Vienur iškeliamas piešinys, kitur spalvos. Kiekvie- 
nas šimtmetis turi vyraujančias savo kryptis. Krypčiai pasipriešinantieji me- 
nininkai neras pritarimo. Visuomenės dvasia ir papročiai tokius talentus 
arba visai prislegia, arba iš savo vėžių išstumia, tuo užtikrindama jiems 
apribotą galimumą iškilti (I, 55 s.). 

inodami, kad meno veikalas yra determinuotas tam tikro ansamblio, 
sudaryto iš bendro dvasios būvio ir viešpataujančių papročių, mes galim 
žengti dar žingsnį toliau ir užfiksuoti visas tas atskiras grandinės dalis, 
kurios paskučiausią' priežastį jungia sų galutiniu efektu. 

Pirmiausia, visur sutinkam tam tikrą bendrą situaciją (situation 
gėnėral, c'est-a-dire la prėsence universelle de certains biens et de 
certains maux...“ 1,101), t. y. sutinkam tam tikrus privalumus ar blogumus, 
vergavimą ar laisvę, vargingumą ar turtingumą, tam tikrą susigyvenimo formą, 
tam tikrą religiją, kaip, pav., laisvasis, karingasis ir vergais aprūpintas mie- 
stas graikuose, egzaltuota krikščionybė viduriniais amžiais, XVIII-tam šimtme- 
tyje — dvaras, XIX-to šimtmečio pramoniška ir moksliška demokratija. 
Visur matyti tam tikrų aplinkybių ansamblis, sau palenkiąs žmones. 

Sita situacija žmonėse sukelia tam tikrų reikalavimų (besoins), 
sukuria tam tikrus gabumus ir ypatingus jausmus (aptitudes, senti- 
ments), pav., tam tikrą fizinį veiklumą arba palinkimą svajoti, vienur pabrėžia 
šiurkštumą, kitur švelnumą, vienur sukelia kariškus instinktus, kitur pabrėžia 
kalbingumą ir tt. ir tt; pav., Graikijoj sutinkam pusiausvirą tarp kūno tobu- 
lumo ir protinių gabumų. Ją sudaro graikų puikiai išbalansuotas kūno san- 
tykiavimas su dvasia. Viduriniais amžiais sutinkam per daug sujaudintos 
fantazijos neblaivumą ir moteriško jausmingumo švelnumą. XVIII-tas šimtmetis 
pasižymi salonišku bajorų taurumu, mokėjimu dailiai gyventi ir tt. ir tt.(I, 101). 

Visi tie jausmai, gabumai, reikalavimai sukoncentruoti į vieną sielą su- 
daro tam tikrą asmens tipą („Ie personnage rėgnant“), vyraujančią tų 
laikų asmenybę. Tai toks modelis, kurį jo amžininkai vainikuoja savo 
simpatija; pav., graikai mėgo jauną nuogą gražios rasės žmogų, darantį vi- 
sus kūno pratimus. Viduriniais amžiais — ekstatiškos vienuolės ir įsi- 
mylėjęs riteris, XVIII-tam šimtmetyje — tobulas dvaro kavalierius, o mūsų 
laikais —- nepasotinamas Faustas ir nuliūdęs W'erther'is (I, 102). 

Šitą visiems įdomią ir svarbią, visiems labiausiai matomą asmenybę 
menininkai atvaizduoja kartais kaipo gyvą figurą, pav., tapyboj, skulpturoj, 
romane, epe, scenoj, t. y. imituojančių menu, arba atvaizduoja architektura 
ir muzika tos asmenybės jausmus, t. y. atskirus jos elementus, visai nesu- 
kurdami figuros („sans crėer des personnages“). Galima pasakyti, kad 
visas menininko darbas tai — arba pati asmenybė atvaizduot, arba kuriant 
atsižvelgt į jos savumus. Visas menas priklauso tos asmeny- 
bės: menas nori tai asmenybei patikti arba ją išreikšti (I, 102 s.). 

Viską suglausdami galime pasakyti, kad keturios tos grandinės dalys 
yra (pirma) — bendra situacija, kuri (antra) — sukelia tam tikrus palinkimus, 
jausmus, gabumus; (trečia) — tie elementai vėl, sukoncentruoti į vieną asmenį, 
sudaro vyraujančią asmenybę, kurią (ketvirta) — menas arba atvaizduoja, 
arba savo kūrybą pritaiko jos savumams (I, 103 s.). 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 33 


2. Antros eilės veiksniai (rasė, momentas). 


Kaip Tenui rodosi, toji formulė ima dėmėsin visa, kas yra reikalinga. 
Tiesa, yra dar ir antros eilės veiksnių („des causes accessoires“), 
kaip, pav., rasė (la race), kurios nagrinėjimas papildo aplinkos nagrinėjimo 
resultatus ir geriau išaiškina tam tikro laikotarpio jausmus („on ajoute 
Vexamen de la race 2 V'examen du milieų“; I, 104). 

Garsiąją savo aplinkos teoriją („thėorie du milieu“) Tenas pirmą 
sykį griežčiau suformulavo veikale „Histoire de Ia Littėrature Anglaise“, 
pasirodžiusiame 1863 m. Veikalo įžangoje jis aiškina, kaip trys pagrindiniai 
veiksniai sudaro tą elementarinę dvasios būklę, kuri determinuoja dvasinius 
pasireiškimus, būtent, la race, Ie milieu et le moment. Momentas (le 
moment, I, XXVII ss.) ! — tai ta savotiškoji situacija, ta specialioji nuotaika, 
kur pasireiškia rasės ypatumai ir aplinkos jėgos. Aplinka (le milieu; 
I, XXV) — tai išviršinės jėgos, kaip klimatas, fizinis krašto veidas, visuomenės 
gyvenimo sąlygos, politinės aplinkybės ir tt. Mums čia rūpi arčiau susi- 
pažinti su vienu tų „causes accessoires“, su rase. 

Rasė (la race), tai visi tie įgimti ir paveldėti palinkimai, kurie sudaro 
vieną atskirą jėgą, ryškiai pastebimą įvairiose tautose, nepaisant visokiausių 
istorijos bėgyje sutiktų, kad ir priešingų, veiksnių. Taip, pav., ir šiandieną 
dar aiškiai iš visų kitų išsiskiria toji tarp Oango upės Indijoj ir Hebridų 
salų Anglijos šiaurėje išsiskleidusi indoeuropiečių rasė. Nežiūrint įvairaus 
likimo, kuris ištiko atskiras tos rasės tautas, jos giminingumas nėra pa- 
naikintas, bendri bruožai visur yra pasilikę tie patys. 

Ir čia nieko nuostabu; juk tos rasės, kai mes jas sutinkame, pav., 
dvidešimts, trisdešimts šimtmečių prieš mūsų erą, jau yra produktas daug 
didesnio šimtmečių skaičiaus. Klimatas ir, aplamai, visos tos apystovos, 
kuriose joms teko gyventi, sudarė tam tikrą veikimo sistemą, tam tikrą 
papročių ir pagaliau visų įgimtų gabumų (aptitudes) bei instinktų visumą. 
Taigi, tautos charakteris yra ne kas kita, kaip viso jos veikimo ir pergyve- 
nimų suma — le rėsumė de toutes ses actions et de toutes ses sensations 
prėcėdentes —, suma, kurią didina šimtmečiai sukraudami dideliausį turtą 
ir tuo sudarydami ryškius vyraujančius savumus. 

Taip kalba Tenas minėto veikalo įžangoje (I, XXII ss.). Pirmiausia, 
1863 m., senąją savo teoriją jis pritaikė Anglų literaturos aprašyme, o kiek 
vėliau, ižengęs į meno mokyklos rūmus, stengėsi pagal ją apimti ir aiškinti 
meno kūrinius jau daug platesniu maštabu. Itin pamokantis yra tas 
pritaikymas graikų skulpturos menui, sutinkamam jo „Meno iilosofijos“ antrojo 
tomo 84 - 128 puslapiuose ?, kur aiškinimo darbe pagalbon šaukiamasi rasė. 
Tenai jis taip argumentuoja: mes teturime vos dvi skulpturas, galvutes 
(Junonos iš Ludovisi įr Jupiterio iš Otricoli) ir vos vieną kitą eilutę 
autorių raštuose apie graikų skulpturą. (O šią meno sritį mums tepadeda 
suprasti tik vienas mūsų turimų įrankių — bendroji istorija. „Plus gue 
jamais, pour comprende !' oeuvre, nous sommes obligės de considėrer le 
peuple gui Ya faite, les moeurs gui la suggėraient, et le milieu oū elle est 
nėe“ II, 86): svarbiausi aiškintojai yra tauta, papročiai, aplinka. 


1 Citatos paintos iš 16-to' leidimo pirmojo tomo įvado /„Introduction“). 
* Guatriėme partie: La sculpture en Grėce, p.85 ss. 


34 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


Pirmiausia rasė: „Stenkimės ją tiksliai suvokti ir studijuokime kraštą, 
nes tautą visada veikia gyvenama šalis ir tai juo stipriau, juo gyvenimo 
momentą tauta yra jaunesnė, primitivesnė... ir tokį, beginklį, gamtos povei- 
kiui paliktą žmogų gamta brendina, formuoja. Ji jo moralę, dar minkštą 
kaip vašką, kietina, apdirba, tvarko. Taip veikiamą žmogų dar kiek tepalaiko 
tik jo praeitis“ (Il, 87). 

Tokiu savo nusistatymu eidamas, Tenas dabar ima nagrinėti Graikiją, 
jos kraštą, gamtą. Daug reikšmės jis duoda klimatui: „...Sitokio klimato 
veikimas plėtojosi daug greičiau ir harmoniškiau, negu kitokio. Žmogų 
čia nelepina ir neparbloškia nei dideli karščiai, nei sukausto. šalčiai. Jis 
nėra paliktas nei svajingam lepumui, tingumui, nei nuolatos priverstas 
mankštintis; nepasitaiko čia nei mistiškų kontemplacijų, nei barbariškų 
šiurkštumų, kurie galėtų sutrukdyti jo (dvasinių jėgų) išsiplėtojimą. Paly- 
ginkite tik neapolietį arba provansalą su bretonu ar holandą su indusu ir 
jūs pamatysit, kaip švelni ir blaivi fizinė aplinka išugdo ir gyvumą, ir pu- 
siausvirą, taip reikalingą dvasios nuteikimui galvoti ir veikti“ (II, 91). 

Toliau bandoma nurodyti kalnų ir įūrių poveikis žmogaus būdui, tau- 
tos charakteriui ir paskui iš to daroma išvada: dar jokia tauta nebuvo gam- 
tos taip apdovanota. Rodos, visos apystovos čia tik padeda ugdyti inteli- 
gentiškąsias graikų jėgas ir lanksčius gabumus (II, 97). 

Šitaip aprašęs gamtą ir jos poveikį bendrai, Tenas imasi nušviesti taip 
išugdytos tautos likimą istorijos bėgy (II, 98 ss.), kol, prieš imdamasis 
uždavinio aprašyti gamtos taip determinuotą žmonių literaturą bei meną iš 
viso, dar sykį iškelia „la structure physigue de la contrėe“ (II, 105), ir 
stengiasi nurodyti, kaip „vingt circonstances du sol et du climat se rėunis- 
sent“ (II, 106), darydami poveikio, kol pagaliau (II, 110) sušunka: „Tout est 
determinė...* 

Po tos įvedamos dalies daugiau kaip 40 puslapių, eina pritaikomoji 
dalis, kur septynete (sic) puslapių kalbama apie architekturą bei skulpturą, 
kurios vardu pakrikštytas ir visas skyrius apie literaturą, kuriai tenka dvy- 
lika (!) eilučių (II, 129), apie tapybą, su vos šešiomis, šitaip skambančiomis 
eilutėmis: „Meilė ir dabartinio gyvenimo kultas (culte de la vie prėsente), 
pasitikėjimas žmonijos galia, linksmo ir skaidraus gyvenimo pamėgimas, 
visa tai privedė graiką prie to, kad savo tapyboj jis išvengė Iiziško silpnu- 
mo, negalavimo, moralinio liguistumo atvaizdavimo ir ragino jį pasirinkti 
siužetus, pasižyminčius tiek fiziniu, tiek psichiniu grožiu ir įgytąjį ekspresi- 
jos grožį pabrėžti pačio siužeto įgimtuoju grožiu (II, 128 s.). 

Ir viskas. Toliau dar per 90 puslapių eina momento (II, 135/166) bei 
institucijų (Il, 167—220) reikšmės apibūdinimas, sekamas čia ilgesnių, čia 
trumpesnių ekskursijų į meną. Ir visa tai tiek yra persunkta gamtos mokslų 
dvasia, jog tos Teno estetikos dalies aprašymas, kaip ir tas, kurį čia trumpai 
išdėstėme, greičiau tiktų į gamtos mokslų, negu į filosofijos žurnalą. -— 

Yra dar ir kitų pagelbinių veiksnių, kurie padeda geriau 
aiškinti bet kurio šimtmečio meno kūrinius; toki yra, pav., tam tikri to šimt 
mečio palinkimai, speciali meno būklė ir ypatingi kiekvieno 
menininko jausmai. Savo studijose panaudojant ir šiuos šalutinius 
veiksnius, drauge su anksčiau paminėtais pagrindiniais, mums pasiseks 
paaiškinti ne vien priežastis didžiųjų permainų mene ir didžiąsias žmogi- 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno fiiosotija“ 35 


škosios fantazijos formas, bet ir skirtumus tarp atskirų tautinių meno sro- 
vių, įvairius, nuolatos kintančius stilius, skirtumus tarp originalių charakterių 
vieno ir to paties kūrėjo veikalų (I, 103 s.). — 

Turėdamas galvoj savo laikų meną Tenas pabrėžia, kad kiekviena 
situacija sudaro savotišką dvasios būklę (ėtat d' esprit), kuriai atatinka tam 
tikra meno kūrinių grupė. Kiekviena nauja situacija sudaro naują dvasios 
būklę, kuri vėl formuoja naują meno kūrinių grupę. Ir toji aplinka, kuri 
dar šiandien tebesiformuoja, sukels tam tikrų atspalvių meno kūrinius, pa- 
našiai, kaip padarė ir anksčiau buvusi aplinka. Tai ne kokia paprasta prie: 
laida, sukelta norų bei vilties, bet išvada tam tikrų dėsnių, paremtų ekspe- 
rimentu, autoritetu ir istorijos liudymu: suformuluotas dėsnis tinka ir rytojui, 
kaip buvo tikęs ir vakar dienai. Negalima pasakyti, kad šiandien menas 
būtų išsisėmęs. Tiesa, kai kurios mokyklos yra mirusios ir nebeatgims. Bet — 
„NVart... gui est la facultė d'apercevoir et d'exprimer Ie caractėre dominant 
des objets..“ (I, 105) — menas, kaipo toks suvokiąs ir iškeliąs objekte 
vyraujantį savumą, yra toks pat patvarus, kaip ir civilizacija („est aussi 
durable gue Ia civilisation“). 

Mums nereikia šiandien nagrinėti, kuri tų penketo didelių meno 
rūšių ir kokios formos geriausiai mokės išreikšti ateities jausmus. Bet mes 
galim tvirtint, kad-naujos formos atsiras ir kad naujų rūšių iškils, nes šian- 
dien valstybė, žmonių papročiai ir idejos keičiasi, o tas keitimasis atnaujins 
ir meną (I, 106 s.). 


D. Apie idealą mene ! 
(De Vidėal dans! 'art). 


Vienintėlis dalykas, kuris, be meno dlefinicijos, iš Teno „Meno filoso- 
tijos“ dar turi teisės būti priskirtas prie fi osofijos, yra paskutinis jos sky- 
rius „Apie idealą mene“. Jame jis stato klausimą, ar mene yra koks 
siektinas auksčiausias idealas. Ir į tą klausimą atsakydamas, Tenas labai nu- 
tolsta nuo savo anksčiau taip iškilmingai pareikšto liberalizmo, kuris neno- 
rėjo mei nuteisti nei pagirti ir kiekvienam žadėjo palikti savo skonį. Panašiai, 
kaip Hegelio ir kitų metafizikų, meno kūriniai, norėdami pasiekti idealą, turi 
išpildyti tam tikrus reikalavimus, atatikti tam tikras sąlygas ir jie klasitikuo- 
jami pagal jų vertės laipsnį. 

Pirmiausia, reikia išsiaiškinti, kaip suprantamas žodis „idealas“. 
Tai padaryti bus nesunku, jei mes prisiminsim savo anksčiau apibrėžtąjį 
meno kūrinio uždavinį: jo tikslas yra iškelti kokį vyraujantį, stipriai pasi- 
reiškiantį savumą (charakterį) ir tai pilniau ir aiškiau, negu tai daro patys 
objektai. Tam tikslui menininkas sudaro to savumo ideją ir pagal ją tran- 
sftormuoja, perdirbą realųjį savo objektą. „Cet objet ainsi transformė, se 
trouve conforme a Vidėe, en d'autres termes il est idėal“ (Il,224) — tas 
tokiu būdu perdirbtasis objektas atatinka ideją, kitais žodžiais tariant, jis 
yra idealus. 

Toliau, klauskime savęs klausimą, ar yra charakterių, geresnių už kitus, 
ar kiekvieną objektą atatinka ir savotiška, ideali forma, kurios nepasiekęs 


1 Cinguieme partie: De Vidėal dans Part, II,223—346. Ct. Lindenmann 153 ss. 


36 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


meno kūrinys yra netobulas, ar iš viso egzistuoja koks subordinacijos prin- 
cipas, pagal kurį būtų galima klasifikuoti įvairūs meno veikalai? (II, 225). 

Tas principas, kad meno kūrinys yra juo tobulesnis, juo ryškiau jis 
sugeba iškelti vyraujantį objekto savumą, taikomas visoms meno rūšims, 
nes ir imitacijos menas, kaip tapyba, skulptura bei literatura, kaip ir kita 
grupė, kurią, sudaro muzika ir architektura, stengiasi padaryti vyraujančiu 
svarbų veikalo savumą. Viena ir kita grupė tai pasiekia pasinaudodamos 
ansambliu tarpusavio sujungtų dalių, kurių santykius jos kombinuoja ir 
modifikuoja. 

Vienintėlis tarp jų skirtumas tai tas, kad imitacijos menas atvaizduoja 
organingą bei moralinį santykiavimą ir kuria veikalus atatinkančius jų realius 
objektus, o kitos grupės menas — muzika ir architektura — kombinuoja ma- 
tematinius santykius ir tųo sukuria veikalus, kurie neatatinka jokius realius 
objektus. Bet ir simfonija arba šventyklos yra tokios pat gyvos esybės, 
kaip ir koks eilėraštis ar piešinys, nes ir tai yra organizuotos esybės, kurių 
dalys yra vienos kitų priklausomos ir tvarkomos tam tikrų principų. Tokiu 
būdu ir jų veikalai atsiranda pagal tuos pačius dėsnius, kurie determinuoja 
ir pirmosios meno rūšies kūrinius, ir dėlto jiems turi būti taikomos tos 
pat kritikos taisyklės (II, 237 s.). — Toliau, Tenas stato tris sąlygas, kurias 
kūriniai turi atatikti; jų pirmoji liečia atvaizduojamo charakterio svarbumą. 


1. Atvaizduotas charakteris turi būti žymus. 
(Le degrė d'importance du caractėre). 


Šitąja pirma sąlyga, kad atvaizduotasis charakteris turi būti žymus, 
Tenas tepapildo meno kūrinio definiciją. Norėdamas duoti gerą supratimą 
to, ką jis vadina „žymiu charakteriu“, jis nuveda mus, kaip paprastai, į 
gamtos mokslus: „Il nous faut iaire une excursion dans Vhistoire naturelle; 
je ne m'en excuse pas auprės de vous... la parentė gui lie Vart 4 la science 
et un honneur pour lui comme pour elle; est une gloire pour elle de 
fournir A la beautė ses principaux supports; c'est une gloire pour lui gue 
d'appuyer ses plus hautes constructions sur la vėritė“ (Il, 239). Po šitokios 
apoteozės gamtos mokslams Tenas iš jų pasiskolina „la rėgle d'ėvaluation“ — 
„Ie principe de la subordination des caractėres“ — charakterių subordina- 
cijos dėsnį. Gamtos mokslai žymiu vadina tąji charakterį, 
kuris yra elementarinis ir pastovus, t. y. atsparesnis visiems 
griaunantiems poveikiams (Il, 239 ss.). 

Tas pats principas — tai įprasta Teno prielaida — galima pritaikyti 
ir žmogui su jo kūryba. Svarbu nustatyti, koks savumas mažiausiai kinta. 
Tai konstatuoti mums padeda ypač istorija, sakanti mums, kad yra tokių 
savumų, kurie yra tik momento arba mados sukelti. Kiti vėl pasireiškia 
ilgesnį laiką. Pasirodo, kad mažiausiai kintą savumai liečia didelę žmo 
nijos dalį, arba ją visą, o praeinamieji — atskiras tautas ar jų dalis. „Les 
caractėres les plus stables sont, en histoire comme en histoire naturelle, 
les plus člėmentaires, les plus intimes et les plus gėnėraux“ (Il, 254). Sios 
elementarinės jėgos nurodo meno ir mokslo giminingumą. Taigi, menas ir 
gamta, kadangi juose abiejuose pasitaiko elementarinių charakterių, yra gi- 


minės (sic). 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 37 


Tai, kas bendrai pastebima gamtoje ir mene, itin pasireiškia literaturoje. 
Jos tarpe randasi tam tikra mados literatura, išreiškianti mados charakterį. 
Jinai teegzistuoja tiktai apie trejetą ketvertą metų, o kartais dar net mažiau. 
Yra vėl veikalų, išreiškiančių pastovesnius charakterius, dėlko jie savo ge- 
neracija atrodo kaip tikri veikalai, net kaip šedevrai. Yra daug atsitikimų, 
kada visu ryškumu matyt, kaip veikalo vertė didėja ir mažėja pagal išreikštojo 
charakterio vertę. Netrūksta tokių rašytojų, kurie yra parašę dvidešimtį ar 
daugiau veikalų, kurių tačiau vos vienas teturi didesnės vertės. Tai dėlto, 
kad jame rašytojas buvo sučiupęs pastovius ir gilius charakterius, o kituose 
atvaizdavo tik paviršutinius ir praeinančio pobūdžio, kaip, pav., Lesage su 
savo dvlika tomų romanų, sekančių Ispanijos pavyzdžiu, arba V'abbė Prė- 
vost su savo dvidešimčia tomų visokių veikalų. Juos visus skaitys vien 
tik suinteresuotieji, bet visi yra skaitę jo Gil Blas ir Manon Lescaut, ir 
tai dėlto, kad šiuose kūriniuose rašytojas išreiškia pastovų, visiems amžiams 
ir visiems žmonėms suprantamą charakterį (II, 257 ss.). 

Nagrinėdami didelius meno kūrinius, mes randam, kad iš tiesų jie 
visi atvaizduoja kokį gilų ir pastovų charakterį, ir kad 
jie tuo aukščiau stovi meno kūrinių hierarchijoj, juo 
išreikštasis charakteris yra pastovesnis ir gilesnis. Tie 
veikalai tai ne kas kita, kaip santraukos, bet kuria, pojūčių organams suvo- 
kiama, forma atvaizduojančios svarbiausį bet kurio laikotarpio bruožą, bet 
kurios rasės instinktus ar pirmos svarbos savumus, bet kurį bendro žmogaus 
tipo fragmentą ir tas elementarines psichologines jėgas, kuriose glūdi pa- 
skutinės žmonijos veikimo priežastys. Tarp kitko tokie veikalai yra „Divina 
Commedia“, „Don GOuichotte“, „Robinson Crusoė“, „Faustas“ ir t. t. ir t. t. 
(II, 263 ss.). 

Tie kūriniai ilgiau gyvena už tuos laikus ir tas tautas, kurios jiems 
davė gyvybę. Jie gyvena anapus laiko ir erdvės ribų, ir visur kur tik ran- 
dasi mąstanti esybė, jie bus suprasti. Jų popularumas nesugriaunamas ir 
jų gyvenimo laikas — neribotas (II, 266). 

Į meno kūrinį charakteriai atsineša tą pačią vertę, 
kurią jie jau turėjo gamtoj. Pereidami per rašytojo ar menininko 
inteligenciją, norėdami persikelti iš realaus į idealųjį pasaulį, savo vertės 
jie nieko nenustoja. Ir po tos kelionės jie yra tie patys, kaip ir prieš tai. 
Kaip anksčiau, jie ir dabar yra mažesnės ar didesnės jėgos, mažiau ar daugiau 
atsparūs įvairiems antpuoliams ir t. tt Dabar suprantama, kodėl meno kū- 
rinio hierarchija pakartoja tų charakterių hierarchiją. Gamtos viršūnėje vie- 
špatauja suverenės jėgos, kurios paveikia kitas. Meno viršūnėje randasi 
kūriniai, kurie prašoka kitus. Šios dvi viršūnės yra lygaus aukščio. „Les 
puissances souveraines de la nature s'expriment par les chefs-d' oeuvre 
de Part“ — suvenerės gamtos jėgos pasireiškia meno kūriniuose, taigi jų 
darna yra aiški -— la concordance est donc complete (Il, 281). 


38 J. Eretas: H. Taine'o Meno filosofija“ 


2 Vaizduojamas charakteris turi būti kilnus, labdaringas. 
(Le degrė de bienfaisance du caractėre). 

Ir antrąjį įvertinimo principą, kuris savo esme yra dogmatinis, Tenas 
stengiasi išvest iš analogijos su gamta: tie charakteriai yra gamtinės jėgos, 
ir, tokios būdamos, gali būti dvejopai įvertinamos: pirmiausia gali būti įverti- 
namas jų santykiavimas su kitomis gamtos jėgomis, o toliau — jos pačios 
santykiavime su savim. 

"Santykiavime su savim toji jėga yra juo didesnė, juo daugiau jos 
efektai didina jos galingumą. Ta jėga turi išlaikyti du bandymu: pirma, kai 
ji yra kitų iėgų puolama, ir antra, kai jinai pati puola kitas. Anksčiau daryti 
nagrinėjimai mums parodė, kad jėgos yra juo aukštesnės, juo daugiau puo- 
lamos atsilaiko, juo tvirčiau nepasiduodamos pasipriešina destruktivinėms 
tendencijoms. 

Dabar antras nagrinėjimas mums parodys, kad jėgos, veikdamos kitas, 
arba pačios žūva, arba tik save sustiprina. Svarbesnės yra tos jėgos, kurios 
daugiausia sugeba paveikti kitas, tuo stiprindamos save. 

Pirmuoju atveju mes laipsniškai priėjom tas elementarines jėgas, ku- 
rios yra gamtos principas, ir tada paaiškėja meno giminingumas su mokslu 
(la parentė de Y'art avec la science). : 

Antruoju atveju, kurį nagrinėsim dabar, nurodysim tas aukštesnes formas, 
kurias sudaryti yra gamtos tikslas, ir tada paaiškės meno giminingumas su 
morale (la parentė de V'art avec la morale). Lig šiol mes nagrinėjom cha- 
rakterio svarbumą, o dabar panagrinėsim jo labdaringumo laipsnį (II, 282 s.). 

Kas yra toji jėga, daranti žmogų labdaringą, kitiems nau- 
dingą? „C'est la facultė daimer“. Toji vienintėlė jėga yra meilė, nes 
mylėti tai yra rūpintis kito asmens laime, jam pasišvęsti. Meilė tai ryškiau- 
sias labdaringas charakteris. Meilės pasireiškimai, kokie jie bebūtų, visada 
mus sujaudina: žmoniškumas, švelnumas, įgimtas gerumas mus labai veikia. 
Meilė, nepaisant jos objekto, visada sužadina mūsų simpatiją — skirtumo 
čia nėra, ar tai meilė tiesiogine prasme, ar tėvų meilė vaikams ir atvirkščiai, 
ar meilė brolių ir seserų tarpe ir tt. Ir mes vadinam meilę juo gražesne, juo 
daugiau ji apima, todėl istorijoj ir gyvenime mums daugiausia patinka pa- 
siaukojimas bendrajam labui, o tai yra toji tėvynės meilė, kuria pasižymėjo, 
pav., Roma Hanibalio ar Atėnai Temistoklio laikais, kurią 1792 m. sutinkam 
Prancūzijoj arba 1813 m. Vokietijoj. Mums patinka ir ta visa apimanti gai- 
lestingoji meilė, kuri laukinių tautų tarpe vadovauja budistu arba krikščionių 
misionoriams ir tt. (II, 286 S.). 

Sitokį moralinių vertenybių laipsniavimą atatinka įr literatinių vertenybių 
klasifikacija: „Toutes choses ėgales d'ailleurs, !'oeuvre gui exprime un caractėre 
ks est supėrieure a V'oeuvre gui exprime un caractėre malfaisant“ 

, 289). 

Literaturoje, pav., aiškiai matyti trys skirtingi laipsniai: žemiau- 
sias laipsnis, tai mėgiamiausios realistinio bei komiškojo teatro figuros, 
visokių rūšių kvailiai, paliegėliai, egoistai, iš kurių ir romanai sau renka 
antros eilės tiguras; atsiminkime tik Sancho, Don Guichotte, Fieldingo kū- 
riniuose pasitaikančius teologus bei tarnaites ir visą tą „žemesnįjį pasaulį“ 
Balzac'o kūryboje. Tos rūšies yra ir Harpagon, Tartuffe, George Dandin 
ir visi tie Moliere'o markizai, gydytojai bei tarnai (II, 289 ss.). 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 39 


Antrasis, aukštesnis laipsnis, sudaromas galingų, tačiau su trūkumais, 
pusiausviros neturinčių charakterių. Tai grupei priklauso visokių aistrų 
apsunkintieji, ar turį kitokių būdo trūkumų ir per tai negalį pilnai pareikšti 
gerųjų savo charakterio ypatybių, kaip, pav., kuone visi karžygiai romanų, 
pradedant nuo Don Guichotte iki Wertherio ir Madame Bovary. Nekitaip 
ir teatre, kur, pav., Sekspyro mėgiamieii Coriolan, Hamlet, King Lear, Mac- 
beth, Othello, Cleopatra, Romeo, Ophelia ir k. šalia tikrai žavinčių bruožų 
parodo ir tiek destruktivinio aįstringumo, aklo fanatizmo, niekšingumo ir 
t. p., kad jie jokiu būdu negali būti laikomi pavyzdžiais. O ar kitaip yra 
ir su Balzac'o karžygių galerija, su visais tais Nucingen'ais, Vautrin'ais, 
Rastignac'ais, Marneffe'ais? Visi tų autorių veikalai — dramos, romanai — 
tikrai didingi ir gilūs; jie parodo „mums pačias žmogaus širdies gelmes. 
Juos skaitydamas jauti savotišką dvasios pakilimą, keistą susijaudinimą, bet 
pagaliau pasilieka tik kartumas, nes ten mes pamatome per daug visokių 
intrigų ir nusidėjimų, skausmų ir vargo. Rašytojų vedami apeiname kovų 
laukus, matome kovas ir nesuskaitomus tūkstančius kritusiųjų (II, 291 ss.). 

Trečiajame laipsnyje sutinkame tikruosius karžygius. Jie daugiausia 
pasitaiko dramatiniame žanre bei filosofinio pobūdžio literaturoje. Ir čia vieną 
pirmųjų vietų turi Šekspyras; prisiminkim, pav, tik jo Imogen'ą. Sutinkamas 
čia ir Balzac'as su savo Marguerite Claės, Eugėnie Grandet, markizu d' Espars. 
Negalima pamiršti ir Corneille'io Cid'o, Richardson'o Pamelos, Clarissos, 
George Sand — Francois Ie Champi, Jean de la Roche ir Goethes Her- 
manno su Dorothea ne mažiau, kaip Iphigenie (Il, 294 s.). — 

Juo tie charakteriai yra labdaringesni ir svarbesni, juo aukštesnėj vie- 
toj jie stovi ir tuo pačiu aukščiau iškelia tuos meno kūrinius, kuriuose jie 
yra išreikšti. — 0 

3. Įvairių efektų sutapimo laipsnis 
(Le degrė de convergence des eifets). 

Panagrinėjus charakterius kaipo tokius, dar lieka panagrinėti juos jau 
perkeltus į meno kūrinį. Iš jų nevien reikalaujama, kad jie turėtų kiek 
galint didesnės vertės, bet ypač svarbu, kad meno kūriny jie pasirodytų 
kaip vyraujantieji, nes tik tokiu būdu jie tampa daug ryškesni, negu būdami 
gamtoj. Tam tikslui reikia, kad visos kūrinio dalys padėtų juos iškelti. 
Jame negali būti neveikiančių arba net tokių elementų, kurie nukreiptų dė- 
mesį į kitą pusę, — tokia jėga būtų panaudota priešingam tikslui. Kitais 
žodžiais tariant, kokiame paveiksle, skulpturoj, poemoj, rūmuose ar simfoni- 
joj visi efektai turi subėgti į vieną tašką („doivent ėtre conver- 
gents“). Tų efektų supuolimo laipsnis meno kūriniui duoda atatinkamą 
vietą. Taigi, be jau nagrinėtųjų laipsnių, čia turime dar ir tretįjį, kuris mums 
padės meno kūrinio vertę nustatyti (Il, 315). 

Imkime, pav., vėl literaturą. (Cia sutinkame kiekvieno laikotarpio 
pradžioj tam tikrų bandymų ! („une pėriode d'ėbauche“). Menas dar 

1 Ir Hegelis mato mano išplėtojime tris periodus, kurių žymės esmingai sutampa 
su Teno paduotomis definicijomis. Apie pirmąjį laikotarpį, kurio meną jis vadina 
symbolisch, jis tarp kitko šitaip išsireiškia: „Die Idee hat die Form noch in sich selber 
nicht gefunden, uad bleibt somit nur das Ringen und Streben darnach“. „[Die Idee...] 


taumelt in innen [den Naturgestalten] hžrum, sie... gart in ihnen, tut ihnen Gewalt an, 
verzerrt und spreizt sie unnatūrlich aut...“ (Baumler 89 ss.; Hotho 96 s.). 


40 J. Eretas: HB. Taine'o „Meno filosofija 


silpnas ir vaikiškas (enfantin); ir tai dėlto, kad stipraus įspūdžio sudaryt 
dar nemokama visašališkai naudotis efektais. Tikroji to priežastis ir patiems 
rašytojams neaiški, nežinoma. Talento ir užsidegimo jiems netrūksta, jų 
entuziazmas ir veikimas labai smarkus, tačiau jie nemoka tiksliai pasinau- 
doti efektais, nemoka organizuoti savo kūrybos, suvereniškai valdyti besi- 
veržiančių savo jėgų. Dėlto efektai tevartojami ne tąja pačia kryptimi, o 
vieni prieš kitus ir tai kartais su dideliu talentu. Visa tai baigiasi kūryba, 
kuri yra pilna privalumų, tik deja, netinkamai panaudotų. Prancūzijoj, pav., 
tokį laikotarpį sutinkam viduriniais amžiais. Tipiški tos rūšies veikalai yra 
„Rolando giesmė“ arba truverių dainos (II, 325 s.). 

Iš kito šono , kiekvieno literarinio laikotarpio gale sutinkam nu- 
puolimo periodą („pėriode de dėcadence“)!. -Menas čia yra sutaršytas, pa- 
senęs, viešpatauja šalta rutina ir konvencionalumas. Taip pat nėra tin- 
kamo efektų panaudojimo, tiktai jau dėl kitokios priežasties, nebe dėl neži- 
nojimo, nes kūrybinės priemonės visiems yrą žinomos. 

Bet viso to nežiūrint, menas yra nusmukęs. Svarbiausia to nusmukimo 
priežastis — jausmų sumenkėjimas. Imituojami dideli veikalai. Juose esan- 
čios kūrybinės priemonės begalo išgarbinamos, jomis naudojamasi iš tra- 
dicijos. Bet visa toji „kūryba“ tai ne kas kita, kaip išorinių formų sekimas. 
Cia trūksta to, kas galėtų sudaryti stipriausį efektą — trūksta tikrų jausmų. 
Be jų visi efektai lieka šalti. Formos čia, tiesa, tos pačios, tačiau siela 
kitokia. Tokia buvo teatro situacija graikų Euripido arba prancūzų Vol- 
taire'io laikais (II, 327 s.). 

Tikrai mokama pasinaudoti efektais tik vidvriniame literatinio lai- 
kotarpio periodež „Auparavant il est en germe, un peu plus tard, il 
est tanė“. Puiki harmonija randama tarp charakterio stiliaus ir vyksmo. Tai, 
kas prirengiamajam laikotarpy veržiasi be tvarkos, čia jau visai tvarkingai 
pasirodo. Tie efektai, kurie anksčiau tarpusavy prieštaravo, čia vienas antrą 
papildo, iškelia. Cia iš pirmojo laikotarpio perimamas entuziazmas, kuris 
menines formas užlieja galinga savo ugnimi. Tokia buvo graikų literatūra 
Sotoklio laikais, arba Prancūzijos Racine'o veikimo metu, Anglijos Sekspyro 
laikais ir tt. (II, 320 s.). 


! Hegelio sistemoje šis trečiasis laikotarpis yra drauge aukštesnis ir menkesnis 
už antrąjį. Aukštesnis jis yra tuo, kad visa tai, ką žmogus antrajame periode tarsi sa- 
vaimingai kūrė, dabar tampa aiškiu išvidiniu žinojimu selbstbewusste Innerlichkeit. 
„In dieser Weise ist die romantische Kunst [taip jis vadina šio paskutinio laiko- 
tarpio meną] das Hinausgehen der Kunst iiber «ich selbst...“ „Aut dieser dritten Stufe 
[macht] die freie konkrete Geistigkeit... den Gegenstand aus“. „Die Innerlichkeit feiert ihren 
Triumph iber das Aussere und lasst im Aussern selbst und an demselben die en Sieg 
erscheinen, durch welchen das sinnlich Erscheinende zur Wertlosigkeit herniedersinkt“. 
Menkesnis yra tuo, kad išviršinėmis formomis maža tesidomėjo kūrėjai: „Die Seite 
des Ausseren Daseins ist der Zuialligkeit ūberantwortet und den Abenteuern der Phantas1e 
preisgegeben, deren Willkūr.. die Gestalten der Aussenwelt durcheinanderwiirfeln und 
tratzenhalt verziehen kann“. Šituos formalinius trūkumus ir Tenas iškelia, tačiau juos aiški- 
na kitaip. Ar tik šiuo atveju Tenas nebus arčiau tiesos priėjęs, negu jo mokytojas? Cf. 
Baumlėr p. 04 ss. Hotho I, 99 ss.). 

* Sitą laikotarpį Hegelis vadina klassisch. Jame yra išvengti visi pirmojo 
periodo trūkumai. „Die klassische Kunstfiorm“ ist die freie adiguate Einbildung der Idee 
in die der Idee selber eigentūmlich ihrem Begriff nach zugehėrige Gestalt...“ (Bžumler 93; 
Hotho I, 98). —- Tenas ir šiuo klausimu, matyt, kad ir laisvai, seka Hegelio pavyzdį. 
Daugiau-ia pakeista yra terminologija, o mintis daugelyje vietų pasiliko ta pati. 


II. Kritiškoji dalis. 
A. Prie vedamųjų metodinių pastabų. 


Tenas norėjo duoti mums grynai istorinę o ne dogmatinę estetiką: 
„Mon seul devoir est de vous exposer des faits et de vous montrer com- 
ment ces faits se sont produits“ — (I, 12), Savo veikalo pradžioje jis ža- 
dėjo tik konstatuoti ir aiškinti. 

Tačiau to principo Tenas grynai neišlaiko. Reikia žinoti, kad taip 
iškilmingai skelbdamas naują metodą Tenas apgavo ir save ir kitus. Kaip 
jis pats laikėsi tam tikrų dogmų, taip ir iš kitų reikalavo, kad ir jie, rašy- 
dami, įrodytų savo skelbiamų idejų tikrumą: „Il faut dėmontrer une thėse..“ 
1859 m. jis rašo draugui Eduardui de Suckau (Corr. II, 181) ir, lyg įrody- 
damas, kad jis taip darąs, dar prieš tų pačių metų pabaigą prisipažįsta 
J. J. Weiss'ui: „Toute mon ambition est d'ėcrire mon idėe“. Neslepia jis 
ir pačios tos savo idejos: „Je fais de la physiologie en matičres morales...“ 
skaitome tame pačiame laiške (Corr. II, 183). 

Taigi, Tenas nėra jau toks visai nekaltas avinėlis, kokiu jis pats no- 
rėtų save nuduoti. Nuo pat pradžios jis buvo dogmatiškai nusiteikęs ir 
savo dogmoms paremti faktų ieškojo visu tenišku uolumu, visu tiesiog 
vienuolišku pasišventimu. Stai kaip šios sistemos autoriui reikėjo sureda- 
- guoti aukščiau minėtąjį pasakymą: „Mon seul devoir est de vous exposer 
mes faits..“ Kad tai jis ir teturėjo galvoj, tai matyt, pav., iš vieno posakio, 
išreikšto viename pirmųjų jo veikalų 1, kuris skamba taip: „Iš tos sukrautos 
medžiagos daugybės reikia pasirinkti. Bet kaip rinkti? Kokiais sumetimais 
vieną atmesti, o kitą paimti? Kas atskirs reikalinguosius nuo nereikalingųjų 
dalykų? Tai atliks visagalis dalykas — tikslas... Ce gui ne dėmontre rien, 
est superilu et doit ėtre rejetė — kas nieko neįrodo yra nereikalinga“ *. 
Apie tą patį La Fontaine'ą autorius sako, kad jis esąs „un classificateur de 
preuves“, tačiau nuo savo aprašomojo karžygio Tenas niekuo neatsilieka. 

Toji istorija, kurią Tenas, kaip jis pats sakosi, taip dėmesingai studi- 
juoja, ir kuri duoda medžiagos pozitivistiniam ir induktiviniam jo metodui, 
dažnai yra ne kas kita, kaip kaukė pridengti savo deduktivinį tyrimo metodą 
ir tą dogmatizmą, kuriam tarnauti jis parinktas3. Iš tikrųjų, savo nagrinė- 
jimuose Tenas visai nemano surasti dėsnių. Tikrasis jo uždavinys 
yra — savo nagrinėjimų resultatais paremti tuos dėsnius, 
kurių jis jau gatavai atsinešė į tyrinėjimo lauką; juk visame 
savo kely Tenas aiškina dėsnius, juos formuluoja ir rekomenduoja meni- 
ninkams ir šiaip, kam reikia. 

Tą savo praktikos nesuderinimą su pirmuoju „Meno filosotijoj“ 
duotu savo pasižadėjimu jis būtų galėjęs nutylėti, tačiau tai nebūtų atatikę 


1 La Fontaine p. 247. 

2 Taip manė ir Hegelis, kuris, skaitydamas paskaitas apie istorijos filosofiją, labai 
naiviai skelbė, kad jis visas tas tautas, kurios nesiduosiančios lenkti jo sistemai, igno- 
ruosiąs (sic). Cf. Spengler, Der Untergang des Abendlandes I, 30. 

3 Nėve 234 ss. 


42 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija 


jo tauram būdui, dėlto visai nė nespekuluodamas skaitytojų nepastabumu 
prisipažįsta, kad nuo pačios pradžios kelionės „Meno filosotijoj“ meno 
pasaulio fenomenus matavęs tam tikru mastu, daręs sprendimus ir p. 

„Publika ir žinovai vienas [vertenybes] teisia, kitas vertina. Ir mes, 
ištisus penkerius metus nagrinėdami Italijos, Olandijos ir Graikijos meną, 
nekitaip elgėmės. Nous avons toujours, et 2 chague pas, portė des juge- 
ments“ — mes visada, kiekviename žingsny, darėme sprendimus (Il, 234). 

Teno prigimties dvilypumo pažinojimas mus apsaugos nuo priekaišto, 
kad jis iš istorikų perbėgęs į dogmatikų būklę. Savo nusistatymo jis nie- 
kada nekeitė, jis visada buvo dogmatikas, deduktivinio metodo šalininkas, 
juo uoliau rinkęs daugiau faktų, juo daugiau turėjęs dogmų, kurioms pridengti 
jie reikalingi. ) 


B. Prie „meno kūrinio esmės“. 
1. Meno kūrinio definicija. 


Nesigilindami į tai, ko mes šioj definicijoj nerandame, o vien nagrinė- 
dami tai, kas joje pasakyta, lengvai pastebime, kokios negeistinos išvados 
iš jos plaukia. Reikalavimas padaryti vyraujančiu meno kūriny tai, kas 
mene yra esminga, t. y. meno ideja, prisideda panaikint individualumą ir 
globoja, favorizuoja tipus be gyvybės, kaip gana aštriai išsireiškė Vėron'as 
savo „Estetikoj“! šiais žodžiais: Jei iš tikrųjų meno uždavinys būtų 
objekto esmės aiškinimas, vienintėlio ir dominuojančio jo charakterio iškė- 
limas, tai didžiausi būtų tie menininkai, kuriems geriausiai pasisektų toji 
esmė suprasti ir iškelti, ir geriausi būtų tie veikalai, kurie vieni į kitus būtų 
panašiausi. Tikrojo meno veikaluose mes dėlto stačiai turėtumėm rasti 
daug identiškumo, ko iš tikrųjų realybėj nepastebime. 


2. Architektura. 


Šitoj daly, kur kalbama apie statybą, itin jaučiama Teno definicijos spraga, 
būtent, visiškas nepaisymas estetinių požvilgių. Svarstant trijų imitacijos 
meno rūšių definiciją, toji spraga dar ne taip krinta į akis, kaip čia. Tikrieji 
objektai, kurie sudaro šių trijų meno rūšių pradedamąjį punktą, tam tikrose 
sąlygose gali mumyse sužadinti estetinio susidomėjimo. Bet architekturoj 
nei tie objektai, nei jų formų santykiavimas, kaipo toks, mūsų nedomina. 
Kaip toki matematiniai santykiavimai gali tapti meno kūriniais? Statybos 
formos yra fizinės išvidinio statytojo — menininko regėjimo objektivacijos. 
Statybos formos yra išorinė estetinė jo kalba. Pirmiausia — tai yra kiekvie- 
name mene — vidujiniu regėjimu iš kokio išorinio įspūdžio menininkas su- 
daro įdealą, ir stengiasi jį išreikšti. Tai yra esminis estetinio proceso punktas. 
Ir tik po to įvyksta tai, ką Tenas pabrėžė, būtent, kokį daiktą ar modelį 
menininkas ryžtasi performuoti pagal savo tikslus, nes menininkas, kaip 
sako Croce, teptuku nedaro nė vieno bruožo, kurio anksčiau jis nebūtų 
regėjęs savo vaizduotėje. 

Iš Teno „Meno filosofijos“ nepaaiškėja, kodėl architektura priklauso 
prie meno. Matematiniai santykiavimai joje sudaro sumą architekturinių | 


1! Vėron E, L'Esthėtigue, Paris 21883. 


Kai Kkllaka 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 43 


formų, turinčių reikšmės estetikoj. Bet estetinės reikšmės šios for- 
mos įgauna tik tuo, kad mes regėjimu, reginčiu pažinimu (netaip kaip logišku 
pažinimu), t. y. kūrybinės fantazijos pagalba į jas įdedam tam tikrą turinį, 
vadinasi, toliau jas formuojam tam tikromis išraiškomis. Tik šitie vyksmai 
yra estetinio pobūdžio, sudarą kiekviename mene estetinio proceso esmę. 


3. Muzika. 


Jei architekturoje dar galima kalbėt apie matematinius santykiavimus, 
kurie yra galimi suvokti ir tokiu būdu sudaro, bent dalimi, estetinio nagri- 
nėjimo pradedamąjį punktą, tai muzikai, kaipo menui, visiškai nesvarbu, kad 
tonai yra paremti matematiniais bangavimais, t. y. tokiais bangavimais, kurių 
vienodumas sukelia tuos pačius tonus, o nevienodumas, paremtas visų 
skaitmenų santykiavimu, sukelia nevienodus tonus. Tenas, ir pats jausda- 
mas, kad pagal matematinius dėsnius į vieną visumą sujungtos dalys dar 
neišaiškina muzikos esmės, dėl to abstrahuoja nuo matematinio tonų charakterio 
ir toliau tesiremia tuo, kad muzikoj pasitaiko sujungtų Galių, kurioms, kaip 
anksčiau, nebetaiko bangavimų taisyklės. Iš to pasitvirtina, kad muziką Tenas 
skiria į dvi rūšis — reikšmingąją, pamatuotą dvasiniais santykiavimais (kurią 
atštovauja Gluck'as su vokiečiais), ir šiai priešingą — dainuojančią, besire- 
miančią matematiniais santykiavimais (kurią atstovauja italai su Rossini'u). 
Aplamai, galima pasakyti, kad Teno pastangos išaiškinti muzikalinio kūri- 
nio esmę yra bevaisės, išskyrus gal tą vietą, kur jis kalba apie afektus. 


4. Bendrai apie meno kūrinio aptartį. 


Apie Teno definiciją iš viso galima pasakyti, kad ji maža teturi bendra 
su tuo pozitivizmu, kurio vardan jis sudarė savo estetiką. Jos pagrindai 
įtikimiausia yra paskolinti iš ankstybesnių metafizikų, nepaskutinėje vietoje 
iš Hegelio. Tų metafizikų poveikį primena daugelis vietų, pav., kad ir tas 
paminėjimas regėjimo kalbant apie architekturą, ir klausos kalbant apie 
muziką, nes metatizikai kaip tik šiems organams priskyrė ypatingas 
estetines kvalifikacijas. Tenas, kaip ir daugelis estetų prieš jį, pav., kad ir 
Kantas, aiškiai nesuvokia meninės kūrybos esmės, kuri yra ne kas kita, kaip 
intuitivus, regintis, fantazijoj glūdintis ir savo įspūdžių formavimo ieškąs 
išreiškiamasis pažinimas. Iš Teno abstraktaus galvojimo atsiradusios defi- 
nicijos dėka galima manyti, kad jis menininko kūrybą laiko intelektualinio 
pobūdžio veikimu, kuris remiasi loginiu pažinimu 1. 

Ir meno kūrinio esmę aptardamas Tenas yra filosofų metafizikų, įtiki- 
miausia, Hegelio mokinys. ; 


1 Hegel: Der Kinstler „muss das Wesentliche und W'ahrhaitige seinem ganzen 
Umfang und seiner ganzen Tiefe nach durchsonnen haben. Denn ohne Nachdenken bringt 
der Mensch sich das, was in įhm ist, nicht zum Bewusstsein, und so merkt man es auch 
jedem grossen Kunstwerk an, dass der Stoff nach allen Richtungen hin lang und tiet er- 
wogen und durchdacht ist Aus der Leichtfertigkeit der Phantasie geht kein Werk her- 
vor“ (Bžumler 45; Hotho I, 354 s.). — H. G. Hotho (1802/73) buvo Hegelio mokinys 
ir pasekėjas, kuris išleido savo profesoriaus paskaitas a ie estetiką. Mirė Berline, kur 
buvo universiteto profesorium. 


44 A J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


Pirmieji Hegelio estetikos pėdsakai Teno veikaluose randami „La Fon- 
taine“ (1853), kuris savo pobūdžiu pridera ne tiek literatūros istorijai ir kri- 
tikai, kiek estetikai, ką pabrėžė ir pats autorius antro leidimo 1854 m. įžan- 
goje pripažindamas: „Cest n'est pas un essai sur les fables de la Fontaine. 
En eifet est une Ėtude sur le Beau... de la les raisonnements, les 
abstractions, Ie systėme“. Tai iš tikrųjų veikiausia buvo studija apie grožį, 
negu kas kita, nes tai paaiškėjo ir iš kitų vietų, kur autorius aiškiai pasi- 
sakė savo tendenciją „literaturos kritiką paversti filosofinėmis studijomis“. 

Išdėstydamas savo pažiūras į poeziją Tenas sako: „La poėsie alors 
est V image de la nature“ (p. 11). Bet ar gamtos kopija? Tenas tuoj atsako 
ir į tą klausimą: „Non, elle la rėpėte en la transtormant... elle [la poėsie] 
copie la nature, mais en la perfectionnant; et, comme une glace pur, en 
mėme temps gu'elle rėilėchit les choses, elle leur prėte sa lumičre et sa 
beautė (p. 11). Gamtoje tobulumo nėra, viskas yra tik fragmentiška — 
inachevėe, brisėe, dissėminėe, incomplėte ! (p. 13). L'artiste achėve ce gue 
la nature ėbauche, et rėsume ce gu'elle disperse. II crėe comme elle et 
d'aprės elle, mais sans dėfaillance ni interruption... ses copies sont toujours 
des inventions“ (p. 16). Kas nors vaizduojant, svarbu yra suvokti žymiau- 
sius bruožus — !' expression dominante (p. 17); svarbu, kad atsitiktinieji 
bruožai nenustelbtų svarbiųjų, kas dažnai įvyksta, nes „les traits dominants... 
sont cachės par les traits accessoires et les mouvements accidentels 
(p. 13 s.). Crėer n'est donc gue choisir... c'est rassembler et agrandir“. 

Visatairandasiir Hegelio veikaluose, dažnai toj pat redakcijoj. 
Tik skaitykime: „Die Idee realisiert sich in der Natur immer nur fragmen- 
tarisch“ (I, 186 ss.)?. Iš to eina „die Mangelhaitigkit des Naturschėnen“, 
anapus kurio Hegelis stato „das Kunstschėone“ 3 (I. 184 ss). „Die Not- 
wendigkeit des Kunstschonen leitet sich also aus den Maingeln der unmit 
telbaren Wirklichkeit her.. (I, 196). Gamtos tiekiamas grožis tėra medžiaga 
menininkui, 0 tikrasis grožis yra „das Kunstschone“ — meno grožis. 
Meno uždavinys yra apvaldyti gamtos tiekiamąją medžiagą, kuria pasiten- 
kinti jis tačiau negali. „Indem die Kunst nun das in dem sonstigen Dasein 
von der Zutalligkeit und Ausserlichkeit Befleckte zu dieser Harmonie mit 
seinem wahren Begriife zurūckiūhrt, wirft sie alles, was in der Erscheinung 
demselben nicht entspricht, beiseite und bringt erst durch diese Reinigung 
das Ideal hervor“ (I, 199 s.). Tai, ką Hegelis suformulavo žodžiais „Das 
Ideal ist... die Wirklichkeit, zurūckgenommen aus der Breite der Einzelhei- 
ten są Zutalligkeiten... tai Tenas suredagavo formule: „L'idėal est Ie rėel 
puritiė“, 


' Hegel: „In der gewėhnlichen.. Welt erscheint die Wesenheit wohl auch, jedoch 
in der Gestalt eines Chacs von Zuialligkeiten, verkiimmert durch die Unmittelbarkeit des 
Sinnlichen, und durch die -Willkir in Zustinden, Begebenheiten, Charakteren usi“. (Bau- 
mler 55, Hotho I, 13'. „... befreit von den Banden der Abhangigkeit Ausserer Einilūsse 
und aller Verkehrungen und Verzerrungen, welche mit der Endlic:keit der Erscheinungen 
zusammenlangen“ (Baumler 81; Hotho I, 197). 

2 Tas ir kiti panašūs skaitmens ženklina Hegelio estetikos paskaitų Hotho parū- 
pinto leidimo tomus ir puslapius. 

3 Hegel: „..die Kunst:chėnheit ist die aus dem Geiste geborene und wiedergebo- 
rene Schėnkeit, und um soviel der Geist... hoher stet.t als die Natur... um soviel ist auch 

"das Kunstschone hėher als die Scl.ėnbeit der Natur“ (p. 50; Hotho I, 4). 


J. Eretas: H. Ta'ne'o „Meno filosofija“ 45 


Toliau, kalbėdamas apie charakteringų bruožų iškėlimą, Hegelis šitaip 
išsitaria: „Sie [die Poesie] hat... den innersten Kern und Sinn einer Bege- 
benheit, Handlung... Individualitit herauszuyfinden, die umherspielenden 
Zuialligkeiten aber und die gleichgūltigen Beiwerke des Geschehens, die 
nur relativen Umstande und Charakterzūge abzustreifen“ (266) ir tuo bando 
sudaryti „organische Totalitat“. 

Kaip matyti, pažiūrų vienodumas yra didelis. Sunku manyti, kad jis 
būtų tik atsitiktinas, nes kaip tik po ketverto metų uolių Hegelio veikalų 
studijų Tenas 1852 m. vasarą rašė „La Fontaine“ ir kitų metų pavasarį pa- 
tiekė fakultetui kaipo disertaciją. 


Iš viso aišku, kad savo „La Fontaine“ išreikštoje estetikoje Tenas 
yra labai paveiktas Hegelio. Iš tikrųjų, ar Hegelio metafizika nedvelkia tuo, 
ką Tenas pareiškia, — kad ir savo labai skirtinga terminija — sakydamas, 
kad meno objektas nėra empirinė tikrovė, kad tai tik už jos pasislėpusi, joje 
tik defektivai atsispindėjusi ideja, ir kad toji ideja nėra nei subjektivinis 
mūsų vidaus padaras, nei mus apglobianti tikrovė, kad ji yra objektivi, 
esanti anapus empirinio pasaulio, taigi ir metafizinė, realybė? 

Žinant visa tai, nėra jokio abejojimo, kad dvasinės Teno meno kūrinio 
aptarties šaknys randasi Hegelio estetikoj, iš kurios perėjo į „La Fontaine“ 
ir dalimi į „Essai sur Tite-Live“ (1853/56) ir galop į „Meno filosofiją“. Ir 
kadangi tie dvasiniai ryšiai tokie aiškūs, tai visai nenuostabu, kad net žo- 
dinė išraiška kuone sutampa, kaip matyti iš šiojo meno kūrinio definicijos 
palyginimo: 


Hegel 


„Indem die Kunst nun das in 
dem sonstigen Dasein von der Zu- 
falligkeit und Ausserlichkeit Befleckte 
zu dieser Harmonie mit seinem 
wabren Begriff zurūcktūhrt,  wirft 
sie alles, was in der Erscheinung 
demselben nicht entspricht, beiseite 
und bringt erst durch diese Reini- 
gung das Ideal hervor“ (I, 199s.). 


Taine 


„Le propre d'une oeuvre d'art 
est de rendre le caractėre essentiel, ou, 
du moins, un caractėre important de 
V" objet, aussi dominateur et aussi visi- 
ble gu'il se peut, et pour cela, V arti- 
ste ėlague les traits gui Ie cachent, 
choisit ceux gui le manifestent, cor- 
rige ceux dans lecguels il est altėrė, 
refait ceux dans lesguels il est annulė“. 


Visa tai, kas aukščiau yra išdėstyta, rodos, mus įgalina konstatuoti 

1. kad, Teno meno kūrinio definicija yra paskolinta iš svetur; 

2. kad, ji yra paimta iš metatiziškai orientuotų tilosoių; 

3. kad Teno estetikoje to metafiziškumo ji nėra nustojusi ir dėlto jo 
„Meno filosofija“ nutolsta nuo jo pirmiau pareikšto istoriškumo, pozitiviškumo!. 


1 Vienintėlė estetika, kuri Tenui dar šiokio tokio poveikio padarė greta Hegelio, tai 
Thėodoro Joutiroy'o (1796—1842) 1843 m. išėjęs veikalas Cours desthčtigue, 
apie kurį Tenas šitaip atsiliepė: „Kad viskas būtų pasakyta, reikia prisipažinti, kad tai yra 
vienintėlė knyga apie grožį, kuri yra skaitytina po Hegelio estetikos... lengvai būtų galima 
sulydinti jo ir Hegelio idejas į vieną“. Cf. Giraud 50. 


46 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


C. Prie „meno kūrinio gaminimo“. 


Antras pagrindinis klausimas, Teno klausiamas jo „Meno filosofijoj“, 
tai — kaip meno kūrinys gaminamas? Į tą klausimą atsakydamas, 
Tenas eina savais keliais ir žmogui tame darbe tepriduoda labai maža reikšmės, 
kai tuo tarpu kitiems veiksniams — pav., aplinkai — labai daug, net tiek, 
kad toji „thėorie du milieu“ pasidaro centriniu jo „Meno 
filosofijos“ punktu. Jau pačioje įžangoje jis minėjo, kad svarbiausiu 
savo estetikos uždaviniu laikysiąs aiškinimą meno kūrinio iš jo aplinkos: 
„Le point de dėpart de cette mėthode consiste A reconnaitre gu'une oeuvre 
d'art n'est pas isolėe, par consėguent 2 chercher Yensemble dont ellė dė- 
pend et gui Vexpligue“ (I, 2). 

„Seka tos aplinkos rūšys — ensembles — kurios, anot Teno, determi- 
nuoja kūrėjo darbą: 

1. L'oeuvre totale de Y'artiste; 

2. L'Ecole ou famille d'artiste du mėme pays et du mėme temps; 

3. Le monde gui Y'entoure.. (I, 2 ss.). 

- Kas tinkamai sugebės išsiaiškinti minėtas aplinkas, tas pilnai ir tiksliai 
supras kūrėjus įr jų veikalus: „La se trouve I'explication derničre; la rėside 
la cause primitive gui dėtermine Ie reste“ (I, 7). Tai kategoriškas ir aiškus 
tvirtinimas, kyrio tikrumą Tenas stengiasi įrodyti tolimesniuose savo vei- 
kalo lapuose. Tam pasipriešina meno kūrinio aptarimas, kuris tarsi tėra 
išsisukimas iš anksčiau pasirinktojo kelio, ekskursija į šalį. Jauti, kad tas 
pirmasis skyrius „delanature de Poeuvre d'art“ Tenui tėra perei- 
namas tarpas, kurį jis veikiai palieka, kad ilgiau galėtų apsistoti ties 
jam taip rūpima sritim — aplinkos teorija. 

Ji turi ir privalumų, bet vis dėlto, nepaisant nei tokių privalumų, rei- | 
kia pasakyti, kad „aplinkos teorija“ nepajėgia pilnai išaiškinti meno veikalų 
priežasties ir esmės 1, nes ji neima dėmesin to elemento, kuris jokių isto- 
rinių dėsnių neklauso ir yra vyraujantis kiekvienoj kūrybinėj darbuotėj, bū- 
tent, individo ir visokeriopos jo laisvės?. Ar galima, pav, Šekspyrą taip 
išaiškinti, kaip kad Tenas daro — parinkti tam tikras, ne visas, versmes, 
pav., apie Sekspyro kilmę, auklėjimą, tėvynę, aplinką ir iš viso išvesti koks 
jis buvo? O Tenas siekia net dar daugiau — nori įrodyti, kad jis mate- 
matišku tikrumu tokiu ir turėjo tapti. Tačiau ir Tenas čia, kaip ir dauge- 
lis gamtos mokslų atstovų, klaidingai mano, kad esą gana akimi gerai su- 
vokti organizmo daleles, kad būtų galima įspėti jų kilimo paslapties mįsiė. 

Jis apšviečia faktus savo teorijos šviesa ir tuo juos daro ryškiai ma- 
tomus visiems, bet savo spinduliais jų vidaus nepasiekia ir per tai 
maža apie juos težino. 

Dėlto, pav., jis negali aiškinti, kodėl tuo pačiu laiku, toj pat tautoj ir 
tose pat apystovose galėjo atsirasti tokios skirtingos dvasios žmonės, kaip, 


! Vienas griežčiausių Teno kritikų yra Seignobos, kurio priekaištus paduoda 
Petit de Juleville savo literatūros istorijoje (VIII, 270 s». Retas yra meno istorikas 
ar kritikas, kuris sutiktų su šiąja Teno sistemos dalimi. 

2 Nėve p. 247.s. 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 47 


pav., Šekspyras ir Ben-Jonsonas? Šiaip viską mokąs išaiškinti! Tenas ne- 
žino, kaip suprasti dvylikos metų poetą Chatterton'ą, tą stebuklingą figurą, 
ir be ceremonijų išbraukia jį iš literaturos istorijos. 

Kūryboje visai kitokie veiksniai turi nulemiančios reikšmės. (Galingas 
veiksnys mene yra kūrėjo fantazija, ta irracionalinė jėga, suvereniškai valdanti 
sąvo srity. Kokia jos galia, matyti susitikus jai su ją apvaisinančiais kūrėjo 
pergyvenimais: kaip laisvai ji žaidžia su patiektaisiais psichiniais reiškiniais! 

Tas psichinis turtas, šalia kūrėjo fantazijos, yra būtina sąlyga kūrybi- 
niam darbui — ji yra akstinas, žadinąs fantaziją, nurodąs kryptį ir pagaliau 
ji yra medžiaga, patiekianti žaliavos apdirbimui. Sitos imponderabilia yra 
vyraujantieji kūrybos elementai, jų tarpusavio santykiavimas sudaro esminį 
kūrybos aktą. Be jų, yra visa eilė kitų veiksnių, — pirmoj vietoj tos for- 
mos, kuriomis lig šiol menas naudojosi ir kurios vienaip ar kitaip nudažo 
išviršinį kūrinio šoną. Reikšmės turi ir toji sociologinė konstelacija, 
kurioj atsiduria kuriąs žmogus, nes ji tiekia savotiškų pergyvenimų, sudaro 
tam tikras, jos dvasią atatinkančias, meno formas ir tuo po truputį paspal- 
vina visą kūrybos aktą. Tačiau tie sociologiniai reiškiniai kūrėjui teskolina 
rūbus, sudaro jam vienokias ar kitokias gyvenimo sąlygas, lydi jį, nelygi- 
nant, iki meno šventovės, kurion jis, kūrėjas, vienas teįžengia, už vartų 
palikęs visa, kas kūryboje nėra esminga. Taigi, vienumoje vyksta kūrybinė 
paslaptis, kurios nesveria jokios laboratorijos svarstyklės jokiais svarais, kad 
ir rasių, aplinkumų, momentų, visuomeninės konstelacijos vardu vadinamais. 

Delto šitame skyriuje Teno mums siūloma „aplinkos t« orija“ gal būt ir ata- 
tinka teorijos vardą — paaiškinti tąjį foną, kur visas kūrybinis procesas vyksta, — 
tačiau, paties Teno žodžiais, kita proga išreikštais, tariant: rien de plus. 

Rien de plus. Ypač dėlto, kad Tenas praktiškąją savo teorijos rei- 
kšmę dar sumažino neaiškiai ją suformuluodamas. Tų trejeto sąvokų — 
milieu-race-moment — turinio jis niekad aiškiai nesuformulavo, dėl to isto- 
rikas Seignobos jas vadina „trois fantomes“. Milieu, pav., Tenas kartais 
laiko žemę bei klimatą, kartais materialinių gyvenimo sąlygų visumą, kartais 
vėl papročius ir kai kuriuos jau minėtus reiškinius. Su race tas pat: vie- 
tomis jis ima ją antropologine prasme, vietomis ji jam ženklina filologinį 
vienetą, kitur jis, vartodamas tą terminą, turi galvoje politiškai sujungtą 
žmonių grupę, kaip, antai, „race irancaise“, „race anglaise“ ir t. p. Ne kitaip 
ir su momentu. Ar jis yra iš ankstybesnio gyvenimo sąlygų sudarytas 
gyvenimo būvis, ar kulturos išsiplėtojimo amžius ar galop gal kaimynių 
tautų poveikis? Kas tai gal žinoti, jei Tenas pats aiškiai niekur nepasisakė, 
Ir iš viso: kiek ilgai trunka šis „momentas“? Tai vis klausimai, į kuriuos 
sąvokos autorius mums neatsako *. 


1 Tenas, galima sakyti, tikrai sirgo tam tikra „aiškinimo“ liga: nes jis visus, kad ir 
sunkiausiai suprantamus, dalykus lengvai „aiškina“. Jam nėra gyve:ime jokių misterijų — 
„II n'y a pas de mystėre, il n'y a gue des ignorances“ sako Bourget'as ironizuodamas 
Teną savame „Disciple“ (p. 209). i 
L * Ci. Klemperer 8 ss. — Kadangi čia tik ką buvo kalbėta apie „momentą“ ir dėl 
jo Tenas buvo apkaltintas, teisybės dėliai turime pasakyti, kad tos kaltės dalis įtikimiausia 
tenka Hegeliui, vartojusiam šią sąvoką jau senai prieš Teną, pav, savoj „Geschichte 
der Philosophie“, kuri Tenui gerai buvo žinoma ir iš kur galėjo pereiti į jo dvasinį lobį. 
Ci. Engel 26 s; Giraud 44. 


48 J. Eretas: H. Taine'o „Meno tilosotija“ 


Siai teorijai šiek tiek vietos yra kulturos istorijoje, kurioje ištiesų minėti 
veiksniai daug ką gali paaiškinti. Tačiau pritaikinta meno srityje ji traktuoja 
meno kūrinį kaip kulturos istorijos dokumentą, tinkantį jos prielaidoms paremti. 
Meno kūrinis kaipo toks autoriui jau neberūpi, o vien tos jame glūdinčios 
savybės, tinkančios iš anksto nustatyto dėsnio tikrumui įrodyti. Nuo 
tokio kraštutinio nusistatymo Teną kiek apsaugojo, kitas jo prigimtes savumas, 
kuris nelyginant koks Angelas Sargas, dauz kame sulaikė jį nuo radikalaus 
pozitivizmo. 

Kaip ši teorija neįžvelgia kūrybinio proceso paslapties, lygiai taip ji nesu- 
geba ir išaiškint to proceso išdavų, meno kūrinių, nes netiesa, kad kūrinių 
esminiai elementai kinta su rasėmis, su jų aplinkomis ir p. Grožio princi- 
pai yra pastovūs. Teno teorija dalimi tinka išviršinius grožio pasireiškimus 
aiškinti, nes tie ištiesų nevisur vienodi. 

Sios teorijos pritaikymas praktikoje dėl to neneša lauktų vaisių. Kad 
ji, rodos, ir patenkino patį Teną, tačiau toli gražu ne visus suinteresuotus. 
Nepatenkintas buvo tarp kitų ir Faguet'as; jis skundžiasi, kad Teno me- 
todas mums neduodąs „portretų“, o tik „skeletus“, tiesa, gerai sudarytus 
ir tinkamai išdabintus, mokančius neblogai stovėti išsitiesus 1. — Rien de plus. 

Po viso to tebūna leista paklausti, kuriuo būdu Tenas galėjo drįsti 
tokį skyrių įterpt į meno filosofiją? Cia, reikia manyti, jį bus su- 
gundę gamtos mokslai, nes gamtos mokslo dėsnių suformulavimą jis klai- 
dingai laiko filosofavimu. Jo sociologija nesudaro atskiros mokslinės 
disciplinos; jo sociologinė estetika—- tai jokia estetika, tai vien sauvalingas 
surankiojimas ir panaudojimas istorinių faktų, kurie yra suieškomi „aplinkos 
teorijai“ sutvirtinti 2. 


1! Faguet, Histoire de la langue et de la littėrature francais= VIII, 420. 

2 Zinodamas, kad šis punktas visų lab'ausiai puolamas, Tenas stengėsi įrodyti, kad jis 
nėra vienintėlis, kuris tiki tokia teorija ir cituoja visą eilę savo bendramanių. Tačiau, berods, 
vienas liko jo pamirštas, būtent, Hippokratas, iš kurio mokinių tarpo (o gal jis pats ir pa- 
rašė?) V-o šimtm. pr. Kr. gale atsirado raštas pavadintas Ilspi dėpov Gėžzov z4z0v, kuris 
lotyniškai paprastai cituojamas kaip Hippocratis de aere aguis locis. Jį išleido 
1911 m. Gundermann'as Berline. Apie jį sužinojau iš Coll. Dr. Brender'io, kuriam ir 
čia nuoširdžiai dėkoju. Norėdamas bent kiek padėti Tenui, to rašto tipingesnę ištrauką 
čia pakartoju: 

Visi, kurie gyvena aukštai, kalnuotame ir šiurkščių savybių krašte, kur yra daug 
vandens, kur temperaturos atmainos labai didelės, — yra aukšti žmonės, moką daug pa- 
kęsti, labai vyriški ir puikaus sudėjimo; jų charakteris linkęs prie žiaurumo, gyvuliškumo. — 
O visi tie, kurie gyvena žemose vietose, pelkėse, kur oras troškus, tvankus, kur daugiau 
pučia šilti vėjai ir kur naudojamasi šiltu vandeniu —yra ne tiek aukšti, kiek platūs žmonės, 
yra riebūs, nutukę, juodaplaukiai — jų išvaizda daugiau juoda, negu balta. Jie ne tiek 
ilegmatikai, kiek cholerikai. Savo sieloje jie gali būti vyriški, karingi ir atsparūs, tačiau 
jų charaktery tai netaip žymiai pasireiškia; o užkliudžius juos tam tikram veiksniui, visa 
tai iškyla aikštėn. Jei tame krašte atsirastų upių, nušluojančių vi ą to krašto stovintį ir 
lietaus vandenį, tai gyventojai be abejojimo būtų sveiki ir geros išvaizdos; o jei tokių 
upių nebūtų, ir jei ži onės būtų priversti gerti iš šaltinių ir kudrų, ir jei kartu jie oaug 
valgytų — jie būtinai apsirgtų skilvio ir panašioms ligomis. Tie jų, kurie apsigyventų 
aukštame ir išlygintame krašte, pasižyminčiame geru vandeniu, įsigytų aukštą ūgį ir pasi- 
darytų švelnesni; o tie, kurie gyventų tyruose ir kraštuose be vandens, kur temperatūros 
atmainos ne labai žymios, pasidarytų kietesni, kremzlingesni ir lankstesni, jie būtų greičiau 
tamsesnės, negu šviesesnės išvaizdos, prigimtim ir charakteriu jie būtų drąsūs ir užsispyrę. 
Kur temperaturos atmainos dažnos ir labai žymios, ten ir žmonės savo išvaizda, palinki- 
mais ir charakteriu ryškiai skirtųsi nuo vieni kitų... Kur žemė yra riebi ir minkšta, gausiai 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 49 


D. Prie „idealo mene“ !. 
1. Bendra pastaba. ; 
Negalima nenusistebėti įžengus į šį tretįjį Teno „Meno filosofijos“ 
skyrių. Anksčiau iškilmingai skelbęs esąs gamtos mokslų šalininkas, lygiai 
suinteresuotas visais gamtoje pasitaikančiais reiškiniais, savo uždaviniu laikąs 
konstatavimą, ne vertinimą, pačioje savo veikalo pradžioje (I, 12) puoląs se- 
nąją dogmatinę estetiką, kuri „absolvait, condamnait, admonestait-et gui- 
dait...“, jis dar pareiškė „je suis bien heureux de ne pas avoir un si gros 
tache 4 remplir; je n'ai pas 2 vous guider...“ (I, 12). Visa tai yra pamiršta 
antrojo tomo gale, 550 puslapių toliau. Ten (Il, 232) jis stato klausimą: 
„Laguelle prėfėrer? Et guel caractčre est supėrieur?..“ ir (II, 234) visu įsitiki- 
nimu skelbia: „Et cependant, dans Ie monde imaginaire comme dans le 
monde rėel, il y a des rangs divers, parce gu'il y a des valeurs diverses“. 
Visas tas skyrius yra toks reikšmingas, kad negalima skubiai pro jį praeiti, 
todėl kiek platėliau ties juo sustosime, geresniam dalykų supratimui sugre- 
tindami atatinkamas vietas: 


Laldėss; 


„La nėtre [esthėtigue] est moderne, 
et diffėre de V' ancienne en ce gu' elle 
est historigue et non dogmatigue, 
<'est-2-dire en ce gu'elie n''impose 
pas de prėcėptes.. L'ancienne 
esthėtigue donnait d'abord la dėfini- 
tion de beau.. puis, partant de la 
comme d'un article de code, elle 
absolvait, condamnait, admonestait 
et guidait. Je suis bien heureux de 
ne pas avoir une si grosse tache A rem- 
pli;jen'ai pas 2 vous guider... 
mon seul devoir est de vous expo- 
ser des faits et de vous montrer 
comment ces faits se sont produits... 
rien de plus. Ainsi comprise, la 
science ne proscrit-ni ne 
pardonne; elle constate et 
expligue.. elle laisse d chacun 
la libertė de suivre ses prėdilec- 


II, 225 ss. 


„Parmi les idėes gue les artistes 
impriment dans leur oeuvre, y en 
a-t-il de supėrieures?. Y a-t-il pour 
chague objet une forme idėale, hors 
de laguelle tout soit dėviation 
ou erreur? Peuton dėcouvrir un 
principe de subordination gui assigne 
des rangs aux diverses oeuvres d'art? 
Au premier regard, on est tentė de 
dire gue non (Il, 225)... „„Guel ca- 
ractėre est supėrieur?.. Dans Ie mon- 
de imaginaire comme dans Ie monde 
rėel, il y a des rangs divers, 
parce gu'il y a des valeurs diverses. 
Le public et les connaisseurs assig- 
nent les uns et estiment les autres... 
nous avons toujours.. portė 
des jugements. Sans le savoir, 
nous avions en main un ins- 
trument de mesure.. (Il, 234). 


aprūpinta vandeniu... kur vasara šilta ir žiema šalta, kur metų dalys malonios, ten ir žmo- 
nės yra riebūs, išpurtę ir nepasižymi didele ištverme. Savo dva-ia jie niekam netikę, lengva- 
būdžiai, miegaliai, nei meno, nei amatų srity jie neapsukrūs. Bet kur kraštas tuščias, 
lygus ir šiurkštus, žiemos pūgų prislėgtas ir vasaros saulės įkaitintas, ten ir žmonės kieti, 
šiurkštūs ir galingi. Toji žmonių rūšis pasižymi darbštumu, budrumu. Savo charakteriu 
jie drąsūs ir užsispyrę, daugiau linkę į žiaurumą, negu į švelnumą. Mene jie akylūs, 
supratingi. Tinka ir karui“. 

-1 Kad Tenas ir neesminguose dalykuose sekė Hegelį, matyti ir iš to, kad šio 
skyriaus pavadinimą parinko sekdamas savo mokytoją, panašiai įvardijusį atatinkamą savo 
estetikos dalį. 


50 J. Eretas: H. Taine'o „Meno tilosotiia“ 


tions particuliėres, de prėfėrer se gui En suivant cette mėthode, nous avons 

4 ; pu approuver etdėsapprouver 
 onE A až teinpe a tel artiste, bla mer tel fragment et lou- 
elle a des sympathies pour toutes les er tel morceau.. čtablir des va- 
formes de I'art et pour toutes les letrs..d'aprės une rėgle com- 
sco[ Il Ž blent Mune. C'est cette rėgle secrėte gue je 
€coles, meme pour celės guli sEMDleNn!  vais tūcher de dėgager, de prėciser et 
le plus opposėes...“ de prouver devant vous (Il, 236). 


Iš šios, iš antrojo tomo paimtos citatos, parašytos penkeriais metais 
vėliau už pirmąją, paaiškėja ypačiai du dalyku — pirmiausia, kad vėliau 
parašytieji Teno žodžiai visiškai prieštarauja anksčiau parašytiems žodžiams; 
tačiau taip pat paaiškėja, kad Tenas per visą savo dėstymą meno moky- 
kloje laikėsi vėliau pareikšto nusistatymo: „Nous n'avons pas fait autre 
chose depuis cingą ans, en parcourant les ėcoles de I' Italie, des Pays-Bas 
et de la Grėce. Nous avons toujours, et 4 chague pas, portė des juge- 
ments“ (Il, 234) ir iš to taip pat išeina, kad Tenas rašęs viena, praktikoje 
darė visai ką kita. Šitas aiškus nenuoseklumas yra išdava tos priešingybės 
tarp Teno toli gražu ne materialistinės, o daugiau idealistinės prigimties iš 
vieno šono, ir to pozitivizmo, kurio amžininku jam teko būti, iš kito šono. 
Kaip Tenas mokslininkas taip ir Tenas estetas yra ne kas kita, kaip supo- 
zitivėjęs idealistas !. 


2. Prie pirmosios taisyklės: charakterio svarbumo laipsnis. 


Tenas pirmiausia reikalauja nustatyti charakterio svarbumo laipsnį, 
t. y, užfiksuoti didesnį ar mažesnį idejos visuotinumą. Kas jam padeda 
surasti tai, kas yra „important“, svarbu? — Gamtos mokslai. Juose, 
gyvulių srity, jam vadovauja Geoifroy Saint-Hillaire, o augalų — Goethe. 
Konstatavęs, kad svarbiausias ir mažiausiai kintamas charakteris yra primi- 
tiviausias, jis įprastu šuoliu, naudodamasis fraze „appliguons ce principe a 
Phomme“ (Il, 246), imasi visa tai pritaikinti ir žmonėms. Ir žmonijos isto- 
rijoje svarbiausi (supėrieur, important) esą tie charakteriai, kurie yra pasto- 
viausi (stable) ir toliau, pastoviausi esą tie, kurie yra elementariausi. Dar 
toliau matyti, kad siužetai su visais savo charakteriais žengia į meno kūri- 
nius, kurie vėl tiek yra žymūs, kiek jie išreiškia žymius, t. y. pastovius cha- 
rakterius. „La concordance ėst donc complėte“ (Il, 281) — tarp gamtos 
ir meno. Taip bent atrodo Tenui. Gamta ir menas, anot jo, dėl to yra 
giminingi, kad abiejuose pasitaiko elementarinių charakterių. Tačiau vienu 
tokių pastovių charakterių turėjimu paremtas giminingumas yra silpnas, nes 
juk ne vien gamtoj ar mene tokių reiškinių pasitaiko. Jų randama kiekvie- 
noj srity, kurios tačiau vien dėl to negali pretenduoti į giminingumą su 
menu. Ir jei iš viso Tenui tie „caractėres profonds et durables“ yra rei- 


1 Išviršinai supozitivėjęs idealistas, nes Teno širdy,e niekada neužgeso idealizmo 
kibirkštėlė. Jis, aprašydamas Graindorge'ą, aprašė save: ir jo karžygis save laiko poziti- 
vistu, kuris tačiau tokio savo mokslo vaisiais nelabai tesidžiaugia. Mėgsta — kaip ir pats 
Tenas — muziką (Beethoven!), skaito Schelling'ą ir dievina Goethę. Mokslas galop darosi 
įkyrus: „Le meilleur fruit de notre science est la rėsignation froide“. 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 51 
kalingi, tai kam jų ieškoti būtinai gamtos, o ne kur kitur, sakysime, dvasios 
moksluose, labiau bendraujančiuose su menu? Ir toliau: jei paties svarbiau- 
sio charakterio nustatymas būtų ir meno svarbiausias uždavinys, tada 
geriausias menininkas būtų tas, kuris tiksliausiai būtų sučiupęs ir atvaizdavęs 
tokį bruožą. Bei ar iš tikrųjų taip yra? Ar, taip esant, visi tie genialiausi 
kūriniai dėl vieno tokio svarbiausio charakterio atvaiždavimo nebūtų vienas 
į kitą labai panašūs, ar nepasižymėtų net ryškiu identiškumu?!. Žinoma, 
kad taip. O tuo tarpu tikrenybė rodo visai ką kita. I 


3 Prie antrosios taisyklės: charakterio kilnumo, labdaringumo laipsnis. 


Antras uždavinys reikalauja nustatyti kilnumo laipsnį, t. y. konstatuoti 
didesnę ar mažesnę moralinę vertę, rasti mene tą „classification des valeurs 
morales“. „L'oeuvre gui exprime un caractėre bienfaisant est supėrieure 
a Voeuvre gui exprime un caractėre malfaisant“ (II, 289). 

Anksčiau jis jokiu būdu nenorėjo sutikti eiti meno teisėjo pareigas: 
„La science ne proscrit ni ne pardonne; elle constate et expligue“ (I, 12). 
O dabar jau visai kita giesmė. Ir ta giesmė jam dabar net šventa. Savo 
nusistatymu eidamas, jis ims ir sudarys „un nouvel ordre de rangs“ (II, 
289). Ką tai reiškia? Ogi nieko daugiau, kaip tik meno kūrinio matavimą 
paprastais moraliniais matais. Konstatuodami šią atmainą, dar nemanome 
Tenui padaryti priekaišto už tokį matavimą; mums tik svarbu pabrėžti jo 
nenuoseklumą. 


4. Prie trečiosios taisyklės: efektų sutapimo laipsnis. 


Trečias uždavinys reikalauja nustatyti meninių efektų sutapimo, t. y. 
ekspresijos pilnumo laipsnį: juo labiau visi efektai „convergents“, juo ver- 
tingesnis kūrinys (nes menas iš viso tedarąs „manifester en concen- 
trant?* (II, 324) ir tuo būdu gaunama trečia meno kūrinių vertybių lentelė. 
Nesunku sutikti su tuo, kas šitame skyriuje tvirtinama, būtent, kad papra- 
stai efektai turi vieni kitiems padėti. Tačiau tai dar ne viskas, ką būtų ga- 
lima pasakyti apie į meno kūrinius perkeltus charakterius. Čia mes pasi- 
gendame dar daugelio dalykų, pirmoj eilėj esmingo pasvarstymo estetikai 
taip rūpimo klausimo — formos ir turinio santykiavimo, pasigendame taip 
pat ir platesnio techninių priemonių nušvietimo bei kitų panašių klausimų, 
taip kad parašęs du tomu, vieną 288, o kitą 360 puslapių, Tenas atsisvei- 
kina su skaitytoju pilnai nenušvietęs jam visų estetikos klausimų. 


! Vėron, Esthėtigue. 

2 Hegelio atatinkama redakcija skamba: „Das Subjekt des Ideals [muss] aus 
der Zersplitterung sonstiger Individualitūten und ihrer Zwecke und Bestrebungen 
in sich selber zuriick zu einer hoheren Totalitūt und Selbstūndigkeit gesammelt erschei- 
nen“ (mano pabr; Bžumler 81; Hotho I, 197 s.). 

iąja citata mes liausimės nurodinėję ir panašias Hegelio estetikoje pasitaikančiąs 
vietas, iš kurių vis labiau paaiškėjo daugelyje atžvilgių didelis tų dviejų filosofų pažiūrų 
į estetinius klausimus panašumas, kuris jau Paulių Bourget'ą privertė paklausti: „N'es t- 
ce pas de Phėgėlianisme gv'est issu le systėme de M. Taine?“ ir yra ver- 
tas atskiro nagrinėjimo. 


IV. Užbaiga. 


Tarp anksčiau — kritiškoje dalyje — minėtų punktų, kurių daugelis 
mūsų akyse atrodo esą neigiami, vis dėlto yra ir teigiamų, kurie iki 
tam tikro laipsnio išbalansuoja neigiamuosius. 

Paimkime kad, ir tą, visų kritikų labiausiai puolamą, „aplinkos teo- 
riją“. Nors ji ir nesugeba išaiškinti esminių kūrybinio proceso dalių, 
tačiau meno tyrinėtojų dėmesį nukreipia į lig šiol visai nepaisytus veiksnius, 
meno plėtotei padariusius tikrai nemažo poveikio. Atsargus jąja pasinaudo- 
jimas vis dėlto duoda vaisių: apsaugoja tyrinėtojus nuo perdėtos spekula- 
cijos, juos įžemina, t.y. padaro .akylesnius ir jautresnius taip ilgai nepaisytų 
faktorių atžvilgiu. Dėlto meno istorijos aprašymai tampa spalvingesni, tikre- 
sni. Kad toks schematiškas faktų klasifikavimas dažnai iki tam tikro laipsnio 
atatinka dalykų stovį, pastebėjo jau Anatole France, pareikšdamas, kad Teno 
teorija tai esančios būtinai reikalingos etažerkos, kur faktai būtų tarsi su- 
dedami, ir dėlto esanti naudinga !. . 

Itin brangintina yra Teno veikalo normativinė dalis „Apie idealą 
mene“, kurioj menas atpalaiduojamas iš negailestingų determinizmo nagų. 
Tuo pat Tenas nurodo menininkams kelią aukštyn. Brangi toji dalis yra 
ir tuo, kad ji — nors ir trumpiausiais bruožais — iškelia svarbumą ir for- 
malinių elementų, visų tų fizinių menininko išreiškimo priemonių, kurios 
priešingai charakteriams, sudarantiems dalykų esmę, o tuo pat ir turinį, 
duoda formą, ir juo duoda dailesnę formą, tuo pačiu ir dailesnį kūrinį, juo 
labiau sutampa visi kūrybiniam darbe panaudoti efektai. Teno teorija brangi 
ir tuo, kad joje Tenas, nors tik tarp eilučių, pripažįsta, kad vien mokslu nėsą 
galima visus meno fenomenus aiškinti ir tuo pat pats abejoja savo sufor 
muluotų dėsnių tikrtumų *. Yra dar ir kitų dalykų, kuriais ši estetika mums 
darosi artimesnė, negu daugelis kitų, kad ir mažiau pozitivistinių. 

Negalima nepaminėti ir Teno stiliaus. Tenas ne tik meno teori- 
ninkas; jis ir žodžio menininkas. „Il faut peindre Yhomme 4 la facgon des 
artistes“3 — tokia buvo jo taisyklė, kurios jis uoliai laikėsi, nes visi jo 
veikalai yra pusiau poetiški, gyvi, lengvučiai. Pasitaiko juose ir tokių po- 
sakių, kurie vieną sykį perskaityti taip giliai įsmenga galvon, kad jų paskui 
jau nebepamirši. Jo rašymo būdas iš karto užkariauja skaitytojo širdį, ku- 
rios vėliau nė nebemano pamesti. |y suis, jy reste! Tam tikslui Tenas 
turi pakankamai sugestivinių jėgų ir moka jomis pasinaudoti. Kad skaity- 
tojų minias jis suprato, tai matyt iš kiekvieno jo čia dedamo žodžio: 
„Publika nesupranta ir nenori suprasti; kad ji nors vieną sykį dalyką iš- 
girstų, jis reikia jai dešimtį sykių kartoti“. „Tai, ką matome, reikia apra- 
šyti taip, kaip matome“. Bet tų kartojimų dar negana. Savo skaitytojus 
reikia hipnotizuoti pagal jo paties receptą, rašytą draugui Ed. de Suckau: 
„Tu nemoki dalyko išdėstyti, tai tu palieki pačiam skaitytojui. Tu jo ne- 
užsipuoli. Tu manai, kad jį galima dviem žodžiais įtikinti. II faut le pres- 
ser, Vassiėger, I'accabler, refuter, railler, admirer a fond avec un surcroit de 
sensations et de preuves“4. Užgylti, parblokšti, prie sienos prispausti, pa- 


1 Nėve 247 ss., 332 ss. * Giraud 93 ss.; š Giraud 110. ž Gori II;-208. 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 53 


juokai laikyti, sužavėti... Kad ir ne visi tie terminai yra iš Teno žodyno, 
jis vis dėlto jų pažymėtos taktikos laikosi visuose veikaluose, o itin „Meno 
tilosofijoj“, kuri jau savo turiniu ir skaitytojų kontingentu skatino autorių 
parodyti visus savo gabumus, ką jis ir padarė — anot jo paties — avec un 
surcroit de sensations et de preuves“ !. 


Visi tie privalumai: gili Teno erudicija, pačios sistemos kai kurių dalių 
vertė, puikus stilius ir galinga sugestivi jėga — Tenas, anot vieno garsaus 
prancūzo, buvo „un homme plein de son idėe, un prėtre plein de son 
Dieu“ — padarė tai, kad „Philosophie de !' Art“ galėjo tapti vienu reikšmin- 
giausių kūrinių — ir tai ne vien meno istorijos plotmėje —, kuriuos mums davė 
XIX-tas šimtmetis, ir kuris, kaipo toks, davė akstiną savo dvasinei aplinkai, 
davė jai naujų impulsų, paskolino jai savo metodų ir primetė pagrindinę 
savo ideją. 

Tas jo poveikis pasiekė ir didžiojo jo mokytojo, Hegelio, tėvynę. Joje 
nuo pat Kanto laikų filosofai, meno teorininkai, kaip, Schiller'is, Schelling'as 
ir Hegelis, grožį ir meną traktavo vis labiau iš spekulativinio-metafizinio 
požvilgio ir tuo užkrėtė net ir užsienius, kaip rodo kad ir Teno pavyzdys. 
Estetinių klausimų nagrinėjimas Prancūzijoj, įgavęs kiek kitokią kryptį, iš 
savo pusės padrąsino ir kitus eiti tomis pat pėdomis. Vienas reikšmingiau- 
sių vokiečių, pasukusių vairą Teno kryptimi, buvo Fechner'is?. Iš profe- 
sijos būdamas fizikas, savo specialybėje jis tobulino metodus, jo rankose 
įgaunančius vis daugiau eksperimentinio charakterio. Savo tyrinėjimo rezul- 
tatų santrauka, išleista 1860 m. veikalu „Elemente der Psychophysik“, jis. 
tapo eksperimentinės vokiečių psichologijos kūrėjas, formuluotojas daugelio 
minčių, kuriomis Tenas rūpinosi nuo pat gimnazijos laikų, bet kurias vie- 
šai pareikšti jam kliudė vis nauji valdžios statomi trukdymai, dėlko jo gal- 
vojimo rezultatai išvydo pasaulį tik 1870 m. veikale „De !' Intelligence“. 
Tuo dar nepasitenkindamas, Fechner'is ėmėsi eksperimentais spręst ir este- 
tinius klausimus. Tų jo darbų vaisius yra „Vorschule der Aesthe- 
tik“ (1876). Siame veikale autorius pareiškia atsisakąs išaiškint objektingą 
grožio esmę. Jis nenorįs sudaryti metafizinės estetikos, t. y. estetikos „von 
oben“, jis tenorįs kurti indukcinę estetiką „von unten“, norįs įnešti ne 
„aukštumo“, o aiškumo. Pasilikdamas ištikimas savo principui, jis pirmiau 
eksperimentuoja, o tik vėliau iš savo tyrinėjimų abstrahuoja atskirus dėsnius. 


1 Johannes Schlai, kuris, kaipo meno kritikas, yra gan objektingas, ir tas pripa- 
žįsta, kad Tenas žmogų užburia: Įo protavimai, rodos, tikslūs, galingai paremti iškeltais 
faktais. Žmogus, baigdamas skaityti, yra beveik įtikintas ir visucmet suentuziastintas. — 
Dobilas tuo pačiu klausimu šitaip prasitaria: „Kadangi literaturos veikalui visada ir pa- 
viršinė forma turi didelės reikšmės tai ir šiuo atžvilg u mą1 nėra žinomas nė vienas kri- 
tikas ir estetas, kuris su juo konkuruoti galėtų: kokia graži, prastutė, kukli, kartais net 
naivi: ir sykiu kokia elegantiška, gausi, turininga ir didinga yra jo kalba“. (p. 12). 

2 G. Th. Fechner (1801/87) buvo fizikas ir specializavos galvanizme bei spalvų 
moksle. Vėliau, akims susilpnėjus, jis užsiėmė gamtos filosofija, psichofizika, estetika. 
Svarbiausi jo veikalai „Nanna“ (Seelenleben der Pilanzen) 1843; „Zendavesta“ „(Dinge 
des Himmels und des Jenseits) 1851; „Elemente der Psychophysik“, 1860, ir jo darbas 
apie estetiką, išleistas 1876. 


54 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


Nemažiau teniškumo rodo ir kitas vokietis, dalimi toliau dirbęs Fe- 
chner'io pradėtąjį darbą, Grosse!. Sis, ypač primitivųjų meno žinovas 
ir drauge kulturos istorininkas, reikalauja sudaryti meno mokslą, kuris, 
pasinaudodamas lig šiol surinktais istoriniais faktais, suformuluotų dėsnius. 
Prie istorinės medžiagos jis prideda dar ir etnografinę su priešistorine, nes 
remiantis vien tik kulturingųjų tautų tiekiamais daviniais pilnos estetikos 
nesą galima sudaryti. 

Tam darbui jis ir pasišventė ilgą laiką keliaudamas po Aziją ir nuo 
1908 m. būdamas mokslo patarėju prie Vokiečių atstovybės Japonijoj. 
Tyrinėdamas primitivųjų tautų. meno fenomenus, jis nėra naivus, laisvas 
nuo visų pažiūrų, jis turi pasigaminęs tam tikrą savo meno koncepciją. 
Jąja jis ir vadovaujasi rankiodamas medžiagą. Apie savo darbo atlikimą jis 
pats nupasakoja šitokiu palyginimu: „Kaip keleivis, norįs studijuoti, tyrinėti 
svetimą kraštą, neturėdamas bendro supratimo apie to krašto būklę ir dėlto 
nežinodamas savo kelio krypties, turi bijoti, kad jame visiškai nesuklystų, 
taip ir mes, prieš pradėdami savo nagrinėjimus, privalome turėti bendrą ir 
įvedančią orientaciją apie esmę tų pasireiškimų, kuriuos norim studijuoti“. 
Tiesa, „tikslus ir visašališkas atsakymas į klausimą tebus galima duoti tik 
pačiame gale tų studijų, kurios dar nepradėtos..“ Pirmiausia, reikalinga 
„duoti laikina definicija, galinti mums patarnauti kaipo laikina pastogė, kuri, 
rūmą pastačius, vėl sugriaunama“. Tačiau, arčiau pažiūrėjus, tie meno dėsniai, 
kurie randami jo knygoj, turimi ne iš liudijimų keleivių, atsilankiusių pas 
primitiviąsias tautas, bet iš jo paties sielos. Savo istorinių faktų pagalba 
tuos dėsnius jis tik dokumentuoja ir interpretuoja. 


Nesunku suprasti, kad Grosse ir savo vedamąja ideja ir metodu, savo 
pradedamuoju punktu ir išvadomis yra statytinas šalia Teno, kurio darbai 
jam netik kad nebuvo svetimi, det daugeliu atvejų buvo net pavyzdys. 
Dėlto ir jam tinka kuone visi rezervai, pareikšti Teno „Meno filosofijos“ 
nagrinėjimo proga ir ypač tas priekaištas, kad čia ar meno, ar filosofijos vardu 
norima rekomenduoti pasauliui tai, kas yra visai ne kas kita, kaip tik 
sociologija. — 

Fechner'io ir Grossė's sistemos, šalia visokių kitų kraštų filosofų, meno 
istorikų, kritikų, publicistų ir k., kaip, antai, Lombroso, Huet'o, Menendes 
y Palayo, Brandes'o ir k., rodo, kiek Teno idejos ir metodas sužadino ne 
vien savo šalies visų suinteresuotųjų veiklumą, ir kiek jis vien savo esimu 
buvo vienas stipriausių akstinų estetikos moksle. 


Sakau, kaip akstinas, nuolat raginąs nepasitenkinti pasiektais tikrais 
ir tariamais laimėjimais; kaipo toks akstinas, jis veiks dar ilgai, ilgiau už 
pačią sistemą. Nes ši jau ir prie autoriaus gyvos galvos gerokai neteko 
savo reikšmės ir šiandieną labiausiai tebedomina tuos meno ištorikus, ku- 
riems rūpi suregistruoti visus, kad ir keisčiausius bandymus meno fenome: 
nams aiškinti. Priskaityti Teno bandymą prie turinčių visuotinos reikšmės 
neleidžia daugelis dalykų, kaip, antai, toji „įgimtoji“ yda — charakterio 


1 E. Grosse (1862—1927), kulturos istorikas ir filosofas. Studijavo ilgose savo 
kelionėse po primitivųjų tautelės jų meną ir tautos charakterio pasireiškimus jame. Svar- 
biausi jo mūsų reikalui veikalai suminėti bibliografijoje. 


re 


kandi mišių Du kain 


J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 55 


dvilypumas, esmingose dalyse sistemos pozitivistinis eksklusivizmas !, aprio- 
rizmas, verčiąs autorių stačiai akrobatiškai naudotis savo faktais, kad 
tik išliktų sveiki jo į estetikos sritį atgabenti įsitikinimai ir tas perartimas 
estetikos surišimas su“ sociologija, dėliai ko vietomis estetika tampa tik 
ancilla sociologiae. Visa tai suėmus krūvon myms yra suprantama, kodėl 
tiek pačių prancūzų, tiek ir kitataučių kritikų senai iš esmės išanalizuota 
Teno estetika yra rasta, išskyrus kai kuriuos ir šiame rašinyje minėtus 
punktus, netinkama grožiui tikrai suvokti ir įvertinti Ž. 

Tačiau, nepaisant visų šių trūkumų, Teno veikalo kitiems padarytas 
poveikis buvo nuostabiai didelis: Jo negalima pilnai išaiškinti aukščiau 
minėtais privalumais. Vyriausia to gilaus įspūdžio priežastis be abejo buvo 
ir yra toji tikrai tauri ir kilni Teno asmenybė, kuri — koks bebūtų 
pačios jo estetikos likimas — ir savo gyvenimu ir savo charakteriu visada 
pasiliko mums pavyzdys, . traukiąs į save juo didesne jėga, juo labiau ir 
mokslo srityje nyksta tai, apie ką savo draugui Prėvost-Paradol'iui rašė: 
„Si tu savais, mon ami, combien !' esprit et la noblesse de coeur sont choses 
rares au monde...“ 3, 

Si tu savais... 


Bibliografija *. 
„ Versmės. 


1. Essai sur les fables de La Fontaine. Thėse pour Ie doctorat ės lettres prė- 
sentės a la Facultė de Paris par H. T. licenciė ės lettres, ancien ėleve de V'Ecole 
normale, Paris 1853 (200 pusl.). į 

2. Essai sur Tite-Live par H. T., ancien ėlčve de V'Ecole normale, docteur ės lettres. 
Ouvrage couronnė par W'Academie Francaise. Paris 1856 (VIII--348). 

3. Histoire de la Littėrature Anglaise par H. T, Paris 1863. 3 volumes 
(XLVIII į527,706,677). Veikalas dedikuotas F. Guizot'ui. 

4. Notes sur Paris. Vie et opinions de M. Frė lėric-Thomas Graindorge, docteur 
en philosophie de V'Universitė d'Jėna, principal associė commanditaire de la maison 
Graindorge and Co . (Huiles et porc salė...) Recueillies et publiėes par H. T., son 
exčcuteur testamentaire. Paris 1807 (VII +420). 

5. Philosophie de P+rt 2 tomai, Paris 1881. 

a) Philosophie de VArt, par H. Taine, lecons professėes 2 Ecole des Beaux-Arts; 
173 pusl. Paris 1865; 

b) (Philosophie de VArt en Italie — 1866). 

c) De Pidčal dans V'Art. Lecons professėes etc; 185 pusl., Paris 1867; Veikalas de- 
dikuotas Sainte-Beuve'ui; 

d) Philosophie de V'Art dans les Pays-Bas. Lecons professėes etc; Paris 1868; 
Veikalas dedikuotas G. Flaubert'ui. I 

e) Philosophie de YArt en Grėce. Lecons professėes etc. 204 pusl., Paris 1869; 
Veikalas dedikuotas H. Lehmann'ui. 

6. H. Taine, sa vie et sa correspondance. Tome 1: 1847/53, Paris *1914, Tome 
2: 1853/70, Paris 31908; (sutrump. Corr.). 

7. Hegels Aesthetik herausgegeben von Hotho, 3 Bde, Berlin 11835/38, *1842/3. 


1 „Su jo, 'par excellence' įsitikinimais vargu ar galės sutikti kad ir liberaliausias žmo- 
gus“. Dobilas p. 13. 

2 Prie Teno estetikos kritikos cf. Nėve 243 ss., 350 s:.; Seignobos, Reymond 55 ss., 
Lindemann 155 s., Giraud 03 ss. 

3 Corr. I, 97; 1849. VIII. 21. Šiaip aukštai statydami Teną, vis dėlto negalime ne- 
pareikšti savo apgailestavimo, kad vietomis jo pažiūros mus priverčia daryti „tūkstantį re- 
zervų“ (Lasserre). 

* Daugiau literaturos apie Teną skaitytotas ras pažymėta šio žurnalo 1927, 2 Nr., 
p. 162 <. ir 1928 m. 1 Nr., p. 50 s. 


56 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 


II. Padedamoji literatura. 
1. Apie Teną ir Hegelį. 


Baumler A., Hegels Aesthetik, Miinnchen 1922; 

Bourget P., Le Disciple, Paris 1889. 

Bremond, Goyau etc, Manuel illustrė de la littėrature catholigue en France de 1870 

a nos jours, Paris (Edition Spes: metai nepažymėti). 

Dobilas )., Ar paseno Tenas? Kaunas — Mariampolė 1927; 

Engel O., Der Einfluss Hegels auf die Bildung der Gedankenwelt R. Taines, Stuttgart 1920; 

Eretas J., Šis tas apie Taine'ą, 1927 m. „Logos“ 2 Nr., p. 137 ss; 

2 EE Tauena | aoių pažiūrų susidarymo svarbiausi bruožai, 1928 m. „Logos“ 
Ij p. -Ži 88; 

Fischer K., Hegels Leben, Werke und Lehre, II. Band, Heidelberg 21911; 

Froment Th., H. Taine, sa vie et son oeuvre, „Correspondant“ 183. III. 25; 


Frost W., Hegels Aesthetik. Die bedeuteudste Kunstphilosophie der neueren Zeit in 
ihrer Beziehung zum modernen Menschen, Miinchen 1926; 


Giraud V. Essai sur Taine, Fribourg (Suisse) 1901 (sutrump. Giraudj. H. Taine: Ėtu- 
des et documents, Paris. 

Klemperer V., Geschichte der franzosischen Literatur, V. Band, 2. Teil, Leipzig-— 
Berlin 1926; 

Lachelier, L'Idėe de Dieu (de Caro), „Revue de YVInstruction publigue“ (1864. VI. 16); 

Lanson G., Histoire de la littėrature frangaise, Paris 171922. 

Lindemann H. Th., H. Taines Philosophie der Kunst, „Zeitschrift fūr Philosophie und 
philos. Kritik“ Band 127, Hett 2, Leipzig 1906; 

Platz H., Geistige Kimpie im modernen Frankreich, Minchen 1922; 

» „ Hippolyte Taine, „Hochland“, Mūnchen, 1928. VI; 
Reymond M., L'Esthėtigue de M. Taine, Paris 1883; 
Nėve P., La Philosophie de Taine, Louvain 1908. 


» 


2, Apie estetiką ir jos istoriją. 

Croce B., Esthėtigue comme science de Vexpression et linguistigue gėnėraie, Paris 1904; 
Dessoir M., Aesthetik und allzemeine Kunstwissenschaft, Stuttgart 1606; 
Dilthey W. Das Erlebnis und die Dichtung, Leipzig 1910; 
Fechner G., Vorschule der Aesthetik, Leipzig 1876; 
Grosse E., Die Anfūnge der Kunst, Freiburg i. Br. 1874; 

5 „ Kunstwissenschaitiche Studien, Tiibingen 1900; 
Huch R., Natur und Geist als die Wurzeln des Lebens und der Kunst, 1914; 
Kūlpe O., Grundlagen der Aesthetik, Leipzig 1921; 
Lotze H., Geschichte der Aesthetik in Deutschland, Miinchen 1868; 
Mūller-Freienfels R, Psychologie der Kunst, 2 Bde, Leipzig 1912; 

» E Philosophie der: Individualitat, Leipzig 1921; 
Stein H. v., Die Entstehung der neueren Aesthetik, Stuttgart 1886; 
Vėron E., L'esthėtigue, Paris 1883. 
Volkelt J, Systen der Aesthetik, 3 Bde, Mūnchen 1905/14. 

Pastaba: Į šį rašinį yra įdirbtas ir stud. K. Berulio mano vedamame Teol.- 


Filosofijos Fakulteto Literaturos Seminare pagamintas ir per viešą Teno sukaktuvių pami- 
nėjimą 1928 m. V. 1. skaitytas referatas apie Teno „Meno filosofiją“. 


-BB--83- 


Iš visuomeninko psichologijos. 
Prof. Dr. M. Reinys, Vilkaviškis. 


Žmonių palinkimas burtis į visuomeninį gyvenimą yra įgimtas, todėl ir 
visur matomos žmonių sugyvenimo siauresnės ar platesnės bendruomenės, 
sudarytos silpnesniais ar tvirtesniais pagrindais. Iš bendruomenių kilęs 
visuomeninis gyvenimas, laikui einant, įgauna įvairiausias reiškimosi lytis, 
kuriose paprastai randama pakankamai sąlygų, kad galėtų pradėti reikštis 
kultura, žmonių išminties, darbo, kūrybos padaras. 

Kultura yra kolektivi daugelio žmonių veiksmų apraiška, pareinanti 
nuo ją kuriančiųjų asmenų atatinkamo įsisąmoninimo ir pasiruošimo. Drauge 
su visuomeniniu gyvenimu visur tam tikru laipsniu reiškiasi ir kultura; mat, 
ji labai artimai susijusi su visuomeniniu gyvenimu, su žmonių veikimu, 
siekiančiu įvairios rūšies pagerinimų. ; 

Veiklus, iniciativos žmogus, atsidūręs visuomenės gyvenime, matyda- 
mas reikalą ir galimumą veikti, kurti, prisidėti kulturai kelti, negali neužduoti 
sau klausimų, kurie apsprendžia jo viso veikimo esmę, kryptis, vaisingumą. 
Sitie klausimai, statomi suglaustai, visųpirma, liečia idejas, kurios vadovauja 
visam veikimui, paskui, liečia visuomenę, kuri sudaro veikimo lauką su jo 
labai įvairiomis sritimis, reikalingomis nevienodo veikimo; pagaliau, liečia ir 
patį veikėją, kuris vaisingam darbui turi turėti tam tikrų privalumų iš teori- 
jos bei praktikos srities. Cia suminėti klausimai yra pagrindiniai, nors, kita 
vertus, jie yra ir gan sudėtingi, nes kiekviename jų yra daug smulkesnių 
klausimų visumai sudaryti ir tinkamu būdu jai nušviesti. Nuo šitų pagrin- 
dinių klausimų išsprendimo pareina visas visuomeninko psichologinės būklės 
nušvietimas ir apsprendimas. 

Iš pradžių tenka kreipti dėmesio į vadovaujančias idejas: kas jos, ku- 
rios, koks sąryšis tarp jų. 

Jeigu žmonės gyvena susibūrę, bendrai veikia, jeigu žmogus yra pro- 
tinga būtybė, savarankiška, tad yra aiškų, kad susibūrimo tikslas tegali būti 
visiems bendras, o ne grynai individualus dalykas. Tiesa, siekiant visiems 
bendro tikslo paliečiamas ir kiekvienas individas, asmuo, bet ne jo indivi- 
dualinėmis ar asmeninėmis tendencijomis, tikslais, o tik tiek, kiek jos turi 
bendrumo su kitais individais ar asmenimis. Tat bendrumas yra esminis 
veiksmų požymis. Patsai vienas bendrumas tačiau neapsprendžia viso da- 
lyko; tenka ieškoti daugiau požymių. Bendrųjų visuomenės veiksnių stebė- 
jimas ir analizė parodo, kad šios rūšies veiksmai siekia gerovės, ieškomos 
visai visuomenei, kad gerovė visuomenei yra tas, kas gyvijai yra šilima ir 
šviesa. Gerovė nesunku pripažinti visuomenės tikslu, bet iš pradžių dar 
neaišku, kaip tiksliau nustatyti gerovės turinys bei nusakyti josios kriterija. 
Čia visyomenės gyvenimo faktai parodo, kad gerovė yra tas, kas sutinka 
su protinga žmonių prigimtimi ir tobulina žmonių sygebėjimus bei iš jų 
einančius veiksmus, trumiaų sakant, gerovė yra tas, kas patenkina protingas 
žmogaus aspiracijas. Gerovė ir bendrumas, arba kitaip tariant, bendroji 
gerovė, yra svarbiausias tikslas, kurio faktinai siekia visuomenė, bendroji 
gerovė yra pati vadovaujančioji ideja, į kurią tegali būti atremtas gerai su- 


58 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 


tvarkytas visuomenės gyvenimas. Trūkstant bendrosios gerovės netenka 
tinkamos atramos ir visuomenės gyvenimas, jisai visai susmulkėja, išsigimsta 
ir net visai sukrenta. Gyvieji žmonių gyvenimo faktai rodo, kad, dingus 
visuomenėje bendrosios gerovės idealui, visai pakrinka žmonių sugyvenimas, 
laimė, kultura, įsiviešpatauja žemas egoizmas, žiaurumas, pagaliau, chaosas, 
ardąs net ir elementarinę tvarką. 

Visuomenei siekiant savo idealo, svarbiausiojo tikslo, būtent, bendro- 
sios gerovės, kyla klausimas, keno pastangomis bus konkrečiai realizuojama 
bendroji, arba visuomeninė, gerovė. Čia gyvenimo patyrimas nurodo į 
asmenis, kaipo bendrosios gerovės kūrėjus. Iš tikrųjų, visuomenė sudaryta 
iš asmenų, svarstomų ne mechaniškai, bet jų savitarpio veikime. Tvar- 
ka, išorinis gerovės pavidalas, gali būti ir ten, kur yra tiktai mechaniškasai 
veiksmas, bet bendroji gerovė, svarstoma išvidinai arba iš esmės, tegali 
atsirasti ten, kur yra sąmoningas gerovės pažinojimas ir sugebėjimas ją 
kurti. Vadinasi, bendrosios gerovės realizavimas reikalauja intelektualinio 
pažinimo ir psichinės laisvės. Intelektualinis pažinimas turi aprėpti ne vien 
savojo asmens reikalus ir veiksmus, bet ir kitų asmenų, ne vien isoliuotai 
svarstomus, bet ir jų visumoje, vadinasi, visa kiek galima daugiau apiben- 
drinant ir suvedant į galimai tobulesnę sintezę. Sugebėjimas kurti, psichi- 
nis apsisprendimas, psichinė asmens laisvė yra būtinas veiksnys bendrajai 
gerovei realizuoti. Bet čia suminėtųjų dalykų dar nepakanka: psichinė lai- 
svė dar reikalauja išoriniam pasireiškimui tam tikrų medžiaginių priemonių 
ir išorinio veikimo laisvės. Tiek medžiaginės priemonės, tiek išorinio veiki- 
mo laisvė pareina ne nuo kuriančiojo asmens, bet nuo kitų asmenų, arba, 
tiksliau sakant, nuo tų asmenų, kurie vadovauja visuomeninio gyvenimo 
išorinei santvarkai ir turi savo dispozicijoje priverčiamąją galią. Kas pripa- 
žįsta, kad kultura ir kūryba yra reikalingos, tas turi pripažinti reikiamąją 
asmens laisvę ir visuomeninio gyvenimo pasireiškimuose. Pagaliau, ir pati 
valstybių mepriklausomybė yra ne kas kita, kaip tik išplėtota, nuosekli ir 
sintetizuota asmenų laisvė. Tuo būdu aiškėja, kad asmenų laisvė kulturin- 
'goje visuomenės organizacijoje yra viena iš didelių idejų, kurios apspren- 
džia visuomeninio gyvenimo tobulumo laipsnį. 

Pati veikimo laisvė nors yra būtina ir galinga, bet vis dėlto bendrosios 
gerovės dar nerealizuoja. Mat, asmenyje gali būti labai įvairių tendencijų, 
tarp kurių kartais net kyla kova, daugelis tų tendencijų gali būti ne kū- 
rybinio pobūdžio, todėl šitų rūšių pasireiškimai nieko ypatingo nenulemia. 
Kulturai kurti, bendrajai gerovei kelti reikalinga asmenų iniciativa. Iniciativos 
ideja, asmenų keliama, palaikoma, ugdoma, plėtojama, įvairioms sritims 
pritaikoma, yra židinys, iš kurio eina visa, kas yra kūrybinio, pažangaus, 
kulturinio pobūdžio. Todėl suprantama, kad visa yra keltina aikštėn, ką 
psichologija nusako apie iniciativos pasireiškimus, sąlygas, veiksnius, ką 
visuomeninė pedagogika nurodo apie iniciativos pritaikymą auklėjimui 
visuomenės dalykuose. Turint tai galvoje yra suprantama, kodėl dabartiniais 
laikais taip stropiai yra keliamas balsas, ypač darbo mokyklos šalininkų, 
kad kūdikiui, mokiniui, studentui, būtų sudaroma kuo daugiausia galimumų 
jo asmens iniciativai reikšti. Kita vertus, ir negali būti kitaip: juk patsai 
įvairių asmenybių, įvairių tautų buvimo pateisinimas ir tegali būti randamas 
plačiuose asmenų bei tautų iniciativos galimumuose, kurie, kai yra realizuoti, 


“M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 59 


labai daug prisideda kulturai kelti, jai išsiplėtoti kuo įvairiausiomis krypti- 
mis. Iš čia eina kulturos pasireiškimų grožis, lyg analogiškai einąs su 
gamtos grožiu. 

Besireiškiant taip labai pageidaujamajai iniciativai, visuomenės gyveni- 
me savaime iškyla iniciativos įvairumai, kartais net ir tikri priešinguimai. 
Kaip gali būti įvairumų įsitikinimuose ar noruose, taip atsiranda tolygūs 
dalykai ir iniciativoje. Tai neginčijami faktai. Kur rasti išsprendimas? Iš 
vieno šono iniciativa yra būtina, iš kito šono priešingumai iniciativos turi- 
nyje bei kryptyje neišvengiami. Psichologiniai pastebėjimai ir gyvenimo 
faktai rodo, kad yra suderinimų tarp įvairių iniciativos priešingumų. Iš to, 
kas pasakyta, matyti, kad suderinimai yra galimi tiek psichologiniu, tiek 
loginiu atžvilgiu. Ir tai visai suprantama. 

Žmogus gali apsirikti, lygiai jo iniciativos turinys ir kryptis gali būti 
klaidingi. Iš to eina, kad į iniciativą tenka žiūrėt kaip į sąlyginį, ne 
absolutų, dalyką. Cia ir aiškėja derinimo reikalas, pakantrumo neišvengia- 
mumas. Tolerancija, arba pakantrumas, nereikalauja iš asmenų atsižadėti 
principų, pagrindinių dalykų pažiūrose, leidžia kiekvienam laikytis savo 
principų, bet antraeiliuose dalykuose, kur dalykai gali būti svarstomi vienaip 
ir kitaip, reikalauja eiti derinimo, taikaus sugyvenimo linkme. Visuomeninis 
gyvenimas įvairiuose kraštuose ir įvairiais laikais rodo pakankamai ryškių 
pavyzdžių, kur įvairių pažiūrų žmonės mokėjo rasti bendrą kalbą ir ben- 
drą veikimą krašto gerovei. Kad toksai sutartinumas, veikimo solidarumas 
galėtų įvykti, yra gyvai reikalinga, kad visuomeniniame gyvenime aktiviai 
dalyvaujantiejį asmenys būtų pakilios dvasios žmonės, kurie norėtų ir 
sugebėtų gerbti kitus žmones, nors jie ir būtų visai skirtingų ar net prie- 
šingų pažiūrų. Šiuo reikalu yra gražiai pasakęs šv. Augustinas: „diligite 
homines, occidite errores“ — mylėkite žmones, naikinkite klaidas. Dau- 
giausia kenkia sutartinumui doriškai pakrikę asmenys, paranoikai, nepro- 
tingi užsispyrėliai, nes jie apgaudinėja kitus, juos niekina, nenori ar nesu- 
geba kitų suprasti, duotojo žodžio neišlaiko. Juo kur daugiau dorovės ir 
kulturos, juo lengviau ten rasti suderinimas ir labai skirtingiems reikalams, 
žmoniškas pakantrumas ir sekmingas veikimo sutartinumas bendrajai krašto 
gerovei kelti. 

Kilnu yra svarstyti garbingi darbai, atlikti tautų istorijoje, malonu ir 
didinga yra skaityti didžių žmonių biografijos, kuriose randamas aprašymas, 
kaip augo ir brendo didieji tautų žmonės, kaip kilo ir buvo įgyvendinami 
jų kilnieji sumanymai; bet, šalip to viso, pastebimas vienas beveik visuoti- 
nis bruožas: didžiųjų žmonių kelias buvo ne gėlėmis klotas, dažnai graužais 
grįstas, spygliais nubarstytas, labai dažnai tekta smarkių kovų kovoti, visur 
ir visada būta reikalo tvirtai ryžtis ir daug pasiaukoti. Iš tolo pažvelgus 
į didingus darbus rodosi, kad genijui reikėjo tik prabilti ar krustelti, kad 
kilnios kūrybos darbai atsirastų. Deja, taip nėra: ir genijai turi daug dirbti, 
daug pasiaukoti, daug kovoti, daug kartų taisyti savo kūrinius, iki išėjo 
šedevras. Iš čia darosi suprantamas istorinis taktas, kad amžininkai labai 
dažnai nelaikė genijų didžiais žmonėmis, kartais juos net pašaipa lydėdavo, 
su jais įniršę kovojo; bet praslinkus kiek laiko dalykai paaiškėjo, genijai 
savo duoklę atsiėmė. Jei genijams reikalingas darbštumas, tai ką bekalbėti 
apie eilinius žmones: jie vien pasiaukojimu ir darbštumu prasiskina kelią, 


60 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 


iškyla, daug nudirba, garbingai patarnauja savo tautai, tėvynei. Ir eilinių 
žmonių, bet karštai pasiaukojusių, indėlis visuomenės bendrajai gerovei yra 
nemažas. Iš šitų gerai žinomų faktų galime daryti išvadą, kad pasiauko 
jimo ideja yra labai reikšminga visuomenės gyvenime ir jos nuveikti darbai 
labai žymūs. 

Reikia dar pastebėti, kad pasiaukojimas, kai jisai plėtojamas ir plečia- 
mas, labai dažnai esti susijęs su žmoniškumo ideja, kuri reikalauja, kad vis 
didesnis žmonių skaičius galėtų dalyvauti palaimingoje bendrojoje gerovėje, 
kad žmonių santykiai, vis greičiau prarasdami pirminį šiurkštumą, darytųsi 
švelnesni, kad visas žmonių sugyvenimas įgytų tą atspalvį, kurį išreiškiame, 
kai sakome: Dievas yra meilė. 

Pagaliau, dar pažymėtina ir pabrėžtina viena labai svarbi ideja, kuri 
visuomeniniam gyvenimui tvarkyti turi didelės svarbos; tai bus veikimo 
logikos bei nuoseklumo ideja. Žmogaus jėgos yra labai įvairios: ne vien 
tizinės, bet ir psichinės. Vienos ir kitos yra gerokai sudėtingos ir gausin- 
gos. Visa gamtą su jos milžiniškomis, berods, neišsekančiomis jėgomis 
yra žmogaus dispozicijoje. Vadinasi, jėgų yra begalės, priemonių nemažiau, 
planų daugybės, įvairioms kombinacijoms nematome, nerandame ribų. 
Į šitą, galėtume sakyti, galimumų chaosą reikia įvesti tvarka, sukurti vi- 
suomeninė santvarka, kuri siektų bendrosios gerovės. Tai visa galima įgy- 
vendinti tik prisilaikant veikimo logikos, visa sistemingai sugrupuojant ir 
nuosekliai pradedant. Todėl ir suprantamas yra dalykas, kad reikšmingos 
visuomeninio gyvenimo reformos tegali būti pravestos sėkmingai, kai jos 
būna iš anksto plačiu maštabu apgalvotos ir nuosekliai pravestos. Visokios 
improvizacijos visuomeninio gyvenimo santvarkoje duoda labai apgailėtinų 
vaisių, nors nenųsimanantiems asmenims gali kartais imponuoti ar sudaryti 
alektų. Gyvenimo logika palaiko savo griežtumą, ir nelaimė tam, kurs 
jai nusikalsta. 

Visuomeninio gyvenimo pinamasai vaizdas, jo naturali eiga reikalauja 
ne vien vadovaujančias idejas pažinti, bet ir arčiau įsižiūrėt į pačią visuo- 
menę, kurioje tas gyvenimas susidaro. 

Visuomenė yra labai diferencuotas dalykas; mat, joje reiškiasi labai 
įvairūs reikalai, kaip, antai, religiniai, tautiniai, valstybiniai, profesiniai, eko- 
nominiai. Įvairių reikalų patenkinimas, atsiekiamas labai skirtingomis ap- 
linkybėmis ir sąlygomis, sudaro atskirus susigrupavimus, turinčius savai- 
mingą būklę ir dvasią. Taip kyla bajorų, miestelėnų, ūkininkų, darbininkų 
susigrupavimai. Kiekvienas susigrupavimas įgauna įvairius įpročius, sudaro 
savaimingas tradicijas, įgyja savitą fizionomiją, pav, miesto ar kaimo, or- 
ganizuotų ar neorganizuctų asmenų. Susidariusios tradicijos ir daromieji 
įvertinimai pasireiškia viešojoje opinijoje, kuri kiekvienoje kulturingoje vi- 
suomenėje turi labai daug reikšmės bei svarbos ir su kuria tenka labai 
budriai skaitytis ypač, kai ji yra reiškiama spaudos pavidalu. 

Visuomeninkui, kaip jau buvo minėta, nepakanka persiimti vadovaujan- 
čiomis idejomis, bet dar reikia tinkamai susipažinti su visuomene, kurioje ir 
turi būti atliktas vadovaujančiųjų idejų pritaikymas. 

Iš pat pradžių kyla klausimas, kiek svarstomoji visuomenė yra pa- 
ruošta idejoms įgyvendinti, kulturai kelti. Pirmas dalykas, nuo kurio pa- 
reina paruošimas, yra nuotaika domėtis idejomis, naujomis kryptimis, nau- 


M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 61 


jomis pastangomis, ieškojimas kažko geresnio, tobulesnio. Šita nuotaika 
yra visai priešinga indiferentizmui, nuslopintam ūpui, ji prilygsta dvasios 
pakilimui. — Antras paruošimo dalykas reikalauja tam tikro ramaus sugy- 
venimo visuomenės narių tarpe, paremto bent minimaliniu pasiturėjimu 
medžiaginiu atžvilgiu. Bet ir prie šitų įvykdytų sąlygų tenka daryti nemaža 
pastangų; kad visuomenę pažadintum susidomėti idejiniu gyvenimu, tenka 
kreipti daug dėmesio į psichinę būklę, į reklamos psichologijos dėsnius, 
kad vis didesnį susidomėjimą sukeltum, kad sukelium gyvą norą žengti 
pirmyn, tobulėti, kad nugalėtum sustingusį konservatizmą, į kurį žmogus 
paprastai yra labai linkęs. Trumpai tariant, kulturiniams visuomenės pasi- 
ryžimams sukelti reikia nemaža pasidarbuoti. 

Tam tikslui, žinoma, yra nemaža kelių ir būdų. Jųjų tarpe čia būtų 
pažymėtina: viena, garbingai rivalizuoti su draugingais ar nedraugingais 
kaimynais, nuo kurių gali grėsti didesnis ar mažesnis kultūrinio ar kito 
kurio pavergimo pavojus; antra, kulturinė evolucija turi eiti per vetera ad 
nova — per žinomus dalykus prie nežinomų, kad būtų galima išlaikyti 
tinkamas supratimas ir susidomėjimas. "Bendrai tariant, sukelti ar išlaikyti 
idejinis susidomėjimas visuomenėje yra nelengvas dalykas tiek ištaigingo, 
tiek skurdaus gyvenimo sąlygose. Reikia rasti vidurio, aukso, kelias. 

Kad visuomenę patrauktum prie kilnesnių idejų, reikia joje apčiuopti 
gyvieji reikalai, aktualūs dalykai. Kad tai būtų galima pasiekti, reikia, visų- 
pirma, kreipti dėmesio į reikalų sritis. Ten pastebėsime, kad kai kurie da- 
lykai stačiai virpina sielas, jaudina; paliesk tuos dalykus ir tuojau pamatysi 
bei išgirsi gyvą reagavimą, jautrų atsiliepimą. Tačiau, antra, toksai atsilie- 
pimas atsiras tik tada, kai pataikysi į tikrąją interesų vietą, kur, vadinasi, 
yra aktualus interesų sųsipynimas, kuris, žinoma, kitais laikotarpiais gali 
būti visai kitoks, gali kisti. Pagaliau, daug pareina ir nuo pačios veikian- 
čiojo asmens taktikos, su kuria minėtieji reikalai paliečiami. Istorijoje ran- 
dame nemaža pavyzdžių, iš kurių matyti, kad gyviausiųjų, opiausiųjų klau- 
simų išsprendimas dažnai pareidavo nuo būdų, su kuriais buvo imtasi 
klausimai spręsti. 

Visuomeninkas, norėdamas paveikti visuomenę, susipažinęs su jos 
gyviausiais reikalais, su jos pasiruošimu priimti idejinį poveikį, nemažiau 
turi atkreipti dėmesio į visuomenės trūkumus, ydas, kurios ten pasireiškia. 
Trūkumai, suprantama, reikia pažinti, kad tiksliau nustatytum neįveiktinąjį 
darbą, bet kartu ir pažintum kliūtis, kurios gali susidaryti veikimui. Esa- 
mieji trūkumai mažiau gali sudaryti veikimui trukdymū; daug blogesnis da- 
lykas yra visuomenės ydos, su kuriomis visuomeninkui tenka susidurti. Ydos, 
kaip gerai žinoma, yra žalingos pačiai visuomenei, priešingos jos gyviesiems 
reikalams, jos yra šalintinos visomis doromis priemonėmis, bet, deja, čia 
susiduriama su sunkiausiu dalyku. Norint visuomenės ydas nugalėti, jas 
pašalinti reikia kartais atstatyti tinkamos pažiūros, kurios smerkia visuome- 
nės ydas, jei tokios pažiūros buvo prarastos; o kitais atvejais gali būti, kad to- 
kios pažiūros neprarastos, bet vis dėlto ydos yra taip įsigalėjusios, kad sudaro 
tikrą pavojų tautos egzistencijai arba bent jos doriniam ar kulturiniam ki- 
limui.  Pav., alkolizmas yra labai pavojingas ir žalingas visuomenei, dažnai 
ir pati visuomenė tai gerai supranta tačiau alkolizmas labai paplitęs, įėjęs 
į visuomenės papročius, ir todėl kova su juo yra labai sunki. Ir dar kas 


62 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 


nuostabu: ne kiekvienas kovos būdas mažina alkolizmą, kartais net didina, 
sukelia didešnį užsispyrimą. Iš šito fakto tenka daryti išvada, kad kovos 
būduose glūdi kovos su ydomis pasisekimo paslaptys. 

Pradedant tat kovą su ydomis, siekiant jas išnaikint, reikalinga rūpe- 
stingai atkreipti dėmesys ir pagrindingiau ištirti visuomenės nuotaikos 
gelmės, kad atrastum ir suvoktum tas paslaptingas gijas, nuo kurių pareina 
visuomenės ydų buvimas ar nykimas, ir tik tada tegalima imtis tinkamų 
priemonių ir laikytis tinkamos taktikos kovoje su ydomis. Kadangi ydos 
dažniausiai esti labai susijusios su asmenų valia, charakteriu, tat kovoje 
su ydomis tenka daugiau žiūrėti priemonių, kaip paveikti valia, žmonių 
charakteris, kaip nugalėti kartais net visai aklas užsispyrimas. Cia todėl ir 
nulemia ne tiek protas, kiek taktas, ne tiek jėga, kiek sumanus mokėjimas 
liesti pačią ydos problemą 

Gyvų daiktų esminis dalykas yra tas, kad jie turi savaimingą judėjimą. 
Lygiai panašiai yra ir visuomenėje: ji nėra negyvas ar sustingęs dalykas, joje 
yra nuolatinis kitimas. Faktai rodo, kad žmonės gema ir miršta, kartos 
ateina ir praeina, žmonių įpročiai keičiasi, patys žmonių gyvieji reikalai taip 
pat rodo bangavimus, net aktualaus susidomėjimo taškai rodo tūlo nepa- 
stovumo. Visuomeninkui tenka stropiai sekti šios rūšies bangavimus 
bei pasikeitimus ir pagal juos nustatinėti savo veikimo būdus bei taktiką. 

Bet ne vien bangavimas tenka stebėti visuomeninkui: visuomenės 
reikalai auga, eina didyn, dažnai susidaro visai naujos interesų kombinacijos. 
Pav., mūsų laikais koks didelis ir išplėtotas yra susisiekimas, koks greitu- 
mas, koks patogumas! O tuo tarpu prieš kokį šimtą metų pirmą sykį įve- 
stasai traukiniu naudojimasis kiek rūpesčio, kiek baimės įvarė ne vien pa- 
prastiems piliečiams, bet ir parlamentų nariams, kurie pačiuose parlamen- 
tuose kėlė triukšmą, kad traukiniai išdeginsią aplinkui javus, trobas, paukščiai 
išdvėsią nuo diimų, traukinių keleiviai iš proto išeisią nuo kratymo. Ne 
vien visuomenėje auga interesai, bet ir atskiruose asmenyse tenka pastebėti 
aspiracijų augimas: pasiekęs vieną dalyką, asmuo nori kito dalyko, tobule- 
snio. Su visais šitais pasikeitimais ir interesų augimais visuomeninkui 
tenka labai ir labai skaitytis, bendrai sekti keitimos, studijuoti poveikio 
būdus. 

Visuomeninkas, kuris gyvai susirūpinęs savo veikimo uždaviniais, 
turiniu ir sėkmingumu, nepasitenkina pažinęs vadovaujančias idejas, pagrin- 
dingiau susipažinęs su visuomene, kurioje jam tenka dirbti; jam dar reika- 
linga atkreipti dėmesys į save patį, pasvarstyti sau reikalingas savybes, 
and apsišarvojęs drąsiau galėtų imtis gan sunkaus ir atsakomingo 
darbo. 

Visuomeninkui yra būtinai reikalinga tinkamai susiorientuoti esamoje 
padėtyje. Yra jau gerai pastebėtas ir pritirtas dalykas, kad mokykloje nau- 
jai atvykęs mokytojas iš pat pradžių negali daug išmokyti mokinių, kad 
daugiau jisai nuveikia, padaro, kai ilgesnį laiką mokytojauja, pažįsta mo- 
kinius, sąlygas, aplinkumą, trumpai sakant, sėkmingam darbui jam reikėjo 
susiorientuoti. Lygiai taip pat yra ir su visuomeninku: jisai turi susiori- 
entuoti. Visuomeninko susiorentavimas pareina nuo jo galvotumo bei 
inteligentiškumo, būtent, kad jisai sugeba dvasiniu žvilgsniu aprėpti asme- 
nis, daiktus, aplinkumą, veiksmus, sugeba įžvelgt į asmenų būdą, motivus, 


M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos “63 


lautriąsias vietas, pramato dalykų eigą ir nustato veikimo krypti, priemones 
bei taktiką. Susiorientavimas, žinoma, turi, apimti smulkesnius įvykius bei 
veiksmus ir bendruosius, kurie judina ir, galėtume sakyti, jaudina visą vi- 
suomenę. Nei viena kryptis, nei vienas stambesnis įvykis negali prasprukti 
pro visuomeninko tyrinėjantį žvilgsnį, kad visa, kas kuriuo norint atžvilgiu 
svarbu, pastebėtų ir savo sintezei panaudotų 

Tiesa, geras susiorientavimas, puikus sugebėjimas orientuotis kartais 
esti įgimtas dalykas, kurio tobulumo laipsnis vargiai pasiekiamas lavinimosi 
keliu; bet vis dėlto gerai žinoma, kad stropus lavinimosi mokslas labai daug 
gali padaryti žmogaus orientacijai išplėtoti, net patsai gyvenimo patyrimas 
taip pat žymia dalimi prisideda geresniam susiorientavimui. Turint galvoje 
šituos įvairius veiksnius, kurie kelia orientavimąsi, yra suprantamas dalykas, 
kodėl visuomeninkams siūloma dėti pastangų, kad jie turėtų kuo daugiausia 
įvairių santykių su įvairiais visuomeninio gyvenimo pasireiškimais ir arti- 
mesnių mokslų atstovais, kad tuo būdu vis daugiau galėtų išsiplėtoti dva- 
sinis horizontas. Siauras specialumas trukdo orientuotis. 

Labai geras dalykas yra plati visuomeninko orientacija, sugebėjimas 
plačiau ir giliau pažvelgti į dalykus, tačiau pati orientacija turi būti paremta 
stambiais teoriniais ramsčiais, pagrindingu teorijos, mokslo pažinimu. Mokslas 
duoda vieningą pažiūrą į.dalykus, sistemingai ir nuosekliai išplėtotą pažiūrą, 
paremtą tiek patirties daviniais, tiek logiškuoju apdirbimu. Orientacija, at- 
remta į teoriją, į mokslą, turi labai daug gerų savybių. Ji sugeba aprėpti 
visumą, neleidžia atsirasti spragoms. Jei kartais spraga kur atsiranda, esti 
nesunku ji užpildyti, pasinaudojus teoriniais sumetimais. Jei kartais atsi- 
randa dalykų, kurie rodos  nesuderinti su kitais, teorija nušvies dalykus ir 
nesuderinimas pranyks. Sitas palaimingas teorijos veikimas yra tik tada 
galimas ir gyvai patiriamas, kai teorija yra giliai pamatuota filosofiniu atžvilgiu. 
Mat, kaip patiriamasis pasaulis visur reikalauja griežto sąryšio ir priežastin- 
gumo, kaip logikos srity griežtai reikalaujama motivų ir nuoseklumo, taip 
ir dar neištirtais klausimais yra reikalinga prisilaikyti tų pačių reikalavimų 
bei dėsnių, nes įie aprėpia visą realybę, ką, pagaliau, patvirtina ir patyrimas: 
daug sykių yra buvę, kad teoriniais pagrindais sųdarytasai sumetimas pa- 
skiau buvo ir patyrimo patvirtintas. Pagaliau, gyvenimui bekintant, reika- 
lingas yra visuomeninkui nuolatinis mokslo žinių papildymas ir patikrinimas, 
kad jos visai atatiktų faktinąją dalykų būklę, nes tik tuo būdu yra tegalimas 
gerai pamatuotas orientavimasis visuomenės dalykuose. . 

Mokslas, aišku, sudaro visuomeninkui jo veikimo pagrindą, tvirtą at- 
ramą, bet visuomeninkui, be mokslo, dar reikia turėti kitų privalumų, būtent, 
reikia tureti praktinis sugebėjimas veikti. Šios rūšies sugabėjimas yra ne- 
paprastai svarbus: jis dažnai net gali atstoti teoriją, jei kai kur gyvenimo 
klausimai nesti painūs. Istorijos faktai duoda daug tokios rūšies pavyzdžių, 
iš kurių matome, kad be žymesnio mokslinio pasirengimo žmonės vien per 
darbuotę, gyvenimo praktiką iškyla į visuomeninio gyvenimo viršūnes, daug 
nulemia visuomeniniame gyvenime. 

Kaip tai galėjo įvykti? Kitos logiškos išvados nėra, kaip tik pripa- 
žinti, kad gyvenimo praktikoje randame veikimo žinių ir dėsnių tam tikrą 
sintezę, susikristalizavusią, galėtume sakyti, į praktikos labai suglaustą ir 
visiems prieinamą doktriną, kuri daug kame ir gali atstoti mokslinį pasiruo- 


64 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 


šimą. Praktinis sugebėjimas yra įgyjamas dalinai teoriniu pasiruošimu, kiek 
jisai liečia praktikos dėsnius ir taisykles, ir dalinai pačiu gyvenimu, patyri- 
mu. Juk ne iš kur kitur, kaip tik iš gyvenimo ir pati teorija tegalėjo atsirasti. 
Jei tat anksčiau patyrimas galėjo duoti teorijai pagrindus, kodėl to dabar 
negalėtų būti. Nėr jokios abėjonės, kad dabar taip gali būti ir esti Kad 
praktika, patsai veikimas išlavintų asmenį, visuomeninką, yra gyvai reikalinga 
pačiame veikime daryti mokslin o pobūdžio pastebėjimų, svarstymų, kurių 
išdavos paskiau susikristalizuotų į tam tikrą mokslinę sintezę, galinčią atstoti 
platų moksliškąjį pasiruošimą. Kita vertus, gerai žinoma, kad veikime ne 
visa kas randa sau pritaikymą, su kuo moksliškame pasirengime tenka 
susipažinti. Todėl ir suprantama, kaip praktika gali atstoti moksliškąjį pa- 
sirengimą bent tam tikrame laipsnyje. 

Pagaliau, visuomeninkas turi turėti gyvą norą visuomenės gyvenime 
veikti, jos problemas studijuoti, visuomenės veikimui pasiaukoti, nes tik 
šiomis sąlygomis jisai galės panaudoti orientaciją, mokslinį pasiruošimą, 
parodyti praktinį sugebėjimą. Noras veikti, pasiaukoti yra centrinis 
dalykas, be kurio visi kiti savumai ir galimumai liks nerealizuoti. Apti- 
kimų ir kulturos istorija pakankamai nurodo, kad asmenų pasiaukojimas 
yra buvęs galingiausias visokios pažangos veiksnys, kad visos kitos sąlygos 
"palieka be reikšmės ten, kur trūksta gyvo noro. Jei noras turi tokios reikšmės 
visuomenės veikime, tai yra visai teisingas dalykas visuomenės gyvenime 
sudaryti tokias sąlygas, kurios visus gerus norus palaikytų, juos ugdytų, 
žadintų, stiprintų, ir kad būtų vengiama sudarinėti tokia situacija, kuri 
žmonėms atima norą veikti, upą migdo, slopina arba gyvąsias norų pajėgas 
nukreipia į tokias sritis, iš kurių visuomenei gresia pavojai, sugedimas. Jei, 
pav., visuomenėje susidaro nuotaika, kad mėgiami vien sensacingi romanai 
skaityti, kur vien išgveręs gyvenimas tematyti, kad laikoma labai aktualiu. 
dalyku gerai svaigalų išsigerti, paužti, kad nemėgiama interesuotis visuome- 
nės, tėvynės reikalais, aišku, tokia nuotaika yra visuomenės gerovei stačiai 
pražūtinga. Gyvenimo patyrimas yra parodęs, kad tikrą patvarų norą veikti, 
pasiaukoti tesukelia doriniai ir religiniai nusiteikimai. Į juos budriam visuo- 
meninkui ir reikia kreipti ypatingo dėmesio. 

Vadovaujančios pagrindinės idejos, visuomenės struktura su jos nuo- 
taika ir veikėjo savybės — tai kertiniai akmens visųomeninko psichologijai. 


1929. VI. 22. 


“vara 


Filosofinės problemos, kurių iškelia skruzdžių svetin- 
gumo instinktai, naudingi ir svetimos rūšies gyviams. 


Iš E. Wasmann'o S. J. raštų, 
jo 70 metų amžiaus sukaktuvių proga *. 


1. Artimas ryšys biologinio stebėjimo su filosofiniu. 


Mūsų ikšiolinis tyrinėjimas rėmėsi biologiniu pagrindu. Mes mėginome 
iš biologinių reiškinių nustatyt jų pagrinde esamą dėsningumą, o paskui 
žiūrėjome, koks yra šio dėsningumo santykis su įvairiais biologiniais aiški- 
nimo principais. Tai darydami mes randame, jog faktai paremia tą mintį, 
kad čia tenka priimt esant specifiškų simfilijos instinktų, kuriuose 
pasireiškia paveldimomis patapusios modifikacijos normalaus socialinių 
vabzdžių instinkto globot perus; tas instinktas čia dabar modifikuotas glo- 
bot tam tikrus svetimus vabalus, t. y. savo svečius. Toliau radome, kad į sv e- 
čių simfilijos plėtotę tenka žiūrėt kaip į funkciją išvidinių, organinių- 
-psichinių plėtotės priežasčių kombinuotų su išviršiniais veiksmais, tarp kurių 
naturalinė selekcija tevaidina antraeilį vaidmenį; nes svarbiausi veiksmai čia yra 
amikalinė selekcija, t. y. šeimininkų savo svečiams daromoji instinktivinė augi- 
nimo atranka ir su šiuo aktiviu auginimu susijusi, svečių globojimu pasi- 
reiškianti jaudinimo veikmė svečių prisitaikymo simfilinių charakterių plėtotei. 

Kadangi šių dviejų veiksmų aktivūs palaikytojai yra šeimininkų simiiliniai 
instinktai, tai mūsų tyrinėjimas ėjo prie simfilinių instinktų plėtotės 
giminės istorijoj (stammesgeschichtliche Entwicklung der Symphylie-In- 
stinkte) ir tuo prie šeimininkų simtilijos plėtotės. Cia pasirodė, kad 
specifiškai determinuotų simtilijos instinktų kilmė išaiškint tegalima pavel 
dėjimu embiontiškai įgytų instinktų modifikacijų, kurios persikėlė į veisimosi 
lytinę paveldėjimo plasmą atatinkamomis genų modifikacijomis centrinėj nervų 
sistemoj. Todėl jų kilmei mes turėjome priimti tiesioginio paveikimo — 
lamarkistinį — principą, tuo tarpu kai gamtinės atrankos — darvinistinis — 
principas čia buvo visiškai bejėgis; mat, kalbamieji instinktai kilo kaipo pra- 
džioj indiferentiškos perų globos skatulio modifikacijos be naturalinės 
selekcijos prisidėjimo, ir jie (tie instinktai) toliau plėtojosi savo specitišku 


* Zinomam skruzdžių tyrinėtojui Erichui Wasmann'ui šių metų Gegužės mėn. 
29 d. sukako lygiai 70 metų amžiaus (gimęs 1859. V. 25). Šiąja proga čia, io leidžiami, 
išvertę įdedame paskutinį skyrių iš vieno jo paskiausiųjų raštų, būtent: Die Gastpilege der 
Ameisen, ihre biologi:chen und philosophischen Probleme (234. Beitrag zur Kenntnis der 
Myrmekocophilen und Termitophilen). Berlin 1920. Tasai (VIII) skyrius knygoje eina tokia 
antrašte: „| ie philosophischen Probleme in der fremddienlichen Gastpilege der Ameisen“ 
(pusl. 111—136). Vasmano autoritingumui skruzdžių tyrinėjimo šrity pažymėti priminsime 
tiktai žodžius žinomo biologo genetininko Berlino Un-to prof. R. Goldschmid to, ištar- 
tus šiųmetinių Vasmano sukaktuvių proga: „Nenuilstamu darbu Vasmanas patapo vienu 
pirmųjų autoritetų šioj (skruzdžių tyrinėjimo Pr. D.) srity, o vienoj dalinėj srity, būtent, 
skruzdžių svečių srity neginčijamai didžiausiu autoritetu“ ĮVoskisgE Zeitung 
1929, 20. Mai. Das Unterhaltungsblatt Nr. 122). — Berods, apie iilosotines ir teleologines 
skruzdžių svetingumo problemas pagal E. Vasmano tyrinėjimus jau yra trumpai rašyta 
„Loge“ 1923 metais; anas straipsnis galėtų eit kaip įvadas į šįjį, kuriame kalbamosios pro- 
blemos nušviečiamos plačiau ir pagrindingiau. iai) 


66 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė 


pavidalu net prieš tą selekciją tais. atvejais, kuomet jie tapo pozitiviai 
žalingi šeimininkų labui. Tuo būdu, pradžioj ontogenetinių vyksmų pradėta, 
filogenetinė simfilijos instinktų plėtotė ėjo tolyn pasiremdama išvidiniais, 
organiniais-psichiniais plėtotės dėsniais, iki priėjo galą, kai atatinkamos šeimi- 
ninkų kolonijos išgaišdavo, kaip tatai mes smulkiai parodėme atsitikus su 
Lomechusos auginimo eiga kolonijose Formica sauguinea (II, 2, C). Todėl 
visa simtilijos instinktų plėtotė mums pasireiškia kaip 
plėtotė iš išvidinių priežasčių, o išviršinis, jaudinimą sukeliantis 
ir kryptį nustatantis, faktorius toj plėtotėj buvo šeimininkų 
individinis pamėgimas globot svečius, ir tas pamėgimas 
ėjo didyn progresivai plėtojantis simfilų exsudatų 
funkcijai. 

Mūsiškiame tyrinėjime mes negalėjome išmesti nei tikslingumo (finali- 
tas), nei priežastingumo (causalitas) sąvokų. Individinė praktika 
globot savus ir svetimus perus, kiek tatai tenkina individinį smagu- 
riavimą (maitinimosi paskatos pasireiškimas), yra „sau naudingas tikslingu- 
mas“ (selbstdienliche Zweckmassigkeit) Becher'io mintimis L. „Rūšiai nau- 
dingas tikslingumas“ (artdienliche Zweckmžssigkeit) pasireiškia normalia 
savų perų globa, kurią praktikuoja socialiniai vabzdžiai; o „svetimiems nau- 
dingas tikslingumas“ (fremddienliche Zweckmūssigkeit) pasireiškia adop.ti- 
vine globa, globojant ir auginant kai kuriuos tikruosius svečius. Sio 
trejopo tikslingumo esimas ir biologijai nėra kokia tik „tariamoji proble- 
ma“ (Scheinproblem), ji nėra kokia „bergždžia spekulacija“, bet betar- 
piška logiška išvada iš biologinių faktų, kurie mums užduoda 
klausimą ir apie santykį tarp priemonės ir tikslo reiškinyje, ir apie santykį 
tarp priežasties ir veikmės jame. 

O jei dabar toliau paklausime, kaip išaiškint dėsninga harmo- 
nija, kuri skruzdžių svetingumu pasireiškia kaipo sau, savo rūšiai ir sveti- 
miems naudingas tikslingumas, ir kuri atrodančius vieni kitiems prieštarau- 
jančius tikslus palenkia aukštesnei viėnybei, tai mes jau žengiam į ga m- 
tos filosofijos, o tuo ir į metatizikos sritį, kuri tyrinėja jūslėmis 
patiriamų reiškinių antjūslinius ryšius. Neišvengiama metafizikos porcija 
berods kyšo kiekvienoj gamtos mokslo teorijoj (pav., descendencijos teori- 
joj 2), kai ji, eidama toliau, negu kiek siekia tiriamų reiškinių faktino ryšio 
empirinis nustatymas, mėgina išaiškint taip pat ir to ryšio priežastį. Becher'is 
(1917, 135) teisingai nurodo į modernąją atomistiką, kuri kaip tik dėlto 
buvo blogai apšaukta kaip „metafizika“. Atsisakymas tyrinėt antjūslinius 
ryšius, kaip to reikalauja kondicionalizmas, išplėštų gamtos mokslui jo cha- 
rakterį, kaip mokslo, kuris yra cognitio ex causis; todėl kiekvienoj 
gamtos mokslo teorijoj jau y ra kažkas metafiziška, Tiesa, gamtininkui, kaip 
tokiam, tenka užsiimt tik artimiausiomis reiškinių bei jų ryšio prie- 
žastimis; bet, kaip galvojąs žmogus, jis jaučiasi verčiamas ieškot taip pat ir 
aukštesnių bei paskutinių jo nustatytų gamtos dėsnių priežasčių; jis negali 
nesidomėdamas praeiti ir pro šias problemas, nors jas jis įgali atsakyt jau 


1 Apie Becher'į ir jo gamtos filosofiją žiūr. plačiau šiame pat sąsiuviny. 
2 Pig. apie tai ir Conrad Gūnther, Gedanken zur Descendenztheorie (Verh. d. 
Deutsch. Zool. Gesellsch. 1914, s. 91—112). 


E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė 67 


nebe kaip „gamtininkas“, bet kaip „gamtos filosofas“. Todėl taip pat ir filo- 
sofiškai galvojąs biologas turi teisės paklausti: kame glūdi giliausia priežastis | 
harmonijos tarp įvairių tikslingumo formų skruzdžių svetingumo reiškiniuose 
ir tarp įvairių veiksnių, tą harmoniją nustatančių? Kokį atsaką mums šiuo 
klausimu gali duoti filosolija? 

Immanuelis Kantas(1724—1804), rods, daugelio ir šiandien dar yra 
laikomas didžiausiu vokiečių filosofu, iš kurio gamtos filosofija „turi savo 
tariamą genialų drąsumą visą pasaulį konstruot iš proto“ /. Tačiau, kaip 
galvojantis gamtininkas, aš negaliu juo sekti. Nes tikrovėje Kantas savąja 
„Grynojo proto kritika“ įnešė nesutarimą (nesandorą) tarp gamtos filosoti- 
jos ir gamtos mokslo, ir tai abiem nebuvo į sveikatą, kadangi abiem jis 
atėmė realų jųdviejų pagrindą. Objektivusis „daiktas savy“ esąs mums 
nepažįstamas, o mūsiškį pasaulio paveikslą mes susidarą tik iš subjektivųjų 
kategorijų, kurios esančios mūsų proto įgimtieji galvojimo būtinumai; mes 
negalį žinot, ar tai, ką mes pasaulio pažįstame, yra taip pat ir tikrosios 
daiktų savybės? Šias mintis nuosekliai vesdama toliau idealistinė 
(vokiečių) gamtos filosofija po Kanto turėjo prieit visą pasaulį su jo reiški- 
niais pareikšti esant gryną produktą, kurį produkuoja Aš; čia nebegalėjo būt 
kalbos apie pažinimą gamtos ir jos dėsnių, kaipo objektivai turimojo daikto. 
Tuo būdu buvo atimtas pamatas visokiam gamtos tyrimui ir visokiam 
mokslui; tegalėjo būt tik Aš'o tyrinėjimas ir Aš'o mokslas, atmetęs stebėjimą 
bei eksperimentą ir norėjęs viską išaiškint tik a priori. 

Kitokią gamtos filosofiją, turinčią didesnės ir patveresnės vertės už 
kantiškąją, beveik šimtą metų pirmiau už Kantą buvo sukūręs Gottfried'as 
Wilhelm'as Leibniz'as (1646—1716); iis, pasirėmęs fosilijomis, savoj 
Protogaea'oj (1693) visų vokiečių filosofų pirmutinis ištarė mintį apie organi- 
nio pasaulio giminių (kamienų) plėtotę. Kad ir šiandien mes atmetame 
Leibnico monadų mokslą ir artimai su juo susijusią jo prestabilizuotos 
harmonijos sistemą, tai vis dėlto turime pripažinti, kad Leibnico gamtos 
filosofijoj pilnai palikta gamtos mokslui jo pažįstamoji sritis ir sujungta į 
harmoningą pilnatį su gamtos filosofiniu pažinimu, kuria pilnatimi mes ir 
šiandien negalime nesistebėt. Jis buvo pirmasis vokiečių gamtos filosofas, 
kuris mokėjo vieningai ir neprieštaraujamai sujungti teleologinį ir kausalinį 
galvojimą. Aš sutinku su B. Jansen'u, kai jis rašo 3: 

„Gamtos filosofijai Leibnicas įgijo nemirštamų nuopelnų rehabilituo- 
damas immanentinę teleologiją. Ogi nustatymas ribų, iki kol yra leistina gamia 
aiškint iš veikimo priežasčių ir iki kol iš tikslo priežasčių, taip pat negin- 
čijamai turėtų būt laikomas puikiu skyrium Leibnico sistemoj; savo klasiki- 
šku formulavimu jis pralenkė visus prieš save, net tokį Aristotelį ir 
Tomą Akvinietį, ir stovi nepralenktas nė vieno paskesniųjų, net nepra- 
lenktas nė Kanto veikalo apie sprendimo jėgos kritiką. Kaip koks aras, 
išdidžiai pakilęs, jis plasnoja viršųm savo gadynės mechanizmo žemumų, — 
to mechanizmo, kuris težino dydį, skaičių, matą, svorį ir judėjimą, — ir 


1 E. Radl, Geschichte der biologischen Theorien I, 245. 

2 Pl. taip pat B. Jansen'o išvedimus (Kants Lehre von der Einheit des Bewusst- 
seins. Philosophisches Jahrbuch. 32 Bd., 354) apie gamtos dėsnių išgaminimą kuriamąja 
proto jėga Kanto „Principų analitikoj“. 

š Streiflichter auf das Philosophie Leibnizens. Stimmen der Zeit, 92 Bd., 5 Heit, 544; 


68 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė 


iškyla prie idealių aukštybių, iš kurių į pasaulį yra žiūrėjęs Platonas, Aristo- 
telis, Tomas. Jis (Leibnicas) vėl įveda išvidines, spontaniškai veikiančias 
gamtos jėgas; jis aiškina, kad gamtos daiktai patys iš savęs vykdo tikslus, pa- 
verčia juos įrankiais, nesąmoningai dirbančiais aukštesnių minčių tarnyboj. 
Pasaulio visetas nėra aklų gamtos jėgų padarinys; jis taip pat nėra ir atsitikimo 
produktas, ir dar mažiau būtinas begalinės, nepatapusios gamtinės jėgos išplė- 
tojimas: pasaulis yra kūrybinis įgyvendinimas Dievo minčių ir tikslų, kaip 
galvojo šv. Augustinas“. 

„Toliau, būdamas apsityręs ir susipažinęs su visais tiksliaisiais darbo 
būdais ir įsigilinęs į jaunatvės energijos kupino ir savo pergale įsitikinusio 
gamtos mokslo nuostabius pasisekimus, jis (Leibnicas) aštriu rėžuku pabraižo 
skiriamąsias linijas tarp mechaniško ir teleologiško aiškinimo sričių: atskiri 
vyksmai ir dėsniai yra aiškintini grynai mechaniškai iš jų veikimo priežasčių; 
tyrinėtojas gali taip pat pradėt ir nuo tikslo svarstymo, kaip nuo heuristi- 
nio pagelbinio dalyko; tačiau mechaniško-kausališko aiškinimo reikalavimus 
jis tebus patenkinęs tuomet, kai jis bus atidengęs visą mechanizmo maši- 
neriją, kai bus suradęs visas gijas veikiamųjų priežasčių, nustatytinųjų me- 
chaniškai pagal skaičių, dydį, svorį. Ogi viso pasaulio konstrukcija, atskirų 
dalykų įtvarkymas į pilnatį ir harmoniška sandora yra suprantama tik iš tikslo. 
Toliau, gyvybė, visi sielos veiksmai vykdo tikslus ir todėl be teleologinių 
požvilgių neišaiškinami“. 


2. Svečių globojimas — gyvulių psichologijos problema. 


Problema, kuri susijusi su tik ką pastatytu klausimu, pirmiausia pridera 
gyvulių psichologijai. Nes svečių globojimo reiškiniuose juk veikia 
socialinių vabzdžių instinktai. Skruzdės tenkina savuosius individinius 
instinktivinius skatulius globodamos ir savo pačių perus, ir savo svečius; 
bet šie skatuliai yra taip sutvarkyti, kad jie harmoniškai tarnauja trejopam, 
atrodytų prieštaraujančiam, tikslingumui, būtent: sau, savo rūšiai ir svetimiems 
naudingam tikslingumui. Grįžtant jau į praeitojo (VII) skyriaus gale pasta- 
tytą klausimą, galima paklausti: Kuriuo būdu yra taip sutvarkytas skruzdžių 
individinis smaguriavimas, kad jos normaliomis sąlygomis globoja bei au- 
klėja ir savo pačių, ir savųjų svečių perus, užuot juos be atodairos suėdu- 
sios? Skruzdžių „nuosavas protas“! negali būti čia tas dėsnių davėjas. 


! Kad negalima tvirtint skruzdes turint proto filo ofine šio žodžio prasme, t. y., kad 
jos neturi įžvelgimo į daiktų sąryšį ir formalinio gebėjimo daryt išvadas, aš pl čiai kalbė- 
jau savo pirmesniuose raštuose, būtent: Die Zusammengesetzten Nester und gemischten 
Kolonien der Ameisen. Miūnster i. W. 1891. III Abschn. 1. Kap. — Instinkt und Intelli- 
genz im Tierreich. Freiburg i. Br. *1905. — Vergleichende Studi:n iiber das Seelenleben 
der Ameisen und der hėheren Tiere. T. p. 21900. -— Die psychischen Fžhigkeiten der 
Ameisen, Stuttgart 18:90 (Zoologica. Heit26). — Neues ūber die Zusammengesetzten Ne- 
ster und gemischten Kolonien der Ameisen. Allg. Ztschr. Entom. VI (1901) Nr. 23 u. 24; 
VII (1902), Nr. 1—21; 14 Kap. — Die psychischen Fžhigkeiten der Ameisen. 2 Aufl. 
Stuttgart 1909. — Das Gesellschaftsleben der Ameisen. Miinster i. W. 1915, 197 ss. ir 393 ss. 

Gyvulių gebėji 10 jūsliniu patyrimu modifikuot savo įimtus instinktus ir „išmokt 
nedera supainiot su proto sąvoka, kaip tatai padarė H. E. Ziegler'is ir kiti zoologai. 
Plg. apie šitai ypačiai „Instinkt und Intelligenz im Tierreich3“ 2. Kap. ir „Die psychischen 
Fahigkeiten der Ameisen“* X Kap.: „Uber die verschiedenen Formen des Lernens“. Kad 
išmokimas jūsliniu patyrimu remiasi instinktivine baze ir pridera instinktivinio gyveniuio 


"m" V" ET M? ——" 


"TVR, 


E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 69 


Tai rodo ta didelė kvailybė, kurią jos nuolat daro ir vis pakartoja, kad 
augindamos /.omechusinų larvas auginasi savo pikčiausius neprietelius ir 
nepasimoko net žalą turėdamos. O Darvino gamtinė atranka, kaip aukščiau 
(VII-me skyriuj) matėme, taip pat negali išaiškint, nei kaip yra kilę normalūs 
perų globos instinktai, nei kaip jie dėsningai išsiplėtė globot ir augint tam 
tikrus svetimus kompanionus; abu šiuodu negalimumu yra rankomis 
apčiuopiamu. Tas, grynai mechanistiškas, aiškinimas, kuris instinktivų dė- 
sningumą mėgina aiškint kilus iš pirminio nedėsningumo, kai išgyveno 
„atsitiktinai tinkamieji (prisitaikiusieji)“, — tas aiškinimas jau sudūžta, kai 
jam tenka išaiškint normalaus perų globos instinkto pati pradžia; todėl jis 
yra bejėgis išaiškint ir simfilinių instinktų kilmę, jau nekalbant apie aiškų 
prieštaravimą, esamą tarp tuose instinktuose pasireiškiančio svetimiems nau- 
dingo tikslingumo ir gamtinės atrankos principų. Jei tikimybė dėsningai 
tvarkai kilt iš begalės atskirų elementų nedėsningo chaoso, tikimybių skai- 
čiavimo parodymu, yra išviso jau lygi nuliui, tai šiuo atveju ji mažesnė 
kaip nulis. 

Todėl skruzdžių instinktivių skatulių dėsningoji tvarka bus turė- 
jus būti pirminė, iš anksto duota instinkto pradmeny. Ji, ta 
tvarka, diferencuodamosi giminės istorijoj ir specializuojantis socialinių 
vabzdžių perų globos instinktams tiek atžvilgiu savų perų globos bei jos 
šalutinų šakų, tiek ir atžvilgiu tos perų globos išplėtimo, — ta tvarka 
nėra buvusi (atbaigta), bet tik išsiplėtojusi išviršinių veiksnių poveikiu 
— svečių globos atveju, svečiams jaudinant šeimininkų jūsles. „Instinkto prad- 
mens“ sąvoka juk išreiškia dėsningą gebėjimą reaguot tiems 
išviršiniams jaudinimams, kurie sužadina instinktiviuosius veiksmus. 

Šitai mus atveda į instinkto esmės klausimą. Manuoju nusista- 
tymu, kurį aš jau nuo 1884 m.! išplėtojau ir smulkiau pagrindau surišda- 
mas scholastinę instinkto sąvoką su modernąja, instinktas yra spe- 
cifiškai tikslingas pradmuo jūslinio pažinojimo ir pagei- 
dimo galios gyvulyje,savo organinį pagrindą turįs nervų 
sistemos pradmeny ir su jąja paveldimas. Šioj definicijoj mes 
galime apsieit be „gyvulio sielos“, apie kurią kalbėt būtų per daug į šalį; 
pakanka instinkto esmę nustatyt kaip organinį-psichinį pradmenį. 
Instinktai giminės istorijos plėtojosi artimai savitarpy priklausydami nuo 
morfologinės plėtotės; gyvulio somatinė-psichinė plėtotė sudaro pilnatį. 
Tačiau ši plėtotė nėra jokia prestabilizuota harmonija Leibnico mintimi, 
bet ji, kaip epigenetinį elementą, suponuoja išorinių priežasčių vei- 
kimą gyvulio organizmui ir jo jūslių organams; pagal tai, ji, ta plėtotė, 
vyko įgytų savybių paveldėjimo keliu, instinkto pradme- 
niui turint gebėjimo dėsningai reaguot išviršinių jūslių 
jaudinimams. 


sričiai, dabar su manim sutinka Buijtendijk'as (Instinkt en leven, Kampen 1918). 
Prieš formalinį gebėjimą daryt išvadas pasisakė taip pat ir kiti skruzdžių tyri ėtojai, kaip 
Ford, Escherich, Wheeler ir Brun. Ziūr taip pat Escherich, Die Ameise. 
Schilderung ihrer Lehbensweise 2 Aufl. Braunschweig 1917, 307 ss. 

1 Studie iiber den Trichterwickler. Toliau žiūr. „In tinkt und Intelligenz im Tierreich“ 
(?1905, 3. Kap.); „Die psychischen Fahigkeiten der Ameisen“ (21909, 2. Kap.). 


70 E. Wasmann: Filosotinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 


Taigi, iš kur kilus ta aukštesnioji harmonija, kurioj, skruzdėms 
globojant perus, susijungia sau, savo rūšiai ir svetimiems naudingas tikslin- 
gumas? Kad socialiniams vabzdžiams normaliai globojant perus 
sau naudingasis tikslingumas, pasireiškiąs individui instinktivaus skatulio 
patenkinimu, susijungia su rūšiai naudingu tikslingumu ir palenkiamas jai 
tarnauti, tatai betarpiškai eina iš aukščiau patiektos instinkto definicijos. 
Nes rūšiai naudingieji instinktai kaip tik pasireiškia tuo, kad normaliomis 
sąlygomis tie veiksmai, kurie yra objektiviai naudingi rūšiai palaikyt 
arba tiesioginai (kaip veisimosi ir perų globos veiksmai), arba netiesioginai 
(kaip maisto ėmimas ir jo gamybos įvairios šakos), — kad, taigi, tie vei- 
ksmai yra padaryti subjektiviai smagūs ir individui; todėl jų, tų vei- 
ksmų, objektai iš jų išeinamais jaudinimais sukelia atatinkamo skatulio 
veiksmą, kaip reikalauja tikslas. Skruzdės normaliose sąlygose savąją perų 
globą atlieka taip, kad jų perai netampa be atodairos globėjų individualaus 
smaguriavimo aukomis; tatai yra be jokių tolesnių išvedžiojimų suprantama 
iš perų globos instinkto esmės, kadangi, perų globos darbą atliekant, su tuo 
darbu susiję malonūs kvapo ir skonio jaudinimai globėjoms tėra priemonės 
tikslui pasiekti; todėl normalus saikas patenkinant skruzdžių individinį smagu- 
riavimą turi laikytis rūšiai reikalingose ribose. Bet jau ir ši harmonija sau, ir 
savo rūšiai naudingo tikslingumo mūsų protui suprantama tik tuomet, kai mes 
imame, jog abu juodu sustatė į santykį aukštesnioji Išmin- 
tis. Jei mes neatsisakome nuo protingo galvojimo, tai jau ir šio atvejo akivai- 
zdoj negalime apsieit be „supraindividinės inteligencijos“, kuri instinkto prad- 
menį sutvarkė taip, kad jis drauge yra naudingas sau ir savo rūšiai. 

Dar labiau taip yra su trejopąja harmonija — sau, savo rūšiai ir 
svetimiems naudingo — tikslingumo, kuris pasireiškia socialiniams vabzdžiams 
globojant savo svečius ir specialiai skruzdėms globojant vabalus 
Lomechusini. Iš kur tatai eina, kad šeimininkai, išplėsdami savų perų globą, 
reagavo ir tiems įjaudinimams, kurių sukėlė joms svetimi kompanionai, ir 
reagavo taip tikslingai, kad jose galėjo išsiplėtoti savi simiiliniai instinktai 
globot ir augint savo tikruosius svečius? Iš kur tatai eina, kad Formica 
šiuo keliu pati augina sau pikčiausius neprietelius? Iš kur tatai eina, kad, 
iš kito šono, tai žalai, kurią šeimininkai apturi iš svečių globos, betgi 
pastatytos ribos sakytuoju skruzdžių individiniu smaguriavimu, kuris yra proga 
tuos svetimus svečius taip“ „pasiaukojamai“ globot. 

Nurodymas, kad svetimųjų kompanionų skruzdėms sukeliamieji jūslių 
jaudinimai yra „panašūs“ į tuos jaudinimus, kurių jos apturi normaliai glo- 
bodamos savo pačių perus, neduoda jokio išaiškinimo, nes tai yra tik peti- 
tio principii. Nes tai, kad, pav., skruzdė Formica sanguinea reaguoja vabalo 
Lomechusa strumosa kvapui, betarpiškai priimdama šį vabzdį kaip svečią, ir kad 
ji reaguoja Zomechusos larvų kvapui, jas globodama ir augindama, tai tatai 
yra kažkas pasidarę giminės istorijoj, o ne kažkas buvę nuo 
pradžių. Formica fusca ir F. rufifarbis juk iš paveldėjimo kitaip reaguoja 
tiems patiems jaudinimams, kadangi jų specifiškais globiamaisiais yra tapę kiti 
vabalai iš /omechusinių bei jų larvos; ir skruzdės Myrmica bei Camponotus 
vabalo Lomechusa strumosa bei jų larvų leidžiamiems jaudinimams reaguo- 
ja visiškai skirtingai, negu skruzdės Formica. Jog įvairių svečių savo 
atatinkamiems šeimininkams daromieji jūslių jaudinimai veikia žadindami 


E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 71 


globot, o ne tik suėst, šitai tenka aiškint tuo būdu, kad šeimininkai 
psichiškai prisitaikė prie savo atatinkamų svečių, kuris prisitaikymas 
yra korelatas organiško psichiško tų svečių prisitaikymo prie savųjų šeimininkų. 

Taip pat klausimas, kaip Zomechusos protėvis būtų galėjęs sugebėtiišanksto 
padaryt „panašų įspūdį“ skruzdei Formica, kaip jo rūšies draugai arba jų 
perai? Juk įtikima jį kilus iš bet kurios su Myrmecodonia giminingos tor- 
mos, kuri skruzdžių tarpan bus buvus įsiskverbus kaipo pradžioj nepriete- 
lingai persekiotas įnamis (synechtre). Taigi, pirmasis psichinis įspūdis bus 
turėjęs būt tiesiog priešingas nūdieniam ir galėjęs sukelti tik neprietelingą 
reakciją. O paanalizuokime tą psichinį vaidmenį, kurį objektas, vadinamas 
Lomechusa strumosa, šandien vaidina jūslėms skruzdės Pormica sanguinea. 
Jau pirmiau, pasirėmus stebėjimo faktais, buvo parodyta, kad vad, supainio- 
jimo hipotezė visai neturi pagrindo. F. sangu'nea nesupainioja net Lome- 
chusos su kuriuo kitu iš Atemeles'ų giminės, jau nekalbant apie tai, kad ji 
Lomechusą arba kurį kitą Atemeles'ą palaikytų esant savosios giminės arba 
bet kurios skruzdės larvą. 

Psichinis kompleksas „Lomechusa strumosa“ jos skruzdės šei- 
mininkės jūslinėje priešenoje (sensorische Gegenwelt; v. Uex ku T'io. termi- 
nas) yra labai įdomus psichologinis pabūklas. Kad to pabūklo subjektas 
yra trumpasparnių šeimynos Aleocharinae pošeimynio ir Myrmedoni/ni grupės 
vabalas, to skruzdė, naturalu, nežino; apie tai ji nusimano dar mažiau, negu 
nespecialistas entomologijoj, kuris, nors priderėdamas prie Homo sapiens, 
betgi Zomechusą, dėliai jos plataus, liurbiško kūno pavidalo, linkęs yra lai- 
kyti veikiau esant kokią blakę, negu ką iš Staphylinidų. Tas „daiktas savy“, 
kuris mokslo vardu vadinamas Lomechusa strumosa, abiem (skruzdei ir ne- 
specialistui žmogui) palieka nepažįstamas, kadangi juodu patiria tik (kalba- 
mojo) objekto jūslinį paveikslą. Tačiau ir šis jūslinis paveikslas yra abiejų 
pagrindingai skirtingas. Tuo tarpu kai žmogui šis paveikslas yra sudėtas 
iš regėjimu patiriamųjų elementų (spalvos, žvilgėjimo, formos, dydžio ir tt.), 
skruzdės Pormica sanguinea įjūslinis paveikslas „Lomechusa strumosa“ yra 
esmingai kitoniškas. Jai tas paveikslas yra pirmoj eilėj sudarytas iš palie- 
timu bei kvapu patiriamųjų elementų (topocheminė jautimo jūslė, Forelio 
odeur au contact), kadangi jos organai yra lokalizuoti judriuose jaustuvuose 
ir įstengia patiekti mums neprieinamą skonio formos paveikslą; todėl kalba- 
mąjį vabalą skruzdė tuoj apžiūri savo jaustuvų galeliais, idant jį „identili- 
kuotų“ (nustatytų jo tapatumą). Antroj eilėj prie čia dar prisideda taip pat 
ir regėjimo paveikslas, kurį kalbamai skruzdei suteikia apie šio vabalo spalvą 
ir pavidalą jos gerai išplėtotos tinklinės akys. 

Tačiau šie elementai tėra išviršiniai (periferiniai) tame psichiniame 
komplekse, kurį Lomechusa strumosa sudaro jos skruzdės šeimininkės jūslių 
pasauly. Prie jų prisideda dar labai svarbus išvidinis (centrinis) elemen- 
tas, kuriuomi visas šio objekto jūslinis reiškinys jį patiriančiai  skruzdei 
daro įspūdį paveldimai pažįstamo malonaus dalyko jau pirmiau, 
negu ta skruzdė jį yra aplaižinėjusi. Šis elementas tat yra nulemiąs svar- 
biausias elementas simiilijos instinktu, kurio vedama F. sanguinea, 
taip pat ir tada, kai Lomechusa atsitiktinai turi atstumiantį svetimą kvapą 
(žiūr. aukščiau pusl. 41 ir 65, past. 1), palietusi savo jaustuvų galeliais, šį 
vabalą pažįsta esant tikrąjį savo giminės svečią (Stammgast). Skruzdės 


72 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 


jūslinėje priešenoje šis „giminės svečias“ nėra nei jos pačios rūšies skruzdė 
darbininkė, nei karalienė, nei larva, bet ens sui generis, savotiškas 
kažkas kvepiąs ir saldus, kurį mes žmonių kalba vadiname „aukštai išsiplė- 
tojusiu tikruoju skruzdės F. sanguinea svečiu“. 

Kad šis centrinis instinktivinis elementas yra giminės istori- 
joj išsiplėtojęs iš prisitaikymo prie svečio ir šeimininko, nereikalinga jokio 
tolesnio įrodymo. Bet taip pat ir su šiuo elementu faktinai susiję Lomechusos 
"kvapo ir k. periferiniai elementai, jos visa kompleksinė kokybė („Komplex- 
Gualitūt“; Volkelt'o terminas) yra kažkoks giminės istorijoj patapęs da- 
lykas (etwas Gewordenes). Ir dar kartą pabrėžtina, kad prisitaikymas, iš kurio 
išsiplėtojo psichinis kompleksas, vadinamas „Lomechusa strumosa“, buvo iš 
abiejų šonų, t. y. kad ir svečias savo organinėmis-psichinėmis savybėmis 
prisitaikė prie šeimininko, ir šeimininkas prisitaikė prie savo svečio instinktiviai, 
pamėgdamas kaip tik tas svečio kokybes, kurios yra šeimininko amikalinės 
selekcijos produktas. Šio svečio „paveldėtos pažinties“ centrinis instinktivinis 
elementas giminės istorijoj susiformavo kaip tik tuo būdu, kad su vabalo 
periferinėmis kvapo ir prisilietimo kokybėmis patvariai asociavosi jo perife- 
rinės skonio kokybės; aplaižinėjant tokį kvepiantį svečią, šitos skonio ko- 
kybės teikė šeimininkui apgirdančio smagumo (žiūr. a. p. 14). Dėliai pavel- 
dėto engramo šiandien jau Lomechusos vienas prisilietimas bei kvapas, ir 
prieš individualiai patiriant skonį, sukelia skruzdžių globos instinktą (žiūr. 
a. p.27 ss. ir 104 ss.), kaip tatai eina iš manųjų bandymų su autodidaktine 
Formica sanguinea (žiūr. a. p. 28, 42). . 

Kaip su psichiniu kompleksu, kurio objektas yra Lomechusa strumosa, 
panašiai yra ir su subjektu psichinio komplekso, vadinamo „Lomechusos 
larva“. Taip pat ir ši skruzdės F. sanguinea jūslėms neturi lygios reikšmės 
nei su tos pačios rūšies skruzdės larvos kompleksu, nei su kompleksu 
svetimos Lomechusinių larvos, kuri paveldėjimu nepridera tai pačiai skruzdei 
šeimininkei; nes sanguinea tas larvas iš tikrųjų atskiria ir nuo jos pačių larvų, 
ir nuo svetimos rūšies svečių larvų (Žž. a. 98 ir 108). Taip pat ir šis psi- 
chinis kompleksas, greta periferinių palietimo bei skonio elementų, turi dar 
centrinį, „paveldėjimu pažįstamo globiamojo“ elementą. Psichinis kompleksas 
„Lomechusos larva“ instinktiniame skruzdžių gyvenime bus turėjęs taip pat 
išsiplėtoti giminės istorijoj, kaip ir kompleksas vardu „Zomechusu“. Tačiau 
anasis yra filogenetiniu atžvilgiu vėlybesnis negu šis, kadangi ądoptivinė 
svečio larvų globa galėjo kilti tik tuomet, kai imago jau buvo pasiekęs 
relativai aukšto simtfilijos laipsnio !. Situo atžvilgiu Zomechusinių larvų instin- 
ktivinė globa genetiškai priklauso nuo pirmiau ėjusios tos pačios svečių rū- 
šies instinktivinės imago globos. Kaip jau buvo ir aukščiau pastebėta 
(p. 88, past. 1), tai yra antraeilis klausimas, ar dar ir šiandien esti aktivaus 
psichinio ryšio tarp šių vabalų larvų auginimo ir imago globos, kai skruzdės 
palytėjimo asociacijomis pažįsta konkretų šių larvų santykį su vabalais, ar 
šiandien Lomechusos larvos patyrimas betarpiškai veikia skruzdę FF. san- 
guinea, jaudindamas jos globojamus instinktus. Aš laikau antrąjį elementą 


„1 Skruzdėms globojant Lycaenidų kirmėles ir panašiuose trofobiosei priderančiuose 
reiškiniuose turime kitokius santykius, kadangi čia simbiosė betarpiškai susijusi su aiatin- 
kamos svečių rūšies larvine stadija, kuriomis skruzdės naudojasi kaip „naudingais galvijais“ 


| And žali i aa 


E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 73 


bent svarbiausiu ir tikrai nulemiančiu šių dienų Lomechusinių larvų globoj, 
nors ir pirmojo nenorėčiau visiškai neigti. Bet Zomechusinių larvų adoptivinė 
globa skruzdės Furmica, taip pat kaip ir imago globa, yra giminės 
istorinis produktas savitarpy prisitaikant svečiui ir 
šeimininkui. Tatai dabar turime paklausti: Iš kur tat kilęs šis 
savitarpio prisitaikymas, kuris daro naudos tik svečiui, o šeimi- 
ninkui, atvirkščiai, yra žalingas? 

Čia mes iš tikrųjų atsistojame prieš vieną nuostabiausių gyvulių psi- 
chologijos mįslių. Vabalams iš trumpasparnių šeimynos !, kurie nėra perdaug 
draugingi vabzdžiai, pavyko ne tik įlyst į skruzdžių peštukių kolonijas, bet 
jie tapo priimti ir į kolonijų bendruomenę, ir naudojasi visais tokio gyve- 
nimo patogumais, o už tą visą jų globą ir jų perų auginimą jie „atsimokėda- 
mi“ teikia skruzdėms tik skanių exsudatų, dėliai kurių jų šeimininkai juos 
uoliai aplaižinėja, bet paprastai nesuėda. Su šeimininkais susisiekdami čiuptu- 
vais ir, ypač Alemeles'o aukštai išsiplėtojusia, aktivia mimikrija, jie patapo 
ne tik skruzdiniai vabzdžiai, bet ir lyg vabzdinės skruzdės. O tačiau jų 
centrinė nervų sistema, kaip rodo jų smagenų anatomija (žiūr. tab. II, fig. 
28—30), toli gražu nėra taip aukštai išsiplėtojusi, kaip nervų sistema jų 
šeimininkų, kurių lėšomis jie gyvena ir kuriems jie savuoju perų parazitizmu 
nekliudomi daro didžiausios žalos. O tokios „išmintingos“ skruzdės visa 
šitai ne tik ramiai priima, bet šių brangiųjų savo svetelių perais rūpinasi 
net daugiau, negu savo pačių perais ir Zomechusinių larvoms rodo pirmenos 
prieš savo pačių larvas, kurios, taip pat kaip skruzdžių kiaušiniai, rodosi 
eina tik kaip ėdalas besočiam adoptivuotų (Lomechusinių) larvų apetitui! 
Argi čia nėra nesuprantamų prieštaravimų? 

Nesuprantami ir pilni prieštaravimų šie reiškiniai yra tik tuomet, jei į simfilų 
plėtotę ir į jų šeimininkų simfilijos instinktų atatinkamą plėtotę žiūrėt kaip 
į atsitiktinumo arba ir kaip į vadinamojo gyvulių proto padarinį. Bet jei į 
tai pažiūrėt iš aukštesnio požvilgio, tai tariamieji prieštaravimai išsisprendžia 
ir susijungia į nuostabią harmoniją tarp sau, savo rūšiai ir 
svetimiems naudingo tikslingumo. Kaip socialinių vabzdžių 
normalioj perų globoj yra sau naudingas tikslingumas sujungtas su rūšiai 
naudingu tikslingumu, taip svečių globoj sau naudingas tikslingumas per 
rūšiai naudingąjį susijųngia aukštesnion vienybėn su svetimiems naudingu 
tikslingumu. Kaip skruzdžių individualinis smaguriavimas praktikuojant 


1 Kas čia pasakyta apie Lomechusiniu:, dar daugiau galioja taip pat tūlam simiilui 
tarp „sumedžiotų svečų“, kurių įsigyja plėšikiškos keliaujančios atogrąžų skruzdės (Jtciton 
ir Dorylus subgen. Anomma), k.a. Dorylseratus rez, gyvenąs su Anomma Wilverlhi Congo 
krašte (žiūr. m ano Neue Anpassungstypen bei Dorylinengasten Afrikas) (Col. staphyli- 
nidae) Ztschr. wissensch. Zool. CXVII (1917) Hett 2, p. 257—360. Tačiau stebėtų faktų apie 
juos tiek yra maža, jog apie šių vabalų santykį su jų šeimininkais mes tegalime spręst 
tik iš jų prisitaikymo charakterių, o apie svečių larvas ir jų santykį su skruzdėmis išvisa 
dar nieko nežinome. Apie Eciton'o ir Anommos sumedžiotuosius svečius žiūr. ypač mano 
raštus: Neue Dorylinengūste aus dem neotropischen und dem aethiopischen Faunengebiet. 
Zool. Jahrb. System. XIV (1900), Heft 3 p. 215—289. — Zur Kenntnis der Gaste der 
Treiberameisen und ihrer Wirte am oberen Congo nach den Sammlungen und Beobachtun- 
gen von P. H. Kohl S.C.j. bearbeitet. Zool. Jahrb. Suppl. VII (1904). Festschrift fūr Wei- 
smann p. 611—682. — Sur les nids des Fourmis migrantes (Eciton et Anomma). Atti Pentif. 
Aiko a Nuovi Lincei LX (1907) Sess. VII, p. 224—229. — Neue Anpassungtypen 
ir tt S. 200, 


74 E. Wasmann: Filosofinžs problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 


normalią perų globą nėra patsai sau tikslas, bet instinkto prigimtimi stovi 
rūšies palaikymo tarnyboj, tai taip pat ir savos rūšies gerovė nėra perų 
globos sau tikslas, o svečių globoj drauge tarnauja ir svetimai rūšiai. 
Tuo būdu čia randame ypačiai gražiai įvykdintą tą „savitarpio pagalbą plė- 
totėj“, apie kurią rašė Petras Kropotkinas (1904). 

Bet koki gi yra tie gamtos filosofiniai pagrindai, kuriais iš visa remiasi 
egoizmo ir altruizmo susijungimas skruzdžių instinktuose, kaip ir gyvulių drau- 
giniame gyvenime iš visa? Kas yra abiejų jungiamasis principas? 

"Ši egoizmo ir altruizmo harmonija patenkinamai išaiškint tegalima 
priėmus aukštesnę Išmintį, „sūpraindividinę inteligenciją“, kuri stovi 
aukščiau kaip pavienė esybė ir kuri gyvulio instinkto pradmeny 
padėjo sau naudingąjį tikslingumą dėsningu santykiu sų rūšiai, o taip 
pat ir su svetimiems naudingu tikslingumu. Jau rūšiai naudingas tikslingu- 
mas, kuris pasireiškia gyvulių veisimosi veiksmais, iškyla aukščiau, negu 
kiek siekia individo sritis; tas pat galioja ir dėl rūšiai naudingo tikslingumo 
perų globoj, ypač socialinių vabzdžių; bet dar aukštesniu laipsniu tatai ga- 
lioja dėliai svetimiems naudingo tikslingumo, pasireiškiančio simfilijos instin- 
ktuose ir ypačiai skruzdei Žormica4 globojant bei auginant Lomechusinių 
vabalus. Tie organiniai psichiniai plėtotės dėsniai, kuriais 
gyvo skatulio individinis patenkinimas pastatomas tarnaut savos ir net 
svetimos rūšies išlaikymo tikslui, — tie dėsniai gali būt kilę tik iš aukšte- 
snės Išminties. Gamtos atranka negalėjo sukurt to įvairiopo dėsnin- 
gumo, kadangi tas tikslingumas jau yra prielaida galimumui giminės istori- 
joj plėtotis rūšims ir jų instinktams. O ypačiai „gamtos auginimu“ negali 
remtis nei normali socialinių vabzdžių perų globa, nei jos dėsningas perkė- 
limas svetimiems kompanionams simiilijos instinktuose, kaip pirmiau buvo 
parodyta, 


3. Monistiškas ir teistiškas pasaulio suvokimas? 


Kaip tenka mums vaizduotis tą „aukštesniąją Išmintį“, tą „antindividinį 
dvasinį elementą“ („iūberindividuelle Seelische“), iš kurio paskutiniame gale 
aiškintini organiniai-psichiniai plėtotės dėsniai gyvulių pasauly su jų pavel- 
damaisiais pradmenimis (genais)? Sis klausimas mus atvedą jau į metaiizi- 
kos aukščiausią problemą, būtent, į teodiceją. Paskutiniame gale mums 
čia tenka pasirinkti vienas iš dviejų galimumų: ar dėsnius duodantį principą 
gamtos tvarkoj mes imsime kaip substancialiai identišką su pačia 
gamtos esme, kaip tatai daro įvairių pavidalų monizmas!, ar mes tą 
principą suvoksime kaip substancialiai skirtingą nuo gamtos esmės, 
kaip daro teizmas. Už katrą šiųdviejų alternativų mes nusilemsime? 
Atsakymą šiam klausimui aš ir pasistengsiu kuotrumpiausiai duoti šios mažo 
studijos gale. 

Priimti tokį antindividinį protą (Intelligenz), kuris, kaip „pasaulio siela“ 
(„Weltseele“), „įsikiša“ į pavienes esybes ir suteikia joms savo pačios 
esmės „gabalus“ arba „ataugas“ (E. Becher) man rodosi yra daug priešta- 


1! Žiūr. Friedrich Klimke S. J. Der Monismus und seine philosophische1 
Grundlagen. Freiburg i. Br. 1911. 


E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 15 


ravimų ir nepatenkina nuoseklaus filosofiško išaiškinimo reikalavimų. Kaipo 
pasaulio siela, tas antindividinis protas juk turėtų turėt įsisąmoninęs tuos 
dėsningumus, kuriuos mes norime išaiškint jį priimdami; šiaip jis mums 
visiškai nereikalingas, kadangi „nesąmoningas“  supraindividinis protas 
(E. v. Hartmann) mums nėra naudingesnis už nepakankamą pavienių 
esybių protą, kuriam papildyt jis yra įvedamas į galvoseną. Bet jei mes jam 
priteigsime įsąmoninimą apie jo parėdymu turimus dėsnius, tai jau kaip tik 
tuo mes jį pakelsime į visą pasaulį apglobiančią Išmintį; nes jąja 
mes juk norime išaiškint visos gamtos tvarkos vieningą dėsningumą. Tuo- 
met ši Išmintis negali būt substancialiai indentiška su pačiais gamtos 
daiktais; nes kitaip ji būtų drauge ir begalo išmintinga, kadangi ji vieningai 
apima ir sutvarko visų gamtos esybių dėsnius, ir neišpasakomai neišmin- 
tinga, kadangi juk milionai pavienių esybių, su kuriomis ji nori būt iden- 
tiška, iš visa neturi jokio proto. Šio išvidinio prieštaravimo niekuomet 
neįstengia išspręst panteistiškai suprastoji „pasaulio siela“ arba „visako 
siela“ (Allseele). 

Toliau, anasis supraindividinis protas, kaipo begalo išmintingas, turi 
būt vieninga dvasinė esybė, negalinti turėt nei gabalų, nei ataugų. 
Nes kitaip, vienas gabalas nežinotų to, ką kitas žino, ir būtų po visai tai 
pasaulį apglobiančiai Išminčiai. Taip pat šio prieštaravimo niekuomet 
neišspręs monistiškas supratimas, kuris pasaulio sielą laiko esant realiai 
identišką su materialiniais gamtos daiktais, arba ją taria (kaip darė Hae- 
c kel'is) esant sudėtą net iš begalinės daugybės „atominių sielų“. 

Taigi, palieka tik antroji alternativa: tą supraindividinį protą, iš kurio 
kilę gamtos dėsniai su jos didinga harmonija, reikia manyti esant as me- 
ninę, nuo pasaulio substancialiai skirtingą, begalinės išminties, 
galybės ir gėrybės dvasinę esybę. Tai yra teistiškas Dievo suvoki- 
mas, kaip jis nuo pirmiau yra formuluotas krikščionių tilosofijoj bei teolo- 
gijoj. Šį suvokimą aš ir šiandien laikau dar esant vienintelį teisingą, kuris 
vienas teįstengia išaiškint taip pat ir harmoniją tarp sau ir svetimiemis 
naudingo tikslingumo socialinių vabzdžių instinkto reiškiniuose. 

Priekaištai, kurių paprastai keliama prieš teistišką Dievo sąvoką !, 
eina iš nesusipratimų ir prietarų, kurių deja plačiai skleidžia monistiškos 
pasaulėžiūros, atseit Haecke!io mokyklos hylozoistinio monizmo atstovai. 
Kad teizmo asmeninis Dievas nėra koks „gastormiges“ Wirbeltier („dujų 
“ pavidalo“ struburinis gyvulys), netenka kalbėt; čia trumpai teks dirstelt tik 
į kai kuriuos kitus rimtesnius priekaištus. 

Prieš kūrybos teistišką sąvoką norima iškelti, kad „kūryba iš nieko“ 
esanti logikos nesąmonė; nes iš nieko negalį nieko atsirasti; todėl reikią 
imti amžinas, pats savimi laikąsis pasaulis. — Šis priekaištas išleidžia iš 
akių tai, kad sąvokoj „creatio ex nihilo sui et subjecti“ kūrėjas yra ne nie- 
kas, bet Dievo visagalybė. O kad absolutaus tobulumo Esybė iš begalinės savo 
būties pilnybės gali išgamint nuo savęs substancialiai skirtingą pasaulį, tai 
anaiptol nėra koks galvojimo negalimumas, nors to būdo, kuriuo tas pasaulis 


, i Plg. šiais klausimais taip pat T. Pesch, Die grossen Weltržtsel. 2 Aufl. Freiburg 
o A jo E toliau Esser-Mausbach, Religion, Christentum, Kirche, I Bd. Miin- 
chen |, II. Teil. 


76 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 


yra leistas, mes negalime įsivaizdinti mūsų jūslėmis. —- Taip pat nepagrįstas 
yra priekaištas, būsią teizmo Dievas, kaip „šaliapasaulinė Esybė“, stovįš 
kaip koks svetimas ir visai išviršinis dalykas atžvilgiu į pasaulį. Nes, nors 
Dievas, . kaip begalinio tobulumo Esybė, yra substancialiai skirtingas nuo 
pasaulio daiktų, tačiau jis yra pirmoji pasaulio ir jo dėsnių priežastis 
(causa prima) ne vien tik savo išmintimi ir galybe, bet jis taip pat visuose 
daiktuose yra išvidiniausiai dabaresąs (gegenwartig; iš Dievo begaly- 
bės eina jo visuresybė. O ši visuresybė yra ne kokia pasivi, bet kuo 
labiausiai aktivi. Kaip Dievas savo visuresybe palaiko kūrybą jos egzisten- 
cijoj — conservatio est creatio continuata —, taip jis ir visuose kūriniuose 
veikia kooperuodamas kūrinių darbams (concursus divinus), kuris koope- 
ravimas sudaro būtiną pagrindą visiems kurinių veiksmams, tačiau nešalin- 
damas jų savotiškumo.  „Šaliapasauliniu Dievu“ jis gali būt vadinamas tik 
tiek, kiek jis savo esme yra skirtingas nuo pasaulio daiktų; o kiek jis savo 
leistame pasauly yra išvidiniausiai dabaresąs ir veikiąs, jis yra „vidu- 
pasaulinis Dievas“ tikrąja šio žodžio prasme. Jei monizmas daro teizmui 
priekaištą, kad teizmas priešais gamtą stato „nuo pasaulio atitolusį (welttremd) 
Dievą“, tai jis pamiršta, kad Dievo visuresimas ir visurveikimas „pasaulio 
daiktuose yra perdėm teistiškos sąvokos, kurias monizmas yra pasiėmęs tik 
iš teizmo, idant jas perkeistų į filosofiškai nepagrįstą substancialinį identi- 
škumą Dievo su pasauliu. Kaip Dievo esmė, nežiūrint visa persunkiančio 
visuresimo, palieka skirtinga nuo gamtos daiktų esmės, taip ir Dievo veiki- 
mas visuose kūriniyose nešalina kurinių saviveikos ir nepaverčią jų 
„dieviškų veikimu“. Todėl pasaulio daiktų naturalus veikimas nuo pat 
pradžių vyksta pagal jiems duotus dėsnius kaip tikras gamtos vy- 
ksmas, o ne kaip savavališkas Dievo kišimasis į kūrinių veiksmus. Tary- 
dami Dievą sukūrus pajėgiantį plėtotis (entwicklungsfahig) pasaulį, 
kuris plėtojasi ir veikia savo paties dėsniais, mes turime aukštesnę 
pažiūrą į Kūrėjo išmintį ir galybę, negu kad mes manytume, Dievą turėjus 
kiekvieną daiktą kurti atskirai (pavieniui). Tai yra svarbiausias pagrin- 
das, kodėl mes ir organinei gamtos tvarkai aiškinti plėtotės (evoluci- 
jos) teorijai duodame pirmeną prieš konstancijos teoriją !. 

Taigi, teizmo Dievą nedera vaizduotis kaip kokį Deus ex machina, 
arba kaip kokį teatro režisierį, kuriam tenka šokinėti pagalbon visur ten, 
kame vaidintojai nepajėgia savo rolių atlikti. Supraindividinio proto gamtos 
tvarkoj mes reikalingi ne tam, idant jis tiesioginai įsikišdamas padarytų tai, 
ko neįstengia gamtos daiktai savo pačių turimu dėsningumu. Toks įvykis 
būtų „stebuklas“ tikrąja prasme ?. Bet stebuklus Dievas daro tiktai antgam- 
tinės tvarkos tikslams, o ne gamtinės, ir todėl kai dėl šiosios, tai galioja 
principas, kad gamtos vyksmas yra aiškintinas tik gamtinėmis prie- 
žastimis, kurias nuo pradžios buvo dėsningai sutvarkiusi Dievo išmin- 
tis3. Tačiau šis pirmutinis gamtos dėsnių sutvarkymas nėra „stebuklas“, 


! Ziūr. apie tai mano išvedimus knygoj „Die moderne Biologie und die Entwicklugs- 
theorie“ 3. Aufl. Freiburg i. Br. 1906, 9. u. 10 Kap. — Toliau: Der Kampf um das Entwi- 
cklungsproblem in Berlin. Freiburg i. Br. 1907, ypačiai p. 14 ir 19. 

2 Apie stebuklo sąvuką žiūr. Kampi um das Entwicklungsproblem (1907) pp. 68, = 
133; T. Pesch, Die grossen Weltratsel, 2 Aufl. II Bd., ypačiai pusl. 591; toliau Esser 
Mausbach, I. Bd. III. Teil., 7. Kap. 

„In prima institutione naturae non guaeritur miraculum, sed guid natura rerum 
habeai“ (Thom. v. Aguino, Summa Theol. 1 g. 67, a. 4). 


E. Wasmarn: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 71 


kadangi stebuklo sąvoka išreiškia „išimtį iš jau esamų gamtos dėsnių, ku- 
rią daro dėsnių davėjas“. Todėl mes ir aimetame „antindividinio dvasinio 
elemento“ betarpišką įsikišimą, kurį Becher'is (1917) yra linkęs priimti 
svetimiems naudingam tikslingumui tulžiniuose augaluose išaiškint. Panašios 
„pagalbinės hipotezės“ mes čia tiek pat maža reikalingi, kaip ir išaiškint 
harmonijai tarp sau, savo rūšiai ir svetimiems naudingo tikslingumo socialinių 
vabzdžių simtilijos instinktuose. Mūsų teistišku supratimu supraindividinis 
protas yra ne koks spragų kaišiotojas, kur naturaliniai plėtotės faktoriai 
patis neįstengia, bet kaip causa prima pirminiame instinkto prad- 
menyje kilti harmoniškai tvarkai kaip tik lų naturinių priežasčių, kurios 
savo pačių veiksmais trejopai tiksliai reaguoja atatinkamiems išvirši- 
niams jaudinimams. Šis aiškinimas tinka aiškint ir svetimiems naudingiems 
įtaisymams tulžinių augalų plėtotėj, jei priimsime, kad augalo formavimosi 
dėsniai jau savo pirminiame pradmeny. yra taip sutaisyti, jog jie įstengia 
tikslingai reaguot ne tik normaliems plėtotės jaudinimams, bet taip pat ir 
tulžinių gyvių poveikiu jiems daromiems nenormaliems jaudinimams, — 
reaguoti pirmuoju atveju rūšiai naudingu, o antruoju atveju svetimiems 
naudingu pavidalu. Šiuo būdu nereikalinga imti ir „ypatingų tulžies for- 
muojamų potencijų“, kadangi čia tėra kalbos apie augalo normalių plėtotės 
dėsnių modifikacijas, panašiai kaip mes specifiškuosius simfilijos instinktus 
pareiškėme esant tik normalių perų globos instinktų giminės istorines mo- 
difikacijas (ž. a. p. 09). Tuomet augalų tulžies svetingam tikslingumui 
suprasti yra visiškai atliekamas taip pat ir drąsus psicholamarkistinis prilei- 
dimas tulžiniame augale esant „smagumo ir nesmagumo jausmų“, kuriems 
slaptingai darą poveikio jų parazito smagumo ir nesmagumo jausmai. Todėl 
aš manau, kad teistiškas supratimas ir šiuos reiškinius išaiškina geriau, negu 
psichomonistinė Becher'io hipotezė. 

Dievo išmintį ir visagalybę imdami kaip causa prima (pirmąją prie- | 
žastį) gamtai ir jos dėsniams kilti, mes anaiptol nesiauriname naturalinės 
kokybės ir naturalinio veikimo causae secundae (antrinių priežasčių), 
kurios glūdi pačiuose pasaulio daiktuose ir yra su jais indentiškos. Sitai 
galioja taip pat ir organinio pasaulio plėtotės dėsniams, kurie, pagal moder- 
nąją mendelizmo paveldėjimo teoriją, remiasi išvidiniais paveldėjimo 
pradmenimis, arba genais! Mūsų supratimu, genai anaiptol nėra 
kokios „mistinės“ sąvokos, neišaiškinamos gamtamoksliškai. Nors aš, kaip 
ir Johannsen'as, Baur'as? Lang'as? ir kiti, manau, kad tikroji geno 
esmė kol kas dar visai nežinoma, tai betgi iš to anaiptol neina, jog tolesnė 
biologinio tyrinėjimo pažanga mums nesuteiks gilesnio geno pažinimo. 
Mano manymu, paveldėjimo problemos morfologinė teorija, kuri vyriausius 
paveldėjimo turėtojus laiko esant chromosomus*4, nėra nesutaikoma su 
mendelistinės mokyklos fiziologine teorija, kuri pačius genus laiko esant ne 


1 Plg. ypačiai J]ohansen, Experimentelle Grundlagen der Deszendenzlehre; Varia- 
bilitūt, Vererbung, Kre-zung, Mutation; „Kultur der Gegenwart. Allgemeine Biologie“. 
Leipzig und Berlin 591 — 660 

* Einfūhrung in die experimentelle Vererbungslehre. Berlin 1911. 

* Die experimentelle Vererbungslehre in der Zoologie seit 1900. I, 1914. 

* Lietuvių kalba apie tai žiūr. Pr. Dovydaičio referatą „Atsigimimas ir paveldė 
jimas“ Kosmos 1927, ypač 5 skyrelis ir t. ž 


78 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė 


mažytėliausius kūninius padarus (analogiškai su Weismann'o 
bioforais arba O. Hertwig'o biogenais), bettik potencijas išsiplėtot 
tam tikroms (organinėms ar psichinėms) savybėms. Mendeliniai 
skilimo dėsniai juk duodasi sumezgami su mikroskopu stebėtais vyksmais 
redukcijos skaidyboj ir k., kaip tatai jau 1905 m. Correns parodė bota- 
nikoj ir K. Heider'is zoologijoj, ir ypačiai toliau išvedė Haecker'is!, 
o paškiausiu laiku patvirtino Th. H. Morgan'o ir jo mokinių darbai su 
Drosophila*. Ir nors, iš vieno šono, vienas chromosomas yra keleto ar 
daugelio genų materialinis turėtojas, tai tačiau, iš kito, vis dėlto vieno 
geno aktivacija neretai priklauso nuo keleto įvairių tėvų chromosomų 
susitikimo atatinkamame apvaisinimo vyksme. Mikroskopinis-mortologinis 
ir eksperimentinis-fiziologinis paveldėjimo pradmenų ištyrinėjimas turi vienas 
antrą papildyt, nors šiuo momentu tatai galima padaryt labai netobulai. 
Mūsiškiu gamtos filosofiniu supratimu genai yra instrumenti- 
nės? causae secundaevisam dėsningumuivisoj organinėj 


1 Allgemeine Vererburgslehre. 2 Aufl. Braunschweig 1912. A 

2 Plg. E. Guyėnot, L'oeuvre de Th. H. Morgan et le mėcanisme de Y'hėrėditė. 
Revue gėnėrale des Sciences (Paris) XXX (1918) Nr. 9, 263—269. 

3 Kodėl aš genus vadinu organinio-psichinio dėsningumo tik instrumentinėmis c a u- 
sae secundae, paaiškės iš šio pasvarstymo. 

Genus suprasdami kaip „paveldėjimo vienetus“, mes turime laikytis iš tolo nuo to 
vienašališkumo, kuris juos norėtų laikyt savarankiškais vienetais, o ne aukštesnio 
vieneto dalimis. Eksperimentinis paveldėjimo mokslas rods įrodė genus iki tąm tikro 
laipsnio esant nepriklausomus nuo vienas kito, galinčius savarankiškai nuo vie- 
nas kito atsiskirt ir apvaisinimo procese susijungt su kitais genais (atatinkamai trečiajam 
Mendelio dėsniui). Tačiau iš kito šono genai su labai įvairiomis savybėmis dažnai pr i- 
klauso vieni kitų („genotipinė korelacija“ ir p.). Tokiu būdu genotipiniai paveldė- 
jimo pradmens nėra savy užsidarę, besantykiniai vienetai, kaip kad tokios nėra ir fenoti- 
pinės vieno to paties organizmo savybės. Kaip vieno individo organizmo savybės dera 
draugėn ir tiktai šiuo susijungimu sudaro „individą“, taip ir genai, per kuriuos tos savy- 
bės perkeliamos paderme:, taip pat pridera draugėn ir sudaro individinę pilnatį, 
kuri gali skirstytis tik tiek, kiek materialiniai paveldėjimo turėtojai, chromosomai, sinapsio, 
redukcijos ir apvaisinimo vyksmais daiginėse celėse dėsningai susimezga iš nauja, skirstosi 
ir grupuojasi iš naujo naujai generacijai išgaminti. 

Taip pat ir celių moksle būta laikų, kuomet celės buvo vienašališkai laikomos „sa- 
varankiškais gyvybės vienetais“ ir į metazojų bei metafitų kūną žiūrėta kaip į celių valstybę 
su stipriai kairiojo socializmo santvarka. Tačiau šią „statybos akmenų teoriją“ (Baustein- 
theorie) jau nuo keleto metų pradėjo aštriai kritikuoti H. Whitman'as, M. HRaiden- 
hain'as, O. Hertwig'as ir k. (žiūr. taip pat Wasmann'o Die moderne Biologie etc.3 
191 ss.), kadangi toji teorija neišreiškią teisingai celių gyvenimo 

„Taktinos vienybės daugiaceliame organizme. Gyvoji celė čia (organizmo 
vienybėj) nebėr kokia „pavienė būtybė“ biolog ne-fiziologine prasme, bet tik morfologine, 
ir jau net ne morfogenetine prasme. Todėl mes turime saugotis, kad naujame mendeli- 
stiniame paveldėjimo moksle vėl neįpultume į statybinės teorijos klaidą, perdėtai išaiškin- 
dami genų savarankumą. Labai vykusiai apie šitai sako johannsen'as (1915, 628): 
„Regimai visas organizmo savybes mes turime suprasti kaip jo genotipinės bendros 
konstitucijos manifestaciją. Būdas ir draugės veikimas zygote sujungtų genų 
nustato visą organizmo reakcijos normą — ir galimųjų savybių realizacija prieg- 
tam priderės nuo gyvybinės būklės faktorių, veikiančių visą asmeninę plėtotę“. 

Taigi, individinio organizmo genai faktinai tėra artimiausiai bendrai 
dirbantieji instrumentai jo (organizmo) savybėms paveldėti. Todėl tų 
savybių individinė vienybė, kurią rodo individas, savo vidujinį pagrindą turi turėt pavel- 
dėjimo principo vienybėje, kadangi jo įrankiai, genai, yra susiję į aktivią 
individinę vienybę. Šioks manymas teikia anaiptol nemenkos paramos priimti vieningą 
individinį gyvybės principą, kurio tenka ieškot ir vegetativinei gyvybei („augalo 


E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 709 


psichinėj plėtotėj. Genų struktura ir tarpusavio tvarka 
viename tame pačiame organizme, genų harmonišku pasi- 
keičiamu santykiu su vienų kitais specifiškai įvairiuose 
organizmuose ir šių genų harmonišku pasikeičiamu vei- 
kimu- su išviršiniais aplinkumos veiksniais, giliausiai 
imant, remiasi visa gyvųjų esybių individinė ir giminės 
istorinė plėtotė nuo pirmųjų organizmų pradžios ir vi- 
soj ateity. Kaip organizmo geno prigimty glūdi jo paveldėjimo 
paslaptis, taip šių genų pasikeičiamame veikime su vienų kitais bei su išvir- 
šinėmis plėtotės priežastimis, ir jų mutabilume bei variabilume nuo sakytųjų 
(išviršinių) priežasčių, glūdi paslaptis jo (organizmo) prisitaikymo, ku- 
riuo organizmas „tikslingai“, t. y. gyvybę palaikydamas ir plėtodamas, reaguoja 
išvidiniams bei išviršiniams jaudinimams. Kad šis įvairiopas gyvybinis 
tikslingumas su savo bilionus kartų aktivia harmonija būtų kilęs sa vaime 
iš negyvosios gamtos grynai mechaniškų energijų, to negalima filosofiškai 
galvoti, kaip kad tatai yra be pagrindo ir biologiniu atžvilgiu. Todėl man 
šiandien daugiau kaip kuomet kitados yra „mokslo postulatas“ gyvybei ir 
jos dėsniams kilti priimt antpasaulinę išmintį ir visagalybę, kaip causa 
prima. Kūrybos tikrąja prasme šis vyksmas nereiškia, nes pirmuo- 
sius gyvųjų atomų junginius juk davė jau buvusiejį negyvos gamtos 
atomai. Hipotezės, kad gyvybė kilo iš Kosmo, būtent, kad kitados, archaiškoj 
gadynėj, „gyvybės sėklos“ mūsų Žemėn pateko žvaigždžių spindėjimo ener- 
gijos tarpininkaujamos, yra perdaug fantastiškos ir perdaug primena seno- 
vės pažiūras apie „influxus siderum“ (žvaigždžių poveikį) kirminams iš 
dumblo kilti, perdaug fantastiškos, kad jas būtų galima rimtai imti, kadangi 
jos neatsižvelgia į ultravioletinių spindulių pasaulio erdvej abiotinį (gyvybę 
žudantį) veikimą!, kaip kad senesnėsės meteoritinės hipotezės nepaisė 
gyvybę užmušančio meteoritų karščio. 

Kad Dievas yra begalo išmintingas, galingas ir geras, prieš šiokį teisti- 
šką supratimą jau nuo seniau nurodinėjama į vadinamąsias dysteleolo- 
gijas, t. y. netikslingus reiškinius gamtoj: į gausingas kūnines deformacijas, 
atsirandančias sutrikus normaliai organinei plėtotei, patologinius instinkto 
iškrypimus, k. a., veisimosi ir maitinosi skatulių, vedančių į žalingas reakci- 
jas ir tt Dėliai šių priekaištų, kuriems Becher'is (1917, 127) duoda per 
daug didelės reikšmės, tenka štai kas pastebėti. — Pirmiausia, tuos vadinamus 
netikslingumus organiniuose padaruose ir veiksmuose teleologijos prieši- 
ninkai dažnai perdeda. Nemaža organų, kuriuos pirmiau laikyta esančius 
be tikslo (k. a. skydinė liauka, liauka Thymus, blužnis, kirminės ataugos 


principas“), ir dar didesniu būtinumu vegetativinei bei sensitivinei gyvulio gyvybei („gyvulio 
siela“). Tur būt panašiais su i etimais paskiausiu laiku ir Buijtendijk'as (Instinkt en Ie- 
ven 1918, 6) išsitarė už „immaterialinio gyvybės principo“ priėmimą. Daugiau kalbėt apie 
šį vitalizmo naturfilosofinį klausimą čia negalima, kadangi tatai per toli nuvestų nuo mano 
čia nagrinėjamos temos. 

1! Plg. P, Becguerel, Die abiotis:he Wirkung des Ultraviolets und die Hypothese 
vom kosmischeu Ursprung des Lebens. — C. R. Acad. Sc. Paris T. 151 (1910), 86—88. 
— Naujausiais požvilgiais panspermijos hipotezę nagrinėja prof. G. Rahm'as O. S. B. 
(biologas) ir prof. J. Ri e m'as (astronomas), kurių dviejų straipsniai išversti drauge viename 
straipsny: „Ką biologija sako apie Arrheniaus panspermiją ir ką mes žinome apie gyvybės 
kilmę ant Žemės?“ Kosmos 1928, 311—319, Pr. D. 


80 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė 


[processus vermiformis] limfatiniai organai), vėliau buvo pažinti esą gyvy- 
bei naudingi; tas pat ir su organiniais procesais. Taip, antai, G. Bier'as 
1897 m. Virchow'o Archive įrodė, kad uždegimo procesus reikia laikyt 
tikslingais organizmo įtaisymais bakterijoms ir kitiems kenkėjams atremti; 
šiuo jis pagrindo savo naują gydymo būdą („Hyperūmie als Heilmittel“, 
Leipzig 1907). 

Antras dalykas: tikrai gamtoj esamos dysteleologijos su monistišku 
supratimu daug blogiau suderinamos, negu su teistišku; šitai turi didelės 
svarbos mūsų klausimui. Jei atskiri daiktai laikomi substancialiai identiški 
su dvasiniu pasaulio principu, tai visi netikslumai ir netobulumai gamtoj 
betarpiškai tenka tam principui ir jį paverčia neišsprendžiamų prieštaravimų 
suma. Tuo tarpu teistiškam supratimui dysteleologijos yra tik gamtos 
netobulumai, o ne Dievo netobulumai, kadangi Dievas čia juk imamas 
kaip substancialiai skirtingas nuo gamtos daiktų. Dievo išminties nustaty- 
tos gamtinės tvarkos tobulumas tėra relativus, bet ne absolutus, ir 
jis net negali būt absolutus, kadangi absolučiai tobulo pasaulio sąvoka juk 
tai yra prieštaravimas.  Absolučiai tobulas tegali būt tik patsai Dievas, 
bet ne jo sukurtas pasaulis; nes jei kitaip, tai pasaulis tuomet būtų 
identiškas su absolutu. Todėl sukurtas pasaulis tegali turėt tik relativaus 
tobulumo, kuris gali reikštis begale įvairių laipsnių; ir vieną tokių tobu- 
lybės laipsnių Dievas kaip tik ir įvykdino kūryboj, laisvai jį pasirinkęs. Taip 
tat teistiškas pasaulio suvokimas įstengia nuosekliai išaiškint netobulumus 
gamtoj, neprieštaraudamas Dievo tobulumui,. 

Taip pat ir vadinamosios disharm'onijos gamtoj, į kurias ypačiai 
su pamėga nurodo darvinizmas prieš teleologinį gamtos supratimą, nesu- 
daro teistiškai Dievo sąvokai tokių svarių sunkenybių, kaip mano Becher'is 
(t. p. 127). „Tikslingų įtaisymų prieš viens kitą veikimas organiniame pa- 
sauly“ anaiptol neprieštarauja galvojimui, kad aukštesnis protas „paskyrė 
vieningą harmonišką tikslą“, jei tą protą imti teistiška prasme. Monistiškam 
supratimui, taip, kiltų neišsprendžiamas prieštaravimas reikiant galvoti, kad 
tas aukštesnis protas, iš vieno šono, persekiojamam gyvuliui išugdė apsau- 
gos priemonių, tokių kaip skubūs judėjimo organai, apsaugos instinktai ir tt., 
bet, iš kito šono, šias priemones vėl padarė netinkamas naudotis, patobu- 
lindamas jam neprietelingo gyvio judėjimo bei jūslių organus ir jo medžiojamuo- 
sius instinktus. Jei ir persekiojamas gyvulys, ir jo persekiotojas abu yra iden- 
tiški su „pasaulio protu“, tai šis protas tokiais savo, vienas kitam priešta- 
raujančiais, įtaisymais iš tikrųjų elgiasi paikai ir neprotingai. Taip pat be- 
prasmiai elgiasi tas protas, kai jis tulžiniuose augaluose, iš vieno šono, 
ypatingais įtaisymais rūpinasi parazito maistu, apsauga ir plėtotė !, o iš kito 
„patsai sau atsimoka nedėkingumu“, būtent, tąja žala, kurią augalas šeimininkas 
iš čia turi. Tas pat tinka pasakyt ir apie socialinių vabzdžių svečių globą, 


1 Aš nurodau ypačiai įdomų pavyzdį tulžies, kurią gamina Cecidosis erem/ta ant 
Duvalia aependens (ne ant longifolia, kaip sako Becher'is, sekdamas Karner'į). Ziūr. 
H. Dieckmann, Einige Bemerkungen ūber die Galle von Cecidosis eremita. Deutsch. 
Entom. Nationalbibliothek II (1911), Nr. 20 u. 21, p. 156—164 ir to paties: Ein Wunder- 
werk der Pilanzentechnik.  Natur und Kultur (Mūnchenj VIII, Heft 16, p. 485—492. Plg. 
taip pat F. Theissen, Neue Beitrūge zur Frage nach der Zweckmūssigkeit in der Natur. 
Stimmen der Zeit 05 Bd. (1918), 4 Heft, p. 402—408. 


E. Wasmanu: Filos-finės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 81 


ypačiai skruzdės Formica auginamus vabalus Lomerhusini. Jei čia tas pasau- 
lio protas normalią perų globą išplečia svetimiems svečiams, kurie yra savų 
šeimininkų pikčiausi neprieteliai, tai jis elgiasi aiškiai sau prieštaraudamas, 
kadangi jis, simfilijos instinktų svetimiems naudingu tikslingumu, patsai sau 
kenkia ir tarytum „patsai save suėda“. Vienas kitam priešingai einąs sau, 
savo rūšiai ir svetimiems naudingas tikslingumas tuomet iš tikrųjų virsta 
neišsprendžiamu prieštaravimų, spiegiančia disharmo- 
nija, jei jų pagrindas yra toks pasaulio protas, kuris yra substancialiai 
identiškas su pavienėmis esybėmis. 

Tačiau teistiškam supratimui šių disharmonijų nėra; nes čia vieni ki- 
tiems prieštaraujantieji pavieniai tikslai yra sujungti auštesnion har- 
monijon, kurią suplanavo ir kurios norėjo Asmeninė Išmintis, 
skirtinga nuo pavienių esybių. Taip pat ir gyvulių augintojas žmogus 
dažnai pavartoja dalimi vieną kitai prieštaraujančias priemones, kad atsiektų 
savo vyriausiąjį tikslą, kai, pav., jis į savo karpių kudrą įleidžia lydeką; 
dėliai šito niekas neneigs tokį augintoją neturint proto, nors, šitaip padarius, 
lydeka praris tūlą karpį. Pirmesniuose šio darbo skyriuose mes parodėme, 
kokioj nuostabioj harmonijoj sau naudingas skruzdžių individinio smagu- 
riavimo patenkinimas yra sujungtas su rūšiai naudingu normalios perų 
globos tikslu ir su svetimiems naudingu svečių globos tikslu. Dievo 
begalinė išmintis, galybė ir gerybė, kuri taip išmintingai sųtvarkė . 
gyvulio instinkto pradmenis, puikioj š šviesoj pasireiškia ypač šiuo suderinimu, 
rodosi, vienas kitam prieštaraujančių pavienių tikslų. 

Tas pat tinka pasakyt taip pat ir apie begalės pavienių tikslų harmo- 
niją visoj gamtos tvarkoj. (ia nei pavienis individas, nei pavienė rūšis 
nėra patsai sau tikslas, bet individo gerovė čia tarnauja rūšiai palaikyt, o 
vienos rūšies gerovė stovi įvairiopuose santykiuose su kitų rūšių. gerove, 
dalimi viena kitai pagelbėdamos plėtotėj, dalimi taip pat siaurindamos viena 
kitos dauginimąsi. Siuo aktiviu žaidimu begalės pavienių faktorių (veiksnių) 
su jų pavieniais tikslais yra atsirėmusi organinės gamtos harmonija 
ir. šiandien taip pat, kaip ir visoj jos hipotetinėj giminės istorijos eigoj. 
Šioj plėtotėj yra išnykę ne tik nesuskaitomi pavienių gyvių myriadai, bet 
ir tūkstančių tūkstančiai rūšių; jos išnykdavo dalimi išviršinio pasaulio po- 
veikiu, dalimi viena kitą sunaikindamos. Jos pasišalino nuo gyvenimo arenos, 
kad užleistų vietą kitiems individams ir kitoms rūšims, kurios iš anųjų 
žuvimo išaugo naujam gyvenimui, kaip turėtojos tos pačios gyvybinės har- 
monijos, kuri nuo gyvybės kilmės pradžių savaveiksmiškai plėtojosi toliau. 

Toji pati Dievo išmintis, teistišku supratimu, taip pat yra nustačiusi 
ir visus gamtos dėsnius, ne tik gyvosios, bet ir negyvosios gamtos. 
Ta išmintis apima jos sukurtąjį visą visetą (universumą), ir visus jo 
plėtojimosi vyksmus nuo laiko pradžių padaro universalia pasaulio 
tvarka, kurion dangaus kūnai su savo kilimo ir judėjimo dėsniais yra taip 
pat harmoniškai įstatyti, kaip ir viso augalų bei gyvulių pasaulio plėtojimosi 
dėsniai. Todėl ji, ši tvarka, iš tikrųjų atatinka monizmo reikalavimą turėt 
„vieningą gamtos išaiškinimą“. Ką J. Reinkė! pirmoj eilėj sako apie 


! Die- Welt als Tat. Umrisse einer Weltansicht auf naturwissenschaftlicher Grund- 
lage. 5 Aufl. Berlin 1908. 


82 E. Wasmaun: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimc reiškiniuose 


Dievo pažinimą iš organizmų pasaulio, tatai tinka taip pat ir gamtinės tvar- 
kos bei jos dėsnių visumai: „Gamtos pažinimas neišvengiamai atveda prie 
Dievo idejos; ir ypač eidami priežastingumo dėsniais, mes, mano įsitikinimu, 
Dievą esant turime tiek pat tikrumo, kiek tikrumo turime gamtą esant. Skeptiška 
filosofija gali sau sveika šiam išvedimui pripažint tik kuklų tikimybės laipsnį arba 
jį, tokį išvedimą, pareikšt esant net visai „nefilosofišką“; tačiau toks gamtinin- 
kas, kuris daro išvedimus indukcijos ir analogijos metodais, organizmų ir 
jų savybių išvedimą iš kuriančios dievybės laikys ne tik kaip suprantamiau- 
sią, bet ir kaip vienintelį įsivaizdinamą išaiškinimą; šioks išvedimas jam eina 
iš faktų su įtikinama logika“. 

O visai kūrybos harmonijai vainiką (karūną) uždeda žmogaus dva- 
sinis gyvenimas, kuris yra neišmatuojamai aukščiau iškilęs už visus 
atomus bei elektronus su jų judėjimo reiškiniais, tačiau kurio plėtotės dė- 
sniai su materialinės gamtos dėsniais yra harmoningai suderinti jau žmo- 
gaus (kūno) sėklinėj celėj. Žmogaus dvasia, „Dievo pavidalu sukurtoji“, 
vienintelė tarp visų Žemės esybių įstengianti pažint visos kūrybos nuosta- 
bią tvarką, yra taip pat pašaukta tą tvarką ir išpažint. Visos gamtos 
nebylė tvarka žmogaus lūpose pavirsta garsiai skambančiu pagarbinimu 
begalo išmintingo, galingo ir gero Dievo, kokį pagarbinimą, antai, yra labai 
gražiai ištaręs Karolius v. Linnė įvade savo veikalo Systema 
Naturae: 

„Deum sempiternum, immensum, omniscium, omnipo- 
tentem expergefactus a tergo transeuntem vidį et obstupui! Legi aliguot 
ejus vestigia per creata rerum, in guibus omnibus, etiam in minimis ut fere 
nullis, guae vis! guanta sapientia! guam inextricabilis perfectio!“ — 
„O Įehova, guam ampla sunt tua opera! Guam sapienter ea 
fecistil“ 

„Iš miego atbusdamas regėjau dar tik ką praėjusį amžiną, begalinį, 
visažinantį, visagalį Dievą, — regėjau ir iš nuostabos apsvaigau! 
Aš pažinau keletą jo pėdų Kūrybos veikaluose, kuriuose visuose, net ma- 


+ - 


tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos atlikai!“ 
„Dein Anblick gibt den Engeln Starke, 
„Da keiner dich ergrūnden mag, 
„Und alle deine hohen Werke 
„Sind herrlich, wie am ersten Tag“. 
„Teikia angelams stiprybės 
Į tave jau žvilgis vienas; 
Ir tavų darbų didybė 
Vis tokia, kaip pirmą dieną“. 


(Goethe, Faust). 


-=E=*- EE 


Platono 
Eutifronas. 


Išvertė M. Račkauskas, Kaunas. 


I. Eutifronas. Ką matau, Sokratai? Kas tau atsitiko, kad palikai savo 
pašnekesius Likėjuje! ir čia dabar gaišti ties karaliaus portiku ?? 
Nejaugi netir tu jau turėtum kokią bylą pas karalių, panašiai kaip aš. 

Sokratas. Visai ne byla, Eutifronai, vadina tai atėniečiai, bet kalti- 
nimu nusidėjus valstybei *. 

E. Ką sakai? Tai tau, matyt, bus kas iškėlęs valstybinį kaltinimą? Juk 
nemanau, kad pats kam būtum iškėlęs. . 

S. Zinoma, ne, 

E. Taigi tau kas nors? 

S. Aišku. 

E. Kas gi toks? 2 

S. Aš ir pats, Eutifronai, nemoku tikrai pasakyti kas. Šiaip jav, ro- 
dos, vyras jaunas ir nežymus. Gi vadinasi, jei neklystu, Melėtas *. 
Kilęs iš Pitėjo valsčiaus3. Bene prisimini kokio pitėjiečio Melėto, 
ilgaplaukio, skysta barzdele, kumpanosio? 

„ Neprisiminu, Sokratai. Bet kokį kaltinimą jis tau iškėlė? 

„ Kokį? Man bent rodos, kad namažą. Juk, jaunam esant, nusima- 
nyti tokioje byloje yra nemažas daiktas; O jis, pasak jo paties žo- 
džius, nusimano, kuriuo būdu tvirkinami jaunuoliai ir kas jų tvir“ 
kintojai. Matyt, kažkokio išminčiaus esama... Taigi, pastebėjęs 
mano nemokslumą, kad tai aš tvirkinąs jo amžininkus, kreipiasi į 
valstybę, kaip į motiną, pasiryžęs skųsti mane. Ir jis, man rodosi, 
vienintelis iš valstybės vyrų tinkamai imasi darbo. Juk tinkamas 
darbas yra visų pirma susirūpinti jaunuoliais, kad jie būtų kuo 
geriausi, kaip geram ūkininkui tinka pirmiausia rūpintis jaunais 
augmenimis, o paskui jau ir kilais. Lygiai taip ir Melėtas pirma 
su šaknimis nori išrauti mus, kurie, pasak jį, gadiname jaunus die- 
gus, o paskui, aišku, pasirūpins ir vyresniaisiais, ir labai naudingai 
patarnaus valstybei. Tat lengvai gali atsitikti, jei kas šitokiu būdu 
pradėjo veikti. 

II. E. Ir aš to norėčiau, Sokratai, tik bijau, kad neišeitų atbulai: juk 
jis, mano supratimu, tiesiog iš pamatų* griauna valstybę, kesinda- 
masis pakenkti tau. Bet pasakyk man, ką, galiausiai, darydamas, 
pasak jį, tvirkini jaunuolius? 

S. Keista net ir klausyti apie tai, mielasai. Sako, kad aš esąs dievų 
išradėjas, ir kad jis, anot jo, apskundęs mane įvedant naujus die- 
vus, 0 senųjų nebegerbiant. 

E. Suprantu, Sokratai: juk tu pasakoji tavyje visados prabilant aną 
demoną *; todėl tat jis kaltina tave įvedant naujenybės tlkybos da- 


(co m 


* Plačiau apie Sokratui iškeltą bylą žiūr.: Platonas, Sokrato apologija, Kritonas. 
Išvertė M. Račkauskas. Kaunas, 1927. 


84 


II. S. 


(0 M 


PRIMO nMomMomMonme m 


M. Račkauskas. Platono Eutifronas 


lykuose ir, šmeiždamas tave, eina net į teismą, nors žino, kad pa 
našus šmeižtas turi minioje pasisekimo. Juk ir su manim nė kiek 
ne kitaip: kai aš ką pasakoju susirinkime apie tikėjimo dalykus, 
nusakydamas žmonėms ateitį juokiasi iš manęs, kaip iš bepročio. 
Tuo tarpu, kiek kartų tekdavo man kalbėti, nusakydavau vien tėisybę. 
Bet tokiems, kaip mes, žmonės visados pavydi. Tačiau visai ne- 
reikia kreipti į tai dėmesio, tik drąsiai eiti savo keliu. 

Mielas Eutifronai, nedidelė dar bėda, įei ir pasijuoks iš žmogaus. 
Atėniečiams bent, kaip man rodosi nedaug terūpi, ar kas yra laiko- 
mas itin išmintingu, bet-tik kitų savo išminties nemokytų; tiktai kai 
pamato, jog toks ir kitus perdirba ant savo kurpalio, pyksta, ar iš 
pavydo, ar dėl kitko. 


„Na, dėl manęs, kaip jie ten į mane žiūri, visai nemanau rūpintis. 
„ Galimas daiktas, kad tu, vadinasi, retai eini į žmones ir nesi linkęs 


mokyti savosios išminties. O aš bijau, kad manęs nepalaikytų to- 
kiu žmonių mylėtoju, kurs viską, ką tik turi, nesigailėdamas kiekvie- 
nam papasakoja, — ne tik be atlyginimo, bet ir pats dar mielu 
noru primokėtų, kad tik kas sutiktų jo klausyti. Taigi jei, kaip da- 
bar ir sakiau, būtų linkę vien juoktis iš manęs, kaip tu tat pasakoji 
apie save, būtų visai malonu žaidžiant ir juokiantis leisti laiką teisme; 
bet jei jie pažiūrės į dalyką rimtai, tada jau niekam neaišku (išskyrus 
gal jus, šventėjus), kaip pasibaigs byla. 


„Bet iš tikrųjų nieko rimto nebus, Sokratai: tu išmintingai ginsi savo 


bylą, aš, manau, savo. 


„ O gi tavo, Eutifronai, kokia bus byla? Esi kaltinamas, ar pats kaltini? 
„ Kaltinu. 


Ką gi? 


„ Tokį žmogų, k.rį kaltindamas vėl galiu pasirodyti beprotis. 


Kaip tat? Kokį nors sparnotį * gaudai? 

Kur jam sparnus turėti! Jis jau visai senas žmogus. 
Kas gi jis toks? 

Mano tėvas. 

Tavo, mielasai? 

O gi tikrai mano. 

Koks gi kaltinimas, ir dėl ko byla? 

Dėl žmogžudystės, Sokratai. 


„ Stebuklai! Aišku, Eutifronai, minia nesupras, kad tavo byla teisėta. 


Aš bent esu tikras, jog paprastas pilietis nesutiks, kad tu čia gerai 
pasielgei, nebent kas bus toli nužengęs išminties takais. 


„ Tiesa, Sokratai, tik toli nužengęs, prisiekiu Diju. 
„ Kam nors, matyt, iš giminaičių" bus tavo tėvas atėnięs gyvybę. 


Be abejonės, taip: juk dėl kokio ten svetimo nekaltintum tėvą 
žmogžudį esant. 


„ Tikri juokai, Sokratai; manai, kad yra koks skirtumas, ar miręs žmo- | 


gus yra svetimas ar namiškis. Bene vien tik reikia žiūrėti, ar nu- 
žudęs turėjo teisę žudyti ar ne, ir jei turėjo — nekelti bylos, jei 
neturėjo — traukti atsakomybėn, nors žudytojas būtų tavo gimi- 
naitis ar vienmintis. Juk jei gyvensi su panašiu žmogumi, žinodamas 


2.14. iais Iš AS a 


V. S 


M, Račkauskas: Platono Eutifronas 85 


jį nusidėjus, ir nenuvalysi jo ir savęs, atidavęs bylą į teismą, tokią 
pat nuodėmę užsitrauksi ir ant savęs. Ogi šitas užmuštasis buvo 
vienas mano tarnųŠ, ir, kai turėjome ūkį Nakso? saloje, jis tenai 
dirbo pas mus. Taigi kartą jis pasigėrė, susipyko su vienu mūsų 
tarnų ir nužudė jį. I!ada mano tėvas surišdino jam kojas ir rankas, 
įmesdino jį į kažkokį griovį, o pats siunčia čionai žmogų sužinoti 
iš apeigų patarėjo !?, kas reikia sv juo daryti. Tuo tarpu tėvas ne- 
sirūpino surištuoju ir nieko nepaisė, nes anas — žmogžudys: ne- 
didelė, mat, bėda, jei ir pastips. Taip iš tikrųjų ir atsitiko: nuo 
bado, šalčio ir supančiojimo anas miršta prieš grįžtant pasiuntiniui 
iš patarėjo. Taigi dabar už tat ir pyksta ant manęs tėvas ir kiti 
giminės, kad aš dėl galvažudžio kaltinu tėvą žmogžudyste, nors jis, 
pasak juos, nieko ir nenužudęs; jei pagaliau ir nužudė, tai juk nu- 
žudytasai pats buvęs žmogžudys; todėl nesą ko ir rūpintis tokiu. 
O sūnui kaltinti tėvą žmcgžudyste — bedieviškas pasielgimas! 
Blogai jie supranta, Sokratai, dieviškąją teisę, — kas yra dievota ir 
kas bedieviška,. 


„O tu, dėl Dijo, Eutifronai, tu esi tikras, kad taip puikiai nusimanai 


apie dieviškąją teisę, — kokia ji yra, ir apie tai, kas dievota ir kas 
bedievišką —, kad, šitokiai nelaimei atsitikus, kaip sakai, nenorėda- 
mas ir pats pasielgti bedieviškai, nesidrovi iškelti bylą prieš tėvą? 


„Ko gi aš būčiau vertas, Sokratai, — ir Eutifrones niekuo nesiskirtų 


nuo kitų žmonių —, jei puikiai nenusimanyčiau apie visus šitokius 
dalykus. | AN es 

Pasirodo, nuostabus Eutifronai, man bus labai naudinga tapti tavo 
mokiniu ir dar prieš prasidedant mano bylai su Melėtu pasiūlyti 
jam atsisakyti !! nuo šito kaltinimo, nurodžius į tai, kad aš jau nuo 
senų laikų labai aukštai stačiau dieviškų dalykų mokėjimą, o ir 
dabar, kai jis mane kaltina nusidedant, nerimtai galvojant ir prasi- 
manant šiuose dievų dalykuose —, tai aš net tavo mokiniu pasida- 
riau, ir jeigu tu, Melėtai, — taip pasakyčiau, — sutinki, kad Euti- 
fronas apie šiuos dalykus nusimano, tai ir mane laikyk nusimanančiu 
ir netrauk į teismą; o jei nesutinki, tai pirma, negu man, iškirsk 
bylą šitam mokytojui, kaip tvirkinančiam sųaugusius žmones — mane 
ir savo tėvą: mane — savo mokslu, 0 aną savo pamokymais ir 
grasinimais. O jei manęs nepaklausys ir neatsisakys nuo kaltinimo, 
arba netrauks atsakomybėn tavęs vietoje manęs, — tai ir teisme 
sakysiu tą pat, ką pirma kalbėjau jam vienam. i 


„ Na, dėl Dijo, Sokratai, jei iš tikrųjų Melėtas sumanytų traukti mane 


į teismą, surasčiau, manau, kur jį įgelti, ir teismas ims kalbėti pirma 
apie jį, negu apie mane. 


„ Aš ar, mielasai, taip manydamas noriu tapti tavo mokiniu; žinau, 


kad ir kitas kas ir šitas Melėtas tartum nemato tavęs, o mane taip 
greitai ir lengvai pastebėjo, kad net apkaltino bedievybe. Taigi da- 
bar, dėl Dijo, pasakyk man apie tai, apiė ką čia skelbeis aiškiai 
žinąs: kaip suprasti dievotumą 12 ir bedieviškumą, ir žmogžudystės 
dalykuose ir kituose? Ar dievotumo esmė nėra viena kiekvienam 
atsitikime, o bedieviškumas — visai priešingas dievotumui — , bū- 


86 


VII. 


2 


(M NM 


M. Račkauskas: -Platono Eut-fronas 


damas visur tas pats, ar neturi kažin kokio vieno pažymio, bendro 
visam bedieviškumo sąvokos turiui? 


„ Visai taip, Sokratai. 


P Pasakyk tada, ką tu laikai dievotumu ir ką bedieviškumu? 
„ Taigi sakau, kad dievotumas yra tai, ką aš dabar darau, — traukti 


atsakomybėn nusidėjusį žmogžudyste, ar šventvagyste, ar kitur kur 
panašiai, — vis viena, ar tai bus tėvas, ar motina, ar kitkas; O 
netraukti atsakomybėn — bedieviškumas. Be to, Sokratai, stebėk, 
kokį svarbų pasakysiu tau išrodymą, kad toks yra įstatymas, apie 
ką jau ir kitiems papasakojau, būtent, kad visa tai taip būtų teisinga: 
nenusileisti bedieviui, kas jis ten bebūtų. Iš tikrųjų, žmonės patys 
paprastai palaiko Diją geriausiu ii teisingiausiu iš dievų, 0 tuo 
tarpu sutartinai tvirtina, jog jis įmetęs į kalėjimą savo tikrąjį tėvą 
už tai, kad šis prarydavo savo vaikus, neturėdamas teisės tai daryti, 
o anas vėl išdarė savo tėvą irgi už panašius dalykėlius. Ant manęs 
gi pyksta, kad aš traukiu atsakomybėn nusidėjusį tėvą, — ir tokiu 
būdu patys sau prieštarauja, kalbėdami apie dievus ir apie mane. 


„ O ar tai, Eutifronai, nebus tas dalykas, dėl kurio mane kaltina, nes 


panašioms kalboms, kiek kartų kas apie dievus kalba, aš kaž kaip 
nepritariu? Ir dėl to, kaip rodosi, pamanys kas mane nusidedant. 
Tačiau dabar, jei jau ir tau taip atrodo, — o tu gerai išmanai šito- 
kius dalykus, — reikia, rodos, ir mums nusileisti. Ir ką gi, iš tikrųjų, 
pasakysiu: juk ir pats prisipažįstu, kad nieko nežinau apie šitokius 
dalykus. Vis dėlto pasakyk man, dėl bičiulių dievo !3, tu iš tiesų 
tiki taip buvus? 


„lr dar nuostabesnių, Sokratai, dalykų būta, kurių minia nežino. 
„Ir karas, manai, iš tikrųjų buvo tarp dievų, ir baisūs kivirčai, ir 


susirėmimai, ir daug kitų tokių dalykų, kaip tai poetų pasakojama, 
o garsių tapytojų išmarginta įvairiose šventovėse? Juk ir anas 
apsiaustas 14, vežamas Didžiųjų Panatėniejų dieną į Akropolį, pilnas 
yra tokiu paveikslų? Ir visa tai yra tiesa, Eutifronai? 


„Ir ne vien tai, Sokratai; bet, kaip ką tik sakiau, daug ir kitų dalykų, 


jei norėsi, papasakosiu tau apie dievus, o tu, klausydamas, esu 
tikras, stebėsies. 

Aš bent nesistebėčiau. Bet apie tai gal kitą kartą, atspėdamas, man 
papasakosi. O dabar pasistenk aiškiau atsakyti į mano ką tik pasta- 
tytą klausimą. Juk pirma, drauguži, kažkaip nepakankamai pamokei 
mane, kai klausiau apie dievotumą, kas tai būtų; tik pasakei, kad 
dievota yra kaip tik tai, ką tu dabar darai, kaltindamas tėvą žmog- 
žudyste. 


„lr tiesą gi sakiau, Sokratai. 
„ Galimas daiktas. Bet, Eutifronai, juk ir daug kas kita, tavo nuo- 


mone, yra dievota? 


„Nes taip ir yra. 
„ Taigi atsimeni, jog ne to tavęs prašiau, kad mane pamokytum apie 


vieną ar du iš daugelio dievotų pasielgimų, bet apie pačią dievo- 
tumo sąvoką, sulig kuria viskas, kas dievota, yra dievota? Juk sakei, 


VIII. 


(0 [Tl 


(m Man m 


M. Račkauskas: Platono Eutifronas 87 


kad jau iš pačios dalyko esmės kas bedieviška — yra bedieviška, 
o dievota lieka dievota? Ar neaisimeni? 


„Kaip gi. 
„ Taigi pamokyk mane apie pačią šito dalyko esmę, kokia, būtent, ji 


yra, kad, turėdamas ją prieš akis ir laikydamas ją tam tikru saiku, 
tuoj pavadinčiau dievotą esant tavo ar kieno nors kito tokį pasiel- 
gimą, o nėsant tokiu — nepavadinčiau. 


„ Na, jei taip nori, Sokratai, ir taip tau pasakysiu. 
„ O gi noriu, noriu. 
„ Taigi štai: kas yra dievams malonu, yra dievota, o kas nemalonu — 


bedieviška. 


„ Puikiausiai, Eutifronai; kaip aš norėjau, kad atsakytum, taip man 


dabar atsakei. Tik ar tai tiesa, to dar kol kas nežinau, bet tu, aišku, 
pamokysi mane papildomai, kad tai tiesa, ką sakai. 


E. Be abejonės. 


S. 


(2 


M Mom 


M M M 


Todėl negaišdami panagrinėkime, ką čia kalbame. Kas dievams 
malonu ir žmogus dievams maionus — yra dievota, o kas dievams 
nemalonu ir žmogus dievams nemalonus — yra bedieviška. O die- 
votumo ir bedieviškumo sąvokos yra ne tos pačios, bet visai viena 
kitai priešingos? Argi ne taip? 


„ Taigi kad taip. Juk jau pasakyta. 
„ lr gerai gi, rodos, pasakyta? 


Man rodosi, Sokratai. 


„ O ar netiesa, ir kad dievai barasi, Eutifronai, ir su kits kitu nesu- 


tinka, ir pykstasi tarp savęs, — ir tai pasakyta? 


„ Pasakyta. 
„ O barnes ir pyktį, gerasai, sukelia nesutikimas dėl ko nors? Pana- 


grinėkime nors taip: jei mes, pavyzdžiui, aš ir tu, nesutinkame dėl 
skaičiaus, kurs didesnis, — ar šituo klausimu skirtingos nuomonės 
padarytų mus priešais — ir imtume pykti viens ant kito, ar, pasi- 
gavę skaičiavimo, netrukus dėl to susitaikintume? 


„ Be abejonės. 
„ Taigi, jei nesutiktume ir dėl to, kuris daiktas yra didesnis ir kuris 


mažesnis, pasigavę matavimo, netrukus liautumės baręsi? 
Taip. 


„lr pasigavę svarstyklių, manau, išspręstume ginčą dėl to, kuris 


daiktas yra sunkesnis ir kuris lengvesnis? 


„Kodėl gi ne? 
„ Taigi, nesutikdami dėl kurio dalyko ir negalėdami kokio sprendimo 


prieiti, pasidarytumėm priešais ir pyktumėm ant kits kito? Gal tau 
tai neparanku? Tada aš kalbėsiu, o tu stebėk, ar tik tai nebus dėl 
to, kas teisinga ir neteisinga, kas gražu ir kas biauru, kas gera ir kas 
bloga. Ar ne dėl tokių tik dalykų nesutikdami ir negalėdami prieiti tikro 
jų sprendimo, pasidarytumėm priešais, ir aš, ir tu, ir kiti žmonės visi? 


„ Taip, Sokratai, esama tokio skirtumo, ir dėl tokių, būtent, dalykų. 
„Kas gi tada? O dievai, Eutifronai, įei dėl ko nors nesutinka, ar ne 


dėl panašių tik dalykų nesutinka? 


„ Taip turi būti. 


88 


(An 


(D [T 


NM ME On on om 


M. Račkauskas: Ptatono Eutifronas 


„ Tokiu būdu, gerasis Eutifronai, ir tarp dievų vieni viena, kiti kita 


laiko teisingu, sulig tavo žodžiais, ir dėl to, kas gražu ir kas biauru, 
kas gera ir kas bloga. Juk jie gal ir nesibartų tarp savęs, jei jų 
nuomonės nesiskirtų dėl šitų dalykų. Juk taip? 


„ Gerai sakai. 
„Taigi, ką kiekvienas jų laiko gražiu, geru ir teisingu, tą jis ir myli, 


o priešinga tam neapkenčia? 
Aišku. 


„Ir tą patį dalyką, kaip tu sakai, vieni jų laiko teisingu, o kiti — ne- 


teisingu; nesutikdami dėl to, barasi ir kovoja su kits kitu. Ar ne taip? 
Taip. 


„ Tokiu būdu tas pats dalykas yra dievų neapkenčiamas ir mylimas; 


tas pats dalykas gali būti jiems malonus ir nemalonus. 
Rodos. 


„ Taigi, sulig šitokiu pasakymu, ir dievota ir bedieviška būtų, Euti- 


fronai, tas pats dalykas? 


„ Išeina, kad taip. 
„ Bet neatsakei į mano klausimą, ypatingas žmogau! Juk ne apie tai 


klausiau, kas yra tuo pat metu dievota ir bedieviška; o čia pasirodo, 
kad malonus dievams dalykas tuo pat metu gali būti jiems ir ne- 
malonus! Taip kad, Eutifronai, ką tu dabar darai, traukdamas tėvą 
atsakomybėn, nė kiek nebūtų stebėtina, jei tai darydamas įtiktum 
Dijui, Kronui gi ir Uranui nusidėtum, Hefestui įtiktum, o Herai 
nusidėtum 5, Ir jei kuris kitas iš dievų nesutaria dėl šito dalyko, 
tai ir aniems čia nusidėtum. 


„Bet aš manau, Sokratai, jog nė vienas iš dievų nesiginčija su kitu, 


kad neteisingai kam atėmęs gyvybę neturėtų būti baudžiamas. 


„Ką gi? O iš žmonių, Eutifronai, ar esi girdėjęs apie ką, kad gin- 


čytųsi dėl to, jog neturi būti baudžiamas neteisingai atėmęs gyvybę 
ar kitką neteisingai padaręs? 


„ Tuo tarpu jie nuolatos ginčijasi dėl to, ir *eismuose ir kur kitur. 


Net aiškūs nusidėjėliai visa daro ir kalba, kad tik išvengtų bausmės. 


„O jei ir prisipažįsta, Eutifronai, nusidėję, tai ir tuo pat metu prisi- 


pažįsta ir sako, kad jų nereikia bausti? 


„Taip bent niekados nepasitaiko. 
„Taigi, mat, ne visa daro ir kalba. Juk to, manau, nedrįsta sakyti ir 


dėl to ginčytis, kad, jei jau nusideda, neturi būti baudžiami; tiktai, 
maniau, tvirtina, kad nenusideda. Ar ne taip? 


„ Tiesą sakai. 
„Taigi ne dėl to ginčijasi, kad nereikią nusidėjusiam pakelti bausmės, 


bet, tur būt, dėl to spyriojasi, kas yra nusidėjęs, ką yra padaręs ir 
kada būtent. 


„ Tiesą sakai. 
„O ar ne tas pat atsitinka ir dievams, kai jie ginčijasi dėl to, kas 


yra teisinga ir neteisinga, kaip tu sakai: vieni kaltina kitus neteisin- 
gai elgiantis, o anie neprisipažįsta? Juk niekas, nei iš dievų nei iš 
žmonių, ypatingasai, nedrįsta to sakyti, kad iš tikrųjų nusidėjėlis 
neturi būti baudžiamas. 


XI. 


M. Račkauskas: Platono Eutifronas 89 


„ Taip, čia tiesą sakai, Sokratai; tai — pagrindas. 
„ Taigi dėl kiekvieno atskiro dalyko, manau, Eutifronai, ginčijasi tie, 


kurie ginčijasi, ir žmonės ir dievai, jei jau ir dievai ginčijasi. Dėl 
kurio nors atsitikimo susiginčiję, vieni sako, kad teisingai atsitiko, 
kiti vėl, kad neteisingai. Ar ne taip? 


„ Aišku. 2 
. Taigi dabar, mielas Eutifronai, pamokyk ir mane, kad būčiau išmin- 


tingesnis: kokį turi įrodymą, kad visi dievai mano, jog skriauda iš 
tiko aną numirusį, kurs, būdamas tarnas, pasidarė žmogžudžiu, buvo 
stikaustytas šeimininko ano mirusiojo, nuo grandinių pasimirė pirma, 
negu įsakęs jį sukaustyti sužinojo iš dievogarbos patarėjų, kas rei- 
kia daryti, — ir jog dėl viso šito padoru sūnui traukti tėvą tie- 
son ir kaltinti žmogžudyste. Na, pamėgink dėl šito įvykio kiek 
aiškiau man įrodyti, kad visi be išimties dievai yra nusistatę laikyti 
šitokį pasielgimą teisingu. Ir jei man tinkamai įrodysi, nesiliausiu 
garbinęs tavo išminties. 


„Bet tai ne lengvas dalykas, Sokratai, nors ir galėčiau visai aiškiai 


tau įrodyti. 


„ Suprantu: tau rodosi, jog aš mažiau nusimanau, negu teisėjai; juk 


jiems, aišku, įrodysi, kad šitoks darbas yra neteisingas ir visų be 
išimties dievų smerkiamas. 


„ Be abejonės, Sokratai; kad tik klansytų, kai kalbėsiu. 
„ Aišku, jie klausys, jei, žinoma, gerai kalbėsi. Bet štai kas, tau kal- 


bant, atėjo man į galvą, ir pats taip sau svarstau: jei man Eutifro: 
nas puikiausiai įrodytų, kad visi be išimties dievai šitokią mintį 
laiko neteisinga, tai ar aš daugiau išmokčiau iš Eutifrono apie tai, 
kas, galiausiai, yra dievota ir kas bedieviška? Tiesa, šitoks darbas 
turėtų, rodos, būtį dievams nemalonus; bet juk ką tik paaiškėjo, 
kad ne tokiu būdu nustatoma, kas dievota ir kas ne: juk pasirodė, 
kad tai, kas dievams nemalonu, tuo pat metu gali būti ir malonu. 
Taip kad aš tau, Eutifronai, nusileidžiu dėl šito, ir, jei nori, tegu 
visi dievai laiko tą pat teisingu ir tegu visi neapkenčia. Bet dabar 
gal padarytumėm tokią pataisą mūsų kalboje, būtent, kad tai, ką 
visi dievai neapkenčia, yra bedieviška, o ką jie myli — dievota; nes 
tai, ką vieni myli, o kiti neapkenčia, nebus nei viena nei antra, 
arba ir viena įr antra drauge? Gal taip sutinki. kad mes dabar api- 
brėžtumėm dievotumo ir bedieviškumo sąvokas? 


„ O kas mums kliudo, Sokratai? E 
„ Man bent niekas, Eutifronai; bet tu gerai apsisvarstyk, ar su šituo 


pasiūlymu sutikdamas galėsi mane taip lengvai pamokyti, kaip buvai 
pažadėjęs. 


„ Taip, aš pasakyčiau, kad dievota yra tai, ką visi dievai mėgsta, o 


priešinga tam, būtent, ko visi dievai neapkenčia, yra bedieviška. 


„ Bene reikėtų, Eutifronai, vėl pagvildenti, ar taip gerai pasakyta? 


O gal liaukimės, ir taip tegu vienas mūsų iš antro ir iš kitų priima; 
kaip tik kas pasakys, jog taip kažkas yra, — tai tuoj ir sutikti, 
arba atvirkščiai, — panagrinėti, ką sako tas, kurs sako? 


„ Reikia panagrinėti. Man bent rodosi, kad tatai dabar gerai pasakyta. 


90 


XII. S. 


(0 M 


6 Mon Mean m 


Om on 


Mo PM ON oMonm M 


M. Račkauskas: Platono Eutifronas 


Netrukus, gerasai, mes tat aiškiai sužinosim. Pagalvok tik: ar dievai 
myli dievota todėl, kad tai yra dievota, ar todėl tai yra dievota, 
kad dievai tai myli? 


„ Nesuprantu, ką sakai, Sokratai. 
„Na, tai pamėginsiu pasakyti aiškiau. Turime tokius pasakymus: 


nešama ir nešąs, vedama ir vedąs, matoma ir matąs. Ir dėl visų 
šitokių sąvokų supranti, kad jos skiriasi nuo kita kitos ir kuo būtent? 


Man bent rodosi, kad suprantu. 


„ Taigi ir mylima yra viena, o mylįs — visai kas kita? 


Kaipgi ne. 


„Pasakyk dabar man, ar nešama todėl nešama, kad yra nešama, ar 


dėl kitos kokios priežasties? 


„Ne dėl kitos, tik dėl šitos. 
„Ir vedama todėl, kad yra vedama, ir matoma todėl, kad yra matoma? 


Aišku. 


„ Taigi ne todėl ką nors mato žmonės, kad tai yra matoma, bet 


atvirkščiai, todėl tą ką nors.ir palaikome matoma, kad galima tai 
matyti; taip pat ne todėl kas nors yra vedama, kad tai galima vesti, 
bet todėl laikome vedama, kad tai veda žmonės. Ir neša ką nors 
ne todėl, kad tai yra nešama, bet ir nešama todėl, kad tai neša 
žmonės. Ar aišku, Eutifronai, ką noriu pasakyti? O noriu pasakyti 
štai ką: jei kas įvyksta ar patyria ką nors, tai ne todėl įvyksta, kad 
įvykstama, bet todėl yra įvykstama, kad įvyksta, ir ne todėl patyria, 
kad patyriama, bet todėl yra patyriama, kad patyria. Ar nesutinki 
su tuo? 


„ Sutinku. 
„ O mylima, ar nėra tai kažkas, kas įvyksta arba kažkas, kas patyria 


ką iš kito? 


„Aišku. 
„ Taigi ir su šituo dalykų taip pat, kaip ir su anais. Ne todėl ką nors 


myli žmonės, kad tai mylima, bet todėl yra mylima, kad tai myli 
žmonės? 

Būtinai. 

Tai ką gi pasakysime apie tai, kas yra dievota, Eutifronai? Bene 
myli tai visi dievai, kaip tu sakei? 

Taip. 

Ar todėl, kad tai yra dievota, ar dėl kitko? 

Ne, tik dėl to. 


„ Taigi todėl myli, kad tai yra dievota, o ne todėl dievota, kad tai 


dievai myli? 


„ Rodosi, 
„ O tai, kas dievų mylima, yra, žinoma, mylima ir dievams malonu 


todėl, kad dievai tai myli. 


„ Kaip gi kitaip? 
„Taigi dievų mylima, nėra dievota, Eutifronai, nei dievota — dievų 


mylima, kaip tu sakai, bet vieia yra viena, antra — antra. 


„ Kaip gi taip, Sokratai? 


XIII. 


M. Račkauskas: Platono Eutifronas 01 


„Nes mes sutikome, kad dievai myli dievota todėl, kad tai yra die- 


vota, o ne todėl tai yra dievota, kad dievai tai myli. Bene taip? 


E. Taip. 


S: 


O tai, kas dievams malonu, yra malonu todėl, kad dievai tat myli, 
ir būtent dėl to, kad dievai myli, o ne todėl dievai myli, kad jiems 
tat yra malonu. 


„ Tiesą sakai. 
„Bet, mielas Eutifronai, jei tai būtų tas pat, būtent tai, kas dievams 


malonu, ir tai, kas dievota, tada iš vienos pusės, jei dievai mylėtų 


„tai, kas dievota, todėl kad tai yra dievota, iš antros gi —, jei tai, 


kas dievams malonu, būtų malonu todėl, kad tai dievai myli, tad ir 
dievota būtų dievota todėl, kad dievai tai myli. Tuo tarpu matai, 
kad išeina atvirkščiai, nes viena yra visai kas kita, negu antra: juk 
viena tinka mylėti, todėl, kad tai myli, o antra — myli todėl, kad 
tai tinka mylėti. Ir pasirodo, Eutifronai, kad klausiamas dėl dievotumo, 
kas tai galiausiai yra, nenori, man rodos, dalyko esmės atskleisti, 0 
nurodai tik kažkokią jo atsitiktinę savybę, kuri pasireiškia tuo, kas 
dievota: esą, visų dievų tai mylima; bet kas tai yra, dar nepasakei. 
Taigi, būk malonus, neslėpk nuo manęs, bet dar kartą, iš pradžios, 
pasakyk, kas, galiausiai. yra dievota, — vis viena, ar dievai tai myli, 
ar yra kokia kita to dalyko savybė; juk dėl to nesiginčysim. Tik 
malonėk pasakyti, kas yra dievota ir kas bedieviška? 


„ Bet, Sokratai, kažkaip nemoku pasakyti tau, ką manau. Sukasi vis 


kažkaip apie mus visa tai, ką prileisime, ir nenori palikti ten, kur 
pastatysim. 


„ Į mano protėvio Daidalo !* kūrinį, Eutifronai, panašu tai, ką tu sakai. 


Ir jei visa tai aš sakyčiau ir taip pamatuočiau, juoktu:neis, galimas 
daiktas, iš manęs, kad štai ir pas mane, dėl giminystės su Daidalu, 
mano žodžių padariniai sprunka ir nenori likti ten, kur juos pastatys. 
Bet dabar juk tai yra tavo sumetimai. Taigi reikalingas kitas koks 
pajuokavimas: juk tavęs nenori laikytis, kaip pats pastebi. 


„ O man, Sokratai, rodosi, kad ir mano žodžiams tas pats pajuoka- 


vimas beveik tinka. Juk ne aš įdėjau į juos pasakymo, kad jie sukasi 
aplink ir nepasilieka vietoje. Taigi tu, man rodos, ir esi Daidalas. 
Kiek bent tai nuo manęs pareina, mano žodžiai pasiliktų vietoje, taip. 


„ Aš, drauguži, matyti, meno dalykuose tiek esu gudresnis ųž Dai- 


dalą, kad jis padarydavo judamus tik savo kūrinius, o aš, be savųjų, 
padarau tokius, rodos, ir svetimus. Ir, aišku, didžiausias mano 
meno miklumas yra tai, kad aš be savo noro esu išminčius: juk aš 
labiau norėčiau, kad mano protavimai liktų vietoje ir nejudamai 
riogsotų, negu kad, be Daidalo išminties, dar Tantalo !" turtus turė- 
čiau. Bet apie tai gana. Kadangi tu, man rodos, ištvirkai, pats tau 
padėsiu, kaip mane pamokytum apie tai, kas dievota. Tik perdaug 
nesikamuok. Pažiūrėk gi, ar neatrodo tau būtina, kad viskas, kas 
dievota, būtų podraug ir teisinga? 


„ Man, be abejonės, atrodo. 
„O ar ir viskas, kas teisinga, yra taip pat ir dievota, ar tik viskas, 


kas dievota, yra teisinga, o kas teisinga, ne viskas dievota, tiktai 
viena teisinga — dievota, antra gi — kažkas kita? 


92 


XIV. 


M. Račkauskas: Platono Eutifrenas 


„Negaliu, Sokratai, pasivyti žodžių. 
„O tuo tarpu tu tiek bent esi jaunesnis už mane, kiek ir išmintin- 


gesnis. Tik, kaip sakau, ištvirkai nuo savo išminties daugybės. Bet, 
mielasai, pasirąžyk: juk pagaliau ir nesunku suprasti, ką sakau. O 
sakau aš kaip tik priešinga tam, ką sukūrė dainius !š, pasakęs: 
Dijo, pasaulio kūrėjo, kurs. viską čia yra sutvėręs, 
tu pavadinti nenori, nes, aišku, kur baimė — ten gėda. 
Taigi aš čia su dainium nesutinku. Ar pasakyti tau, kur? 


„ Prašau. 
„ Nemanau, kad kur baimė, ten ir gėda. Man juk rodosi, kad bijo- 


dami ligos, skurdo ir daug ko panašaus, žmonės, tiesa, bijosi, A 
nė kiek nesigėdi to, ko bijosi. Ar ir tau neatrodo taip? 
inoma, taip. 


„ Bet užtat kur gėda, ten ir baimė. Iš tikrųjų, ar gali būti žmogus, 


kurs, gėdydamasis kokio nors pasielgimo ir drovėdamasis jo, tuo 
pat metu nedrebėlų ir nebijotų neteisingumo paskalbos? 


„žinoma, kiekvienas bijo. 
„ Todėl netinka sakyti: kur baimė, ten ir gėda, o reikia sakyti: kur 


gėda, ten ir baimė. Šiaip ar taip, ne visur, kur baimė, ten ir gėda, 
nes manau, baimė siekia toliau, negu gėda. Juk gėda — baimės 
dalis, kaip, palyginant, nelyginis skaičius yra skaičiaus dalis, taip 
kad ne visur, kur yra skaičius, ten ir nelyginis skaičius, bet kur 
yra nelyginis skaičius, ten yra ir skaičius. O dabar seki bent kaip 
nors paskui mane? 


„Seku, seku. 
„ Taigi kažką panašaus turėjau galvoje ir tada, kai klausiau: kur tei- 


singa, ten ir dievota? Arba vėl: kur dievota, ten ir teisinga, o kur 
teisinga, ten ne visuomet dievota, nes dievota yra dalis to, kas tei- 
singa? Taip pasakysime, arba tau kitaip rodosi? 


„Ne, taip būtent. Man rodosi, kad teisingai sakai. 
ž Žiūrėk, kas po to eina. Juk jei dievota yra dalis to, kas teisinga, 


tai mes turime, rodos, surasti, kokią būtent dalį dievota sudaro to, 
kas teisinga. Taip, kaip jeigu paklaustum manęs apie ką nors iš 
mūsų dabartinio pasikalbėjimo, pavyzdžiui, kokia skaičiaus dalis yra 
lyginis skaičius ir koks tai per skaičius, pasakyčiau, kad tai yra 
toks skaičius, kurs nešlubuoja!*, bet yra lygiašonis. Ar tau ne- 
atrodo taip? 


„Ir man atrodo. 
„ Taigi pamėgink ir tu panašiu būdu paaiškinti man, kuri "dalis to, 


kas teisinga, yra tai, kas dievota, kad ir Melėtui galėčiau pasakyti, 
tegu manęs daugiau neskriaudžia ir neskundžia dėl bedievystės, nes 
pakankamai jau esame tavęs išmokslinti ir dėl to, kas pamaldu, ir 
dėl to, kas dievota bei bedieviška. 


„ Dabar tai jau, Sokratai, ir man bent atrodo, kad pamaldumas ir 


dievotumas yra toji teisingumo dalis, kuri liečia dievų tarnystę 20. 
O toji dalis, kuri liečia žmonių santykius, yra likusioji dalis to, kas 
teisinga. 


XV. 


XVI. 


Mono po momo M 


(2 (o Mn m (o M 


Mom m 


T iualių 


M. Račkauskas: Platono Eutifronas 03 


„ Gerai sakai, kaip matau, Eutifronai. Tik man dar mažmožio trūksta: 


tos tavo minėtos tarnystės dar gerai nesuprantu. Juk, tur būt, 
ne taip, kaip sakoma apie kitas tarnystes ir kitų dalykų; ir dievų 
tarnystę, tur būt, ne tokią turi galvoje. Nes sakome, pav., kalbėdami, 
kad ne kiekvienas moka arklių žiūrėti, tik arklininkas. Ar ne taip? 
Aišku, 


„Nes arklininko amatas ir yra patarnavimas arkliams? 


Taip. 

Nei šunų negalės kiekvienas žiūrėti, tik šunininkas. 

Taigi. 

Nes šunininko amatas yra patarnavimas šunims. 

Taip. 

O jaučių auginimas moko patarnauti jaučiams. 

Zinoma. 

Na, o pamaldumas ir dievotumas — dievams? Taip sakai, Eutifronai? 


„ Aš bent, taip. 
„ Kiekvienas tarnavimas to paties siekia, ar ne tiesa? Būtent, tam 


tikro gėrio ir naudos tam, kam tarnaujama. Kaip ir pats matai, 
kad arkliai, arklininko amato padedami, turi naudos ir darosi ge- 
resni. Arba, tavo galva, ne? 


„ Mano? Taip. 
„ Taip pat ir šunes, šunininko amato padedami, ir jaučiai — jaučių 


auginimo, ir viskas kita taip pat. Arba, manai, toks tarnavimas 
yra žalingas tam, kam tarnaujama? . 


„ Aš? prisiekiu Diju, ne. 

„ Tik naudingas? 

„Kodėl gi ne? 

„Na, gerai. O pamaldumas, būdamas patarnavimu dievams, yra 


dievams naudingas ir padaro dievus geresniais? Ir tu galėtum 
sutikti su tuo, kad, kai tik elgiesi dievotai, vieną kurį dievų padarai 
geresniu? 


„ Prisiekiu Diju, aš — ne. 
„Taigi ir aš, Eutifronai, nemanau, kad tu tai tvirtintum. Toli gražu 


ne. Bet tik tam ir klausiau, kokią, būtent, dievų tarnystę turi gal- 
voje, nemanydamas, kad tu kalbėtum apie tokią. 


. Ir teisingai, Sokratai. Juk ne apie tokią kalbu. 

„Gerai. Bet kokia tada tarnystė būtų anas dievotumas? 

„ Tokia, Sokratai, kokia vergai tarnauja savo ponams. 
„Suprantu: tai būtų, kaip rodosi, toks paklusnumas dievams. 


Aišku; taip. 

O ar mokėtum pasakyti apie paklusnumą gydytojams; kokį darbą 
padaro toks šiai aus kaip toks? Kaip manai, bene padaro 
sveikatos? 

Ir aš manau. 


„Ką gi? O paklusnumas laivo statytojams? Kokio darbo padarymo 


siekia toks patarnavimas? 


„ Aišku, Sokratai, kad laivo. 


O namų statytojams, namo? 


04 


XVII. 


XVIII. 


(0 Mm 


a 


Moon E ONE on om 


KM Ono om 


M om 


M. Račkauskas: Platono Eutifronas 


„ Taip. 
„ Pasakyk dabar, gerasai: o tarnavimas dievams, kurio darbo pa- 


darymo galėtų atsiekti?. Aišku, kad žinai. Juk pats sakai, kad 
geriausiai iš visų žmonių nusimanai apie dieviškus dalykus. 


„ Ir tai tiesą sakau, Sokratai. 
„ Tad pasakyk, dėl Dijo, kas, galiausiai, yra anas gražiausias darbas, 


kurį daro dievai, naudodamiesi mumis, kaip tarnais. 


„ Didelis ir gražus, Sokratai. 


Bet taip pat ir vadai, drauguži. O tuo tarpu pagrindinį jų darbo 
tiksią lengvai galėtum pasakyti: siekia pergalės per karą. Ar ne? 
Kaip ne. 

Ir daug gražių darbų, manau, nuveikia ir žemdirbiai. O tuo tarpu 
pagrindinis jų darbo tikslas — maitinimasis iš žemės vaisių. 


„ zinoma. 
„Kas gi tada? Iš tos daugybės gražių darbų, kuriuos nuveikia 


dievai, koks yra pagrindinis jų darbas? | 


„ Jau ką tik pasakiau, Sokratai, kad itin didelių pastangų reikia — 


visa tai aiškiai išmokti, kaip tat yra. Vis dėlto pasakysiu tau 
tiesiai, kad, iei kas moka kalbėti ir daryti tai, kas dievams ma- 
lonu, melsdamasis ir aukodamas, tatai ir bus dievotumas, tatai 
apsaugoja ir pavienius ūkius ir bendrą valstybės labą. Atvirkščiai 
gi, kas nemalonu dievams, tatai ir bedieviška, tatai viską griauna 
ir veda į pražūtį. 

E, daug trumpiau, Eutifronai, galėtum man, jei norėtum, pasakyti 
pagrindinį tikslą to darbo, apie kurį tavęs klausiau. Tik tu, matyt, 
nesi linkęs manęs pamokyti, tai aišku. Juk ir dabar, kai jau buvai 
prie pat daikto, pasukai į šalį. Jei į tai atsakytum, pakankamai 
jau būčiau iš tavęs išmokęs dievotumo. (O dabar klausiančiani 
tenka sekti paskui klausiamąjį, kur tik jis jo nevestų. Tai kaip | 
galiausiai sakai, kas yra dievota ir dievotumas? Ar ne tam tikras. 
mokėjimas aukoti ir melstis? 

Taip. 

O aukoti reiškia dovanoti ką dievams, melstis gi -— prašyti ko 
iš jų? Ar ne tiesa? 


„ Visai taip, Sokratai. 
„ Taigi dievotumas, sulig šituo pasakymu, būtų mokėjimas, kaip. 


reikia prašyti dievų ir teikti jiems dovanas. 


„ Labai gražiai, Sokratai, supratai, ką pasakiau. 
„ Juk aš, prieteliau, geidžiu tavo išminties ir limpu prie tavo pro- 


tingumo, taip kad nė vienas tavo pasakytų žodžių ne kris ant 
žemės. Bet pasakyk man, kas tai yra anas tarnavimas dievams? 
Sakai, kad tai reiškia prašyti jų ir teikti jiems dovanas? 

Taip. 


„O pagrįstas prašymas ar nebūtų gal toks, kad ių prašytumėm to, 


ko esame reikalingi? ' 


„'O kas kita? 
„ Gi vėl, pagrįstas dovanų teikimas ar ne tas, kad teiktumėm jiems 


būtent tai, ko jie reikalaują iš mūsų? Juk kažkaip netikslu būtų, 
kad dovanotojas teiktų kam visai nereikalingų dovanų. 


XIX. 


co m 


(o 


0 Mom O (M m 


(0 M M om 


M. Račkauskas: Platono Eutifronas 05 


„ Tiesą sakai, Sokratai. 
„ Taigi, Eutifronai, dievotumas būtų kažkoks kaip ir prekėmis pa- 


sikeitimas tairp dievų ir žmonių? 


„ Tegu bus prekėmis, jei tau taip tinka pavadinti. 
„Betgi man tat visai netinka, nebent jei pripuolamai būtų tikra. 


Tačiau pasakyk man, kokią naudą turi dievai iš dovanų, kurias 
gauna iš mūsų? Nes ką mums duoda, kiekvienam aišku: jokio 
gero daikto mes neturime, kurio nebūtų jie mums davę. Bet ko- 
kia jiems nauda iš to, ką iš mūsų gauna? Arba gal mes tiek 
uždirbame iš ano prekiavimo su jais, kad viską gera imame iš 
jų, 0 jie iš mūsų nieko? 


„(O ar manai, Sokratai, kad dievai turi naudos iš to, ką gauna 


iš mūsų? 


„ Bet kas tada, Eutifronai, bus mūsų dovanos dievams? 
„ Kas gi kita, manai, jei ne pagarba, garbingi atnašavimai ir, kaip 


ką tik pasakiau, dėkingumo pareiškimai. 


„ Taigi, Eutifronai, dievota yra tai, kas pareiškiama dėkingumu, o 


ne tai, kas dievams naudinga ar malonu? 


„ Aš bent manau, kad tai yra jiems ypatingai malonu. 

„ Taigi vėl, kaip pasirodo, dievota yra tai, kas dievams malonu. 

„ Vpatingai tai. 

„ Tai pasakęs, vėl stebiesies, matydamas, kad tavo žodžiai nelieka 


vietoje, tik slankioja, ir dar mane, Daidalą, kaltini, kad aš padarau 
juos judamus, tuo tarpu kai pats esi didesnis menininkas už Dai- 
dalą: tavo kūriniai sukasi į ratą. Ar nepastebi, kad mūsų pro- 
tavimas, padaręs ratą, vėl grįžta į tą pačią vietą? Juk tu, tur būt, 
atsimeni, kad tai, kas dievota, ir tai, kas dievams malonu, anksčiau 
mums neatrodė tas pat, bet viena — viena, antra — antra. Ar 
neprisimeni? 


„ Prisimenu. 
„ O dabar, ar nesuvoki, kad sakai dievota esant tai, kas dievams 


malonu? Kas gi tai kita, jei ne tai, kas dievams malonu? Ar ne taip? 


„ Zinoma, taip. 
„Todėl, arba aną kartą netinkamai susitarėm, arba, jei tada gerai, 


dabar netikusiai sumetame. 


„ Taip rodos. 
„ Išeina, kad mums reikia vėl iš pradžios nagrinėti, kas yra dievota. 


Nes aš, pirma negu sužinosiu, gera valia nepasitrauksiu. Tik ne- 
niekink manęs, bet, visokeriopai įtempdamas protą, pasakyk dabar 
man visą teisybę. Juk žinai ją, kaip niekas kitas, ir tavęs, 
kaip Protėjo*!, negalima paleisti, kol pasakysi. Iš tikrųjų, jei ne- 
žinotum, kas dievota ir kas bedieviška, jokiu būdu nesiryžtum 
dėl tarno nužudymo skųsti senį, tavo tėvą, bet ir dievų pasibi- 
jotum, kad neišeitų, jog neteisingai elgiesi, ir žmonių pasigėdy- 
tum. Bet dabar gerai suprantu, kad tu, tavo galva, tvirtai žinai, 
kas dievota ir kas ne. Taigi, gerasis Eutifronai, pasakyk ir ne- 
slėpk, ką apie tai manai. 


| B 


1V. 


10 


11 


M. Račkauskas: Flatono Eutiironas 


E. Na, tai jau kitą kartą, Sokratai. Dabar skubiu kitur, ir man jau 
laikas eiti. 

S. Ką tu darai, prieteliau! Eini sau, skaudžiai apvylęs mane. Tiek 
tikėjaus išmokti iš tavęs, kas dievota ir kas ne, ir atsikratyti 
Melėto kaltinimo: būčiau pareiškęs jam, kad per Eutifroną pasi- 
dariau išmintingas dieviškuose dalykuose, ir kad niekuomet jau 
niekų neplepėsiu nei naujenybių tuose dalykuose neprasimanysiu, 
ir likusį gyvenimą, galimas daiktas, geriau gyvensiu. 


Paaiškinimai. 
I. 


Viena iš gimnazijų, kuriose Sokratas mielai leido laiką, kalbėdamasis su jaunuo- 


liais. Šalia Likėjaus buvo didelis sodas su Apollono likėjiečio šventykla (iš čia 
ir mokyklos pavadinimas). Likėjuje vėliiu laikė savo paskaitas Aristotelis. 

Atėnų karaliui Kodrui mirus (1068 pr. Kr.), vietoje karaliaus buvo renkamas (iki 
gyvos galvos) vienas archontas iš Kodro giminės. Nuo 683 m. kasmet buvo ren- 
kami 9 archontai iš eupatridų luomo. Šitie O asmens pasiskirstė valdymo pareigas, 
kurios iki šiol buvo vieno archonto rankose. Pirmieji 3 archontai ėjo svarbiau- 
sias pareigas: 1) šoyov ėzovopoc, kurio vardu vadinosi ištisi valdymo metai, rū- 
pinosi tikybinio pobūdžio švenčių ruošimu, žiūrėjo atskirų šeimynų padoraus gy- 


venimo, tvarkė kalendorių: 2) 4. gacuje65 buvo vyriausias šventėjas: jo žinioje buvo- 


vi i kulto ir visšosios doros dalykai (apie jį čia ir kalbama; jo įstaiga buvo Atėnų 
aikštėje); 3) 4. zolėuapyos; — vyriausias kariuomenės vadas. Kiti 6 archoniai 
turėjo bendra vardą Oss.00žza: (įstatymdaviai); kasmet jie peržiūrėdavo veikian- 


čiuosius įstatymus ir ėjo teismų pirmininkų pareigas tose bylose, kurios nebuvo“ 


pirmųjų trijų archontų kompetencijoje. 

508 m. Klistėnas paskirstė Atėnų gyventojus į 100 demų (valsčių), kurie sudary- 
davo 10 stambesnių vienetų — filų. Pitėjo demas buvo iš Kexpozic filos. 

Orig. dv čozias „nuo židinio“ (pradėti nuo židinio — patarlė). į 
Sąvoka šmiųyėwos į graikų literatūrą įnešta Sokrato, kurs laikė šitą Šaipėviov vidu- 
jiniu sąžinės balsu. Tam tikrais atvejais abejodamas; kaip reikia pasielgti, So- 
kratas klausė savo demono patarimo ir niekuomet neapsirikdavo. Nors pats 
Sokratas šito savo demono nelaikydavo dievu (9zė<), tačiau priešai apkaltino jį 
įvedant naujus dievus ir nepripažįstant senų. 

Patarlė (prasmė: nepasiekiamo siekti). 

Einant įstatymais, kelti bylą dėl nužudymo galėjo tik nužudyto asmens giminaitis, 
kurs, įteikdamas skundą, priesaika patvirtindavo giminystės ryšius. Pati valstybė 
ar pašaliniai asmens tokių bylų nekeldavo, nebent per nužudymą buvo paliečiami 
valstybės reikalai. : SN AE, 

Orig: zehazn< Taip vadinosi laisvieji piliečiai, kurie, dėl neturto, už tam tikrą at- 
lyginimą tarnavo turtingiesiems. Pelatai neturėjo jokių valstybinių pareigų, bet 
ir teisės jų buvo susiaurintos (negalėjo užimti valdininkų vietų ir tt.). 
Didžiausia iš Kikladų, Nakso sala senovėje buvo garsi savo derlingumu. 466 m. 
pateko į Atėniečių rankas, kurie padalijo ją į sklypus, sMirstomus neturtingiems 
piliečiams. Vieną tokį sklypą gavo ir Eutifrono tėvas. 

Apeigų aiškintojų-patarėjų (ššnynzai) buvo 3. Aiškindavo stebuklingus gamtos 
apsireiškimus, žiūrėdavo laidotuvių tvarkos, atlikdavo nuvalomąsias aukas. 

Sulig įstatymais. kaltinamasis prieš pat teismą (ir net jau teismui einant) galėjo 
pasiūlyti kaltintojui atsiimti skundą, nelaukiant teismo sprendimo. Neįrodęs kal- 
tės kaltintojas būdavo baudžiamas: todėl Sokratas galėjo tikėtis, kad Melėtas 
atsiims savo skundą, sužinojęs, kad S. pasimokė gintis iš tokio tikybinių dalykų 
mokovo, koks buvo Eutifronas. Čia, žinoma, ironija, kurios, tačiau, Eutifronas 
nesuprato. 

Dievotumo sąvokai pažymėti Platonas vartoja šiuos terminus: Gswsv (dvėsuov), 
eUsekės (sdsėžeia, dsefės, dcėpeta). Tiksliai tuos terminus lietuviškai išversti beveik 
negalima. “"Ossv, graikų supratimu, buvo tai, kas yra dieviško įstatymo leista ar 


TPP VNT RL N2D 


M. Račkauskas: Platono Eutitronas 97 


įsakyta, kas yra absoliučiai dievota. Eoūsefės (tai, kas pamaldu) ir e0sePjs — 
žmogus, kurs santykiuose su dievais ir žmonėmis šventai atlieka savo pareigas, 
uždedamas absoliutinio dievotumo (4siov, 6s6rn6). Taigi s0sėeis reikia suprasti 
vien kaip konkretišką pasireiškimą to, kas Gatov. 

VI. 13 Dijo epitetas. 

14 Geitonos spalvos deivės Atėnės apsiaustas (zėrJ0s) su įvairiais išsiuvinėtais pa- 
veikslais. Panatėnėjų šventei artinantis (liepos-rugp. mėn.), kilnios Atėnų moters 
ir mergaitės 9 mėnesius ausdavo šitą apsiaustą. Paskutinę švenčių dieną iškil- 
mingoje procesijoje nešdavo deivės apsiaustą iš kurios nors užmiesčio šventyklos 
į Atėnų pilį (akropelį), kur ji uždėdavo ant seniausios deivės stovylos. 

VIII. 15 Kronas — Urano sūnus, Dijo tėvas. Kronui prisidedant, Uranas buvo išdarytas. 
Bet paskui ir Kronas nukentėjo: savo sūnaus Dijo buvo nublokštas į Tartarą. — 
Hera numetė iš Olimpo savo sūnų Heifestą; keršydamas, jis sukaustė motiną. 

XIII. 16 Atėnų karaliaus Erechtėjo ainis, Tesėjo amžininkas, garsus žilos senovės meni- 
ninkas; kirvio, piuklo, grąžto išradėjas, laivų statytojas, stovyklų skaptuotojas. 
Kreto salos karaliui Minui pastatęs labirintą, pats buvo jame uždarytas, bet pir- 
mojo pasauly lėktuvo pagalba (jo paties padaryto) grįžo į Atėnus, kur įkūrė skap- 
tuotojų draugiją (daidalidai). Prie daidalidų priskiria save ir Sokratas 1jo tėvas 
Sofroniskas buvo skaptuotojas, ir jis pats, suliz padavimu, jaunas būdamas ne- 
sišalino tėvo amato). 

“ Frigijos karalius, pagarsėjęs savo turtais, kuriais tačiau nesinaudojo: jie kaip ir 
nejudėję. . 

55 Siaidas VIII amž. pr. Kr. Jo veikalas 74 šrį 4 Korpia (aprašomi įvykiai nuo 
Pelėjo vestuvių iki Ilijados pradžios). 2 

XIV. 9 Orig. Isosxsk4s lygiašonis ir oxaknvės nelygiašonis. Šitie pasakymai paprastai bū- 
davo vartojami, kalbant apie geometrinės figūras, pav., apie trikampius: nelygia- 
šonis trikampis kaip ir „šlubuoja“. 

20 Originalo žodis Ospazsia turi dvi reikšmes: 1) tarnavimas — pareiga, be jokių tar- 
naujančio teisių, 2) patarnavimas gera valia, kada patarnaujantis randa pasiten- 
kinimo savo darbe, atliekamam iš pilinkimo prie to, kam tarnauja. Šitokia (antra) 
prasme supranta tarnavimą Eutiironas, tuo tarpu kai Sokratas yra linkęs teikti 
šitam žoJžiui daugiau pirmąją reikšmę. 

XX 2 Jūrų dievaitis, pranašas. Nupasakodavęs ateitį tik įėga verčiamas. Nenorėdamas 
pranašauti, keisdavęs savo išvaizdą, pavirsdamas įvairiais daiktais. Todėl tekdavę 
jį surišti ir neišleisti iš rankų, kol atsakydavęs į statomus klausimus. (Sokrato 
čia norima pasakyti, kad dievotumo supratimas pas Eutifroną nuolat keičiasi, 
gauna įvairius apibrėži+us; taip keičiasi nesurišto Protėjo išvaizda; palyg. „Hor. 
sat. II, 3. 71; Ep. 1. 1.90). 


Il. 


Dialogo kompozicija nėra sudėtinga. Pirmieji keturi skyriai eina dalyko 
įvadu. Abiem dialogo dalyviams teks turėti bylas teisme: Eutifronas kaltins 
savo tėvą žmogžudyste, Sokratas — bus kaltinamas Melėto. Eutifronas, kitur 
(dialoge „Kratilas“) Platono vadinamas ypnouw00< (pranašas), yra tikras, kad 
traukdamas tėvą atsakomybėn, eigiasi dievotai, nes patys dievai žiauriai bau- 
sdavo savuosius tėvus — nusidėjėlius. „Dievota yra tai, ką aš darau (traukda- 
mas tieson tėvą)“, sako Eutifronas (VI sk.) Cia turime pirmą dievotumo 
apibrėžimą. Nepasitenkindamas tokiu formališku apibrėžimu, kuriam pamatu 
eina vienas atsitikimas, Sokratas prašo Eutifroną išaiškinti jam pačią dievo- 
tumo sąvoką, kuri tiktų visiems dievotumo pasireiškimams. Eutifronas siūlo 
tokį apibrėžimą: dievota yra tai, kas dievams malonu. Gal šitas antras, pla- 
tesnis apibrėžimas (VII sk.) ką ir patenkintų, tik ne Sokratą: anksčiau Euti- 
fronas buvo pasakęs, kad dievai nesutaria tarp savęs, todėl ne viskas visiems 
dievams malonu. Eutifronas papildo savo apibrėžimą (jau trečią), sakyda- 
mas: dievota yra tai, ką visi dievai myli, kas visiems dievams malonu (XI sk.). 


98 M. Račkauskas: Platono Eutifronas 


Po to eina ketvirtas apibrėžimas — dievotumas yra tarnavimas dievams (XIV sk.), 
. penktas — mokėjimas įtikti dievams (XV sk.), šeštas — daryti ir kalbėti tai, kas 
dievams malonu (XVI sk.) ir septintas — dievota tai, kas dievams malonu 
(XVIII sk). Tokiu būdu Eutifronas grįžo prie pirmykščio savo apibrėžimo, 
kurį anksčiau buvo atmetęs. Sokratas nurodo, kad arba pirmas apibrėžimas 
be reikalo buvo atmestas, arba paskutinis netaisyklingai sudarytas, ir siūlo 
visą klausimą dar kartą panagrinėti iš pradžios Tačiau Eutifronas, matyt, 
nesitiki klausimo geriau išspręsti ir pasitraukia. 

Nors dievotumo esmė nėra dialoge iki galo išaiškinta, vis dėlto iš So- 
krato žodžių matyti, kad, jo nuomone, dievotumas yra tampriai surištas su 
teisingumu: dėkingumo ir meilės jausmas turi rišti tikinčiuosius su dievais. 

II. 


I-jo po Kristaus amžiaus mokslininkas Trasillas, atsižvelgęs į dialogų 
turinį, suskirstė juos į O tetralogijas (po 4 dial. kiekvienoje'. Trasillo paskir-. 
stymu „Eutifronas“ eina pirmosios tetralogijos pirmuoju dialogu. Sitą pa- 
skirstymą palaikė ir Platono vertėjas į lotynų kalbą, Jonas iš Serrano (XVI a.), 
pavadinęs Trasillo tetralogijas sizichijomis (deriniais). Platono kritikas ir ver- 
tėjas vokietys Šleiermacheris (XIX a.), paskirstęs visus dialogus į dvi grupes 
(paruošiamuosius ir kūriamuosius), „Eutifroną“ palaikė vienu iš pirmųjų pa- 
ruošiamųjų dialogų. Ir kiti Platono nagrinėtojai (vokiečiai: Tennemann, Asta, 
Hermann, anglai: Grotas ir Džouetas, rusas Karpovas), atsižvelgdami į 
„Eutifrono“ nesudėtingą turinį, nepainų planą ir lengvą kalbą, sutinka su tuo, 
kad „Eutifronas“ yra vienas iš pirmųjų Platono kūrinių, ir kad buvo para- 
šytas apie 400 m, dar Sokratui nemirus (geg. m. 399) [jei dialogas būtų 
parašytas po Sokrato mirties, būtų neaišku, kodėl jame minimas tik vienas 
kaltintojas — Melėtas, o apie kitus du nieko nesakoma; be to, kai kurių 
dialogo vietų linksmos pajuokos tonas duoda mums progos manyti, kad 
Platonas tada dar nežiūrėjo rimtai į Melėto kaltinimą ir nemanė, kad šis 
kaltinimas taip tragingai pasibaigs]. 

Verčiant, teko naudotis: + 2 

1. Euthyphron, ed. M. Schanz. Lzg. Tauchnitz, 1887. 

2. G. Schneider, der Begriff des Frommigkeit in Lessings Nathan und 
in Platons Euthyphron (Fries und Menge, Lehrproben und Lehrgange, 1905, II). 

3. Laches u. Euthyphron. Ubers. u. erlaut. v. G. Schneider. Lzg. 1918. 

4, Kohl. Noch einmal Platons Euthyphro u. Lessings Nathan, 1919 

5. Tvorenija Platona, red. S. Zebelev, Peterburg, 1923. 

6. Platona Eutyfron, W. Witwicki, Lwėw, 1920. 


"Kaunas, 1929. VIII. 20. 


=--> 


i 
| 
| 


£ 


"Erich Becher (1882 —1929). 


Žiupsnis žinių apie jo gyvenimo eigą, darbus ir gamtos filosofiją. 
Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas. 


Šių metų Sausio mėn. pradžioj staiga mirė Mūncheno Universiteto 
ordinarinis filosofijos profesorius Erichas Becheris, įžymiausias šių dienų 
gamtos filosofas visoj Vokietijoj. Su jo „gyvenimo eiga bei filosofiniais 
veikalais, taip pat su vienu kitu skyreliu jo gamtos filosofijos čia ir tariamės 
„Logo“ skaitytojus bent trumpai supažindinti. 

Erichas Becheris gimė 1882. IX. 1 Reinshagen'e paliai Remscheid'ą 
(Dūsseldorf'o apskr., Pareiny) pradedarmosios mokyklos mokytojo šeimynoj. 
Ir visi Becherių šeimynos vaikai buvo didelių gabumų žmonės, kai kurie 
tiesiog genialūs. Taigi, ir ši šeimyna teikia vieną viršaus pavyzdį, į kuriuos 
yra atkreipęs dėmesio šių dienų paveldėjimo mokslas, būtent, kad gabių 
ir genialių žmonių susitelkimas kai kuriose giminėse tenka aiškinti ypačiai 
palankių paveldimų kokybių susibūrimu tose giminėse. Kalbamoj Becherių 
giminėj, antai, Ericho dviem metais vyresnis brolis Zigfridas yra buvęs vie- 
nas įžymiausių Vokietijos tiziologų. Trečiasis (jaunesnysis) brolis Ervinas 
yra vidaus medicinos profesorius Frankiurte, ketvirtasis, dar jaunesnis, 
Helmutas — anatomijos profesorius Giessene. Dvi sesers yra Mokslo Pata- 
rėjos, taip pat su gabumais gamtos moksluose; tik vyriausioji sesuo nėjo 
aukštųjų mokslų ir dabar yra ligonių slaugytoja. 

Tačiau, kaip didumoj, taip ir šiuo atveju, Becherių dvasios stiprumas 
buvo pirktas kūno silpnumu, dvasios plusus jų šeimynoj lydi kūno minusai. 
Antai, filosofas“ Erichas Becheris mirė eidamas tik 47-sius savo amžiaus 
metus; ir mirė nuo visai menko dalyko —- nuo lengvo tulžies pūslės uždegimo; 
bet jau nuo pirmiau jis negalavo širdžia ir buvo dvejetą kartų tiek susirgęs, 
jog turėjo metams kitiems nutraukt visus savo darbus. Taip pat staiga mirė 
ir fiziologas Zigfridas Becheris, tik 42 metų amžiaus, puikiai pradėjęs savo 
mokslinę karjerą Rostoko, Giesseno ir Breslavo universitetuose. 

Išęjęs pradžios mokslą gimtajame kaime (1889—1893) ir Remscheido 
realinę gimnaziją (1893—1901), Erichas nuo 1901 m. Velykų stojo į Bonn'os 
Universitetą. Gimtuosiuose namuose jis pasakojasi gavęs gausių pažadinimų 
ir gilių įspūdžių iš meno, mokslo bei religijos. Tatai jame nuo ankstybų 
metų išaugęs susidomėjimas religiniais, etiniais bei socialiniais, bet taip pat 
ir gamtos mokslų bei technikos dalykais. Smarkiai bujojanti jo gimtojo 
krašto industrija (Remscheid'as tai smulkių geležies ir plieno dirbinių cen- 
tras Vokietijoj) ryškiai rodė didingus technikos pasisekimus, bet kėlė taip 
pat ir socialines problemas, dėl kurių paskiau toj vietoj buvo net kruvinai 
kovojama. 

Gimnazijoj Becheris pirmoj eilėj mėgęs matematiką ir gamtos mokslus. 
Privačiai jis skaitęs matematikos, gamtos mokslų, filosofijos ir visuomenės 
mokslų knygas. Jo mokytojai buvę puikūs. Gal būt, todėl jis, įstojęs uni- 
versitetari; ir buvo pasiskyręs tapti matematikos bei gamtos mokslų moky- 
toju arba chemiku. Tačiau mokslinės medžiagos gausumas, su kuria kiekvienas 
mokslo trokštąs jaunuolis susidurdamas pirmomis dienomis universitete lyg 
ir netenka orientacijos, vertę ir Becherį klausyt paskaitų visuose fakultetuose 


100 Pr. Dovydaitis: Erich Becher 


apie įvairiausius dalykus. Tačiau pirmoj eilėj jis vis dėlto buvęs atsidėjęs 
matematikai, fizikai, politinei ekonomijai ir filosofijai. Nepaprastai stipraus 
įspūdžio jam padariusios B. Erdmann'o paskaitos iš filosofijos ir semi- 
naro pratybos. Jis jose tuoj gavęs akstino parašyt (1903) savo pirmąjį 
spausdintą darbą apie Spinozos atributo sąvoką! 

Erdmanas nuvedęs Becherį taip pat į psichologiją ir sužadinęs jo 
susidomėjimą tąja disciplina. 1903/04 m. žiemą jis baigęs, Erdmano pažadi- 
nimu dirbtą, disertaciją apie skaitymo psichologiją*. 1904 m. pradžioj 
jis išlaikęs daktaro egzaminus iš filosofijos, fizikos ir matematikos. 

Tą pat semestrą jis dirbęs matematikos asistentu Žemės Ūkio Akade- 
mijoj, paskui ėjęs Erdmano asistento pareigas jo filosofijos seminare, ypačiai 
eksperimentinės psichologijos pratybose. Savo studentavimo laiką baigęs 
1904 m. vasaros semestrą. Savo universitetiniais mokytojais jis laikė pirmoj 
vietoj Erdmann'ą, o paskui filosofus Baeumkerį, Dyroffą ir Frey- 
tagą, matematiką Hettter'į, tizikus Kayserį ir Kaufmann'ą, chemiką 
Anschiūtz'ą, botaniką Strassburgerį, ekonomistų Dietzelį, Go- 
thein'ą ir k. 

Ankstybo ir stipraus poveikio Becheris gavęs skaitydamas St. Milio 
raštus. Millio empirizmas, jo idealistinis pozitivizmas ir pirmiausia jo utili- 
tarizmas darę Becheriui gilaus įspūdžio, jo betgi nevisai patenkindami. Vė- 
liau mėgiamiausias Becherio filosofinis rašytojas buvęs Fechneriis. 
Erdmann'o ir Fechner'io poveikiu bei mechanistinės krypties biologija, 
kuriai Becheris pritaręs, jis tapęs įsitikinusiu paralelistu. Ir Kantą jis studi- 
javęs karštomis pastangomis, bet su daug didesniu nepritarimu, negu pri- 
tarimu. Nietzschė's svarbiausius veikalus jis skaitęs su stipria vidujine 
opozicija. Studijuodamas matematiką, jis buvęs įpratęs statyt didelių reika- 
lavimų kai dėl tvirtinimų įrodymo ir pagrindimo. Nietzschė's galvojimas 
visai neatatiko šiems logikos reikalavimams. Nietzschė's. protavimai apie 
valią į galybę, apie amžiną pasikartojantį įvykių sugrįžimą ir k. Becheriui 
atrodę nepagrįsti ir nepagrindžiami; jo antisocialinė kryptis griežtai priešta- 
„ravusi Becherio etiniams įsitikinimams bei idealams; Nietzschė's nesilaikymas 
saiko Becherį visiškai nuo jo atstūmęs. Becheris sutikęs su ideja apie 
aukštesnio žmogaus išsiplėtojimą; tą įsitikinimą jis turėjęs iš savo darvini- 
stiškų ir eugeniškų pažiūrų. Tačiau Becheris turėjęs galvoj kitokį Uber- 
mensch'o tipą, negu Nietzschė, tokį, būtent, tipą, kurio ešmingos savybės 
yra protas ir meilė. 

Kai kurių profesorių raginamas, Becheris ryžosi atsidėt universitetiniam 
darbui ir ėmė rengtis habilitacijai. Tačiau, rezervuodamasis sau ir aukšte- 
sniosios mokyklos mokytojo vietą, 1904 m. pabaigoj išlaikė atatinkamus 
valstybinius, mokytojo egzaminus iš filosofijos, tizikos ir matematikos. 

Habilitacijos darbui Becheris buvo pasiskyręs temą apie tiksliųjų 
gamtos mokslų filosofines prielaidas3. Sis darbas užtruko 
dėliai autoriaus ligos ir kitų sutrukdymų. 1907 m. pradžioj Becheris tapo 
Bonnos Universiteto privatdocentu filosofijai. 


1 Der Begriff des Attributes bei Spinoza. In Abh. von B. Erdmann, Halle 1905. 

2 Experimentelle und kritische Beitrige zur Psychologie des Lesens., Zeitschr. f.. 
Psyhol. 36, 1904. 

3 Philosophische Voraussetzungen der exakten Naturwissenschaften, Leipzig 1907) 


Pr. Dovydaitis: Erich Becher 101 


Becherio pozicija šių dienų filosofijos srovėse ir srovelėse pasireiškė 
jau sakytuoju jo habilitaciniu raštu. Paties jo autoriaus žodžiais, „ši knyga 
mėgina pateisint kritiškąjį realizmą, kaip tizikos bei chemijos pagrindą ir 
didžiąsias atomistines bei kinetines hipotezes ginti nuo Maclh'o, Ostwald'o 
ir k. puolimų“. O prof. Bavink'as šiaip būdina kalbamąjį darbą: „Siąja 
knyga Becheris išmušė milžinišką plyšį sienose abiejų ano meto mokyklinėj 
filosofijoj visagalių krypčių — neokantizmo ir pozitivizmo. Pradėdamas 
nuo akustikos faktų, kuriuose jis (Becheris) genialiu žvilgiu įžvelgė esant 
geriausio ir labiausiai įtikinaamo įrodymo, jis parodė, kad fizikos egzistavimo 
negalima tikrai suprasti neprileidžiant, jog egzistuoja realus išviršinis pasau- 
lis (prieš kantizmą. Pr. D.) ir jog jį galima pažinti tam tikrose ribose (prieš 
pozitivizmą. Pr. D.)“. „Aš aiškiai atsimenu — sako Bavinkas — tą tikrai 
palaisvinantį įspūdį, kurio ši knyga man padarė, kai aš ją skaičiau... 1917 m. 
rašydamas manąją knygą «Ergebnisse und Problemes “. 

Tais pačiais 1907 metais Becheris baigė mažesnę knygelę apie pagrin- 
dinį etikos klausimą !, kurioj, pradėdamąs nuo sąžinės etikos ir kritikuoda- 
mas Kantą, ėmėsi pagrįst ir apgint aukščiausios, visuotinos laimės ugdymo 
principą. 

Be to, Becheris užsiimdinėjo kūno ir sielos santykių klausimu; šį klau- 
simą jis visuomet laikydavęs esant centrinį metafizikos punktą. 1907 m. išė- 
jusiame darbe jis gynė paralelizmą nuo H. Driesch'o priekaištų 2, tačiau 
jau tais pačiais metais kitame darbe? išdėstė, jog energijos palaikymo dėsnis 
anaiptol nešalina nuomonės apie kūno ir sielos savitarpinį veikimą. Kitais 
metais jis naujais matematiškais-mechaniškais pasvarstymais parodė“, jog 
sielos paveikimas kūnui susiderina su energijos palaikymo dėsniu. Sis 
įžvelgimas pašalino svarbų priekaištą savitarpinio veikimo teorijai, o iš kito 
šono jame pamažu pradėję rastis vis stipresni priekaištai paralelizmo hipo- 
tezei. „Drauge, — sako jis, -- man vis Jabiau ir labiau darėsi aiškios darvi- 
nistinės selekcijos silpnybės ir biologinio mechanizmo pagrindimo trūkumas, 
ir tuo būdų drauge su savitarpinio (kūno ir sielos) veikimo mokslu aš pamažu 
pradėjau vertint artimai su juo susijusį vitalizmą“. 

Darvino gimimo 100 metų sukaktuvėmis 1909 m. Becheris skaitė, pa- 
skui netrukus praplėtus atspausdintą, paskaitą", išdėstydamas, jog iš darvinizmo 
anaiptol negalima išvest reikalavimo, kad taip pat ir žmonių visuomenėj 
turinti eit brutali, be atodairos būvio kova; darvinistiniu požvilgiu toli dau- 
giau dyodąsi pateisinamos socialinės etikos normos. Ir ši paskaita, ir vėlesni 
straipsniai“ stoja už idealą tokios eugenikos, kuri pagrįsta žmonių meilės 

Ms 


1 Grundiragen der Ethik. Koln. Metai nepažymėti (1917). 

2 Kritik der Widerlegung des Parallelismus auf Grund einer naturwissens chafilichen 
Analyse der Handlung durch Hans Driesch. Zeitschr. f. Psychol. 45, 1907. 

5 Das Gesetz von der Erhaltuug der Energie und die Annahme einer Wechselwir- 
kung zwischen Leib und Seele. Zeitschr. f. Psychol 46, 1907. 

43 la BE und psychophysische W'echselwirkung. Zeitschr. f. Psychol. 

5 Der Darwinismus und die sociale Ethik. Leipzig 1909. 

6 Rassedienst. Grenzboten 70, 1911. — Uber Ausnutzungsprinzip, Zweckmassigkeit 
und fremddienliche Zweckmūssigkeit. Die Naturwissenschaiten 6, 1918.—O. Hertwig, Zur 
Abwehr des ethischen, des socialen, des politischen Darwinismus. Ten pat. Šis antrasis 
straipsnis atpasakotas ir lietuviškai (Kosmos 1924, 168--174). 


102 Pr, Dovydaitis: Erich Becher 


maksimumu. — Beveik vienu laiku su kalbamąja paskaita Darvino sukaktu- 
vių proga, Becheris dar nagrinėjo darvinizmą ! kitais atžvilgiais, būtent, tarp 
kita ko formuluodamas „išnaudojimo principą“ kai kuriems prisitaikymams 
išaiškint ir nurodydamas į tai, kad selekcionizmas ir vitalizmas galimi 
suderint. 

Gretimai Becheris užsiimdinėjo ir kai kuriais psichologijos klausimais. 
Antai, jo etinės pažiūros reikalavo išspręst kai kuriuos jausmų psichologijos 


“klausimus. Ar visi jausmai yra tik smagumo ar nesmagumo jausmai? Ar 


esti viena ar keletas smagumo ir nesmagumo kvalitačių? Sios ir kitos 
jausmų psichologijos problemos rūpėjusios jam nuo habilitacijos laiko ir savo 
tyrinėjimų davinius jis spausdino psichologijos laikraščiuose ?. 

Nuo 1909 m. rudens Becheris buvo pakviestas ordinariniu profesorium 
į Mūnsterį, kaip Meumann'o papėdininkas. Cia jis 1911 m. pabaigė jau 
Bonnoj pradėtą knygą apie smagenis ir sielą?. Knygos esmę patsai auto- 
rius šiaip būdina: „Joje aš pirmiausia išdėsčiau, kas žinoma ir spėjama apie 
smagenų strukturą ir funkcijas, kiek tatai turi reikšmės kūno ir sielos san- 
tykiarmns interpretuot. Paskui ypačiai nagrinėjami fiziologiški psichinių reiški- 
nių aiškinimai. Fiziologinė atminties hipotezė, kuri atminties reiškinius 
aiškina tarodama smagenyse paliekant materialinių sužadinimo liekanų (residujų 
bei asociacijų), — ši hipotezė tatai, tiksliai ją išmėginus, pasirodė man 
esanti visai nepakankama. Paskutinė knygos dalis nagrinėja kūno ir sielos 
santykių problemą. Materializmas neturi pagrindo; bet tai> pat ir parale- 
lizmas savo įvairiais pavidalais kelia įvairių abejonių ir priekaištų. Geriausiai 
laikosi: savitarpinio veikimo nuomonė (Wechselwirkungslehre), imanti, kad 
fiziniai vyksmai kontinualiai eina per smagenis, sukeldami šalia fizinių pada- 
rinių taip pat ir psichinių, kurie savu rėžtu vadovaudami paveikia fizinę 
eigą. Jei gyvybinių vyksmų ypatumu, palyginant su negyvosios gamtos 
vyksniais, išvisa laikyti tokį sielos veiksnių poveikį ir vadovavimą, tai prieini 
prie psichovitalizmo, kuris pasireiškia kaip mūsiškės savitarpinio veikimo 
hipotezės papildymas“. Bavinko žodžiais tariant, sakytoji Becherio knyga 
„iki šiandien nepralenkiamai išdėsto išgarsėjusią kūno-sielos problemą, ku- 
rioj Becheris apsidirbo ypačiai su tiktiziologine atminties teorija, kaip ją, 
pav., reiškė G. E. Mūlleris ir kiti“. 

Knyga apie smagenis ir sielą teteikė vieną žvilgį į psichovitalizmą. 
Kiek daugiau jis buvo išplėtotas ir kaip leistina hipotezė ginamas paskaitoj 
apie gyvybę ir apsielinimą, kurią Becheris skaitė Vokietijos gamti- 
ninkų ir gydytojų suvažiavime Mūastery 1912 m4. 

Beprofesoriaudamas "Miinstery, Becheris rado reikalo atsižvelgt ir į 
pedagogikos sritį. Pedagogikos problemos buvo apsčiai diskutuojamos ir 
jo gimtuose namuose, ir jis buvo priėjęs pažiūrą, kad socialinis klausimas 


2 E go Beitrige zum Darwinismus. Archiv fūr Rassen- und Gesellschafts-Bio- 
ogie 7, 1910. 

2 Uber die Sensibilitūt čer inneren Organe. Zeitschrift f. Psychelogie 49, 1908. — 
Einige Bemerkungen iber die Sensibilitūt der inneren Organe. Archiv fiir d. ges. Psychol. 
15, 1909. — Uber umkehrbare Zeichnungen. Archiv f. d. ges. Psychologie 16, 1910. 

3 Gehirn und Seele. Heidelberg 1911. 

4 Leben und Beseelung. Verhandl. d. Naturf. 'u. Aerzte zu Miinster, Leipzig 1912. 
Plg. taip pat jo „Leben und Seele“. Deutsche Rundschau 39, 1912, 


"TVP 


Pr. Dovydaitis: Erich Becher 103 


esminga dalimi yra auklejimo klausimas. Jis leido savo studentų pedago- 
gines disertacijas !, o patsai tikslingai vedamą jaunesnių priežiūrą laikė esant 
gerą priemonę pratint vaikus elgtis altruistiškai ir visuomeniškai. Tatai 
Becheris išdėstė 1914 m. nedideliame darbely, išleistame sakytame rinkiny ž. 

Nuo 1911 m. Becheris dirbo mokslų enciklopedijai „Die Kultur der 
Gegenwart“, kuriai buvo kviestas parašyt apie gamtos filosofiją. Šis 
darbas atspausdintas 1014 m. ir sudaro daugiau kaip 400 puslapių did. 80 
knygąš. Veikalo įvade eina trumpas gamtos filosofijos eskizas, sąvokos 
„gamta“ laikinas apibrėžimas, ir dėstoma gamtos mokslo santykiai su 
gamtos filosofija ir gamtos filosofijos uždaviniai. Becherio pažiūra, 
gamtos filosofijos uždavinys yra visas, pasauliui ir gyvenimui suprast 
svarbiausias, gamtos mokslo žinias sudirbt į visos gamtos bendrą vaizdą; 
tą vaizdą tenka papildyt laikinomis hipotezėmis ir pažinimo teoriniais 
tyrinėjimais... Todėl pirmoji kalbamos knygos dalis patiekia gamtos vaizdui 
pagrįsti skirtą gamtos pažinimo teoriją kritiškojo realizmo prasme, kuris 
plėtojamas kritikuojant pažinimo teorinį idealizmą, fenomenalizmą, pozitivizmą, 
konvencionalizmą ir kantianizmą. Ant šio pažinimo teorijos sukurto pagrindo 
paskui antrojoj knygos daly nubraižomas bendras gamtos vaizdas keturiais 
skyriais: paprastųjų kūnų struktura ir statybiniai akmens, problematinės 
kūninės realybės „tuščioj“ erdvėj, vyksmas negyvuose kūnuose ir gyvieji 
kiinai bei gyvybės vyksmas. Knygos esmę patsai autorius taip nusako: 
„Dėstymas daugely vietų neprieina prie aiškių rezultatų, bet dažnai tenki- 
namasi tik galimumais atžvilgių į dabartinį mokslo stovį. Daug kas kalba 
už tai, kad paprastoji materija yra sudaryta iš elektros dalelių, tūlas dalykas 
kalba už manymą, paremtą eterio hipotezės kritika, kad laukai aplink elektros 
kraujas ir kažkas tai, kas skuba šviesos spinduly, turi medžiaginę prigimtį. 
Kinetinis gamtos supratimas, kuris visą gamtos vyksmą aiškina kaip judėjimo 
vyksmą, neatrodo negalimas, kiek kalbama apie negyvąją gamtą. O gyvuose 
kūnuose į materialinį judėjimo vyksmą gal būt įsikiša sieliniai veiksmai, 
vadovaudami ir pagrįsdami organinį tikslingumą. Psichovitalistinė hipotezė 
išvesta paskutiniame skyriuje iš gyvų esybių būdingų pažymių stebėjimo 
ir tikslius davinius teikiančio «prabos metodo» sieliškai sąlygotame elgesy“. 

Kas dėliai vietos stokos liko neįdėta į sakytąją knygą, tatai Becheris, 
atatinkamai sutraukdamas ir papildydamas, tuoj išleido naujoj knygoj apie 
pasaulio sudėtį, dėsnius ir plėtotę*. Patsai autorius jos esmę 
šiaip nusako: „Ši knyga prasideda gamtos pažinimo teorijos trumpu eskizu. 
Paskui einąs pasaulio sudėties dėstymas prasideda nuo klausimo, ar pasau- 
lis erdvės atžvilgiu yra be galo ir su galu; ši problema, Becherio manymu, 
nežiūrint visų gamtos mokslo ir filosofinių-apriorinių argumentacijų, turinti 
palikt neišspręsta. Paskui kalbama apie nejudamųjų žvaigždžių bei Saulės 
sistemos santvarką ir statybinius akmenis, apie Žemės sudėtį, mikrostruktu- 
rines teorijas (molekulių, atomų, elektronų teorijas), elektrinę materijos teo- 
riją, klausimą apie realybes „tuščioj“ erdvėj (eterį, lauko medžiagas) ir elektrinį- 


1 Rinkiny „Philosophische und pūdagogische Arbeiten“ Langensalza. 

2 Erziehung zur Menschenliebe und Helfersystem. Langensalza 1914. į 

3 Naturphilosophie. Unter Redaktion von C. Stumpt bearbeitet von Erich Be- 
cher, Leipzig 1914 (Die Kultur der Gegenwart III Teil, VII Abtl., I Band.). 

* Weltgebiude, Weltgesetze, Weltentwicklung. Berlin 1925. 


104 Pr. Dovydaitis: Erich Becher 


kinetinį gamtos suvokimą. Skyrius „Pasaulio dėsniai“ plėtoja ir aptaria 
Galilejo-Newtono judėjimo mokslo principus, Einsteino relativybės 
mokslą (jo senesniuoju pavidalu), jos išplėtojimą į mokslą apie keturmatį 
„absolutų pasaulį“, materijos bei energijos išlaikymo principus ir Carnot'o- 
Clausiaus principą. Su dėstymu rišamas ir kritiškas pasvarstymas, kuris, 
pav., nuveda atmest Ostwald'o energetinį gamtos supratimą. Skyriuj 
„Pasaulio plėtotė“ rašoma apie bendrąją eigą energetinio vyksmo bei plė- 
totės eigą kūninių substancijų, nejudamųjų žvaigždžių dangaus ir mūsiškės 
Saulės sistemos, Kad gamtos vyksmas turi tam tikrą kryptį, kad kūnų pa- 
saulis, bendrai paėmus, vis daugiau artinasi į tikslą, tatai rodosi eina iš 
gamtos mokslinių patyrimų bei pasvarstymų eilės. Tačiau nėra negalima, 
kad tikrą kryptį turi tiktai universumo dalys per tam tikrą, mums žmonėms 
berods baisiai ilgą, laiką, o kad kūninio pasaulio visuma neina į tam tikrą tikslą“. 

Pabaigęs rašyt sakytąsias gamtos filosofijos knygas, Becheris vėl ėmę- 
sis psichologinių tyrinėjimų, kuriuos išdėste eilėj straipsnių L Plėtodamas 
savo „psichistinę atminties hipotezę“ Becheris vėl priėjo prie sielos ir kūno 
savitarpinio veikimo ir prie psichovitalizmo, t. y. sielos pradmeniui pripažinti 
vedamąjį vaidmenį visoj gyvybinėj srity, nuo kurio eina skirtumas gyvų 
daiktų nuo negyvų, tikslingumo reiškiniai ir k. Viename tolesniame sraipsny 
jis specialiai kritikavo paralelistinį-spiritualistinį monizmą ?. 

1916 m. rudenį Becheris kviečiamas nusikėlė į Mūncheno Universitetą 
Kūlpė's papėdininku ir Psichologijos Instituto direktorium. Be trumpesnių 
straipsnių, kuriuos Becheris šiuo laiku parašė 3, jis nuo 1917 m. rengė stam- 
besnį darbą apie dvasios ir gamtos mokslus, kuris išėjo 1921 m. *. 
Kaip rodo veikalo poantraštis, jame nagrinėjama ta pati problema, kurią prieš 
tai yra nagrinėję filosofai Windelband'as, Rickert'as, Dilthey ir k. - 
Becheris čia „savo aiškiu ir ramiu būdu įtikinamai įrodo, kad buvo klaida 
padaryta, jei daugelis filosofų šiedvi dideles mokslo sritis norėjo pagrįsti 
metodų priešingumu. Suskirstymą sąlygoja ne metodai, bet dalykai. Toliau 
šioj knygoj teikiamas naujas esmingas papildymas tų mokslinio pažinimo 
analizų, kuriuos jis buvo dėstęs savo Gamtos Filosotijoj, iš kuriuos čia jis 
išplečia visam mokslui“ (Bavink)?. — Teorinius mokslo klausimus Becheris 
nagrinėja ir savo darbe apie metafiziką bei gamtos mokslus“. 

Kanto 200 metų gimimo sukaktuvėms paminėti Becheriįs Mincheno 
Universiteto Didžiausioj Auditorijoj skaitė paskaitą apie Kanto mokslą 7. 


1 Uber Schmerzgualitaten. Arch. f. d. ges. Psychol. 34, 1915. — Gefihlsbegrifi und 
Lust-Unlustelemente. Zeitschr.“ f. Psychol. 74, 1916. — Ūber physiologische und psy- 
chistische Gedachtnishypothesen. Arch. f. d. ges. Psychol 35, 1916. 

2 Zur Kritik des parallelistisch-spiritualistischen Monism: s. Zeitschr. f. Phil. u. philos. 
Kritik 160, 1916. 

3 Hermann Lotze und seine Psychologie. Die Naturw'ssenschaften 5, 1917. Carl 
Stumpi zu seinem 70. Geburistage. Ten pat 6, 1918. 

* Geisteswissenschaiten und Naturwissenschaften. Untersuchungen zur Theorie und 
Einteilung der Realwissenschaften. Mūnchen 1921. 

5 Tomistiniu atžvilgiu šį Becherio raštą nagrinėjo E. De Bruyne, A propos de 
la dėtinition et la division des sciences. Revue - Neo-Scolastigue de Philosophie 30, 1928. 

5 Methaphysik und Naturwissenschaften. Eine wissenschaftstheoretische Untersu- 
chung. Miūnchen 1906. 

7 Immanuel Kant. Vortrag ūber Kants Lehre. Miinchen 1924. 


Pr. Dovydaitis: Erich Becher 1U5 


Paskutinis didelis prię Becherio gyvos galvos išėjęs jo veikalas tai 
įvadas į filosofijąl. Sią knygą autorius įsakmiai skiria pradedantiems 
filosofiją studijuot, ir būtent tiems, kuriems, nors ir pilnesnis, tačiau sunkiau 
parašytas, Kilpės įvadas dar yra nesuvirškinamas. Šiame įvade autorius 
nagrinėja tik dvi svarbiausias filosotijos problemas, būtent, gnoseologinę ir 
metafizinę.  Gnoseologijoj, kaip jau aukščiau minėta, jis laikosi kritiškojo 
realizmo, kurį čia jis aiškiai ir plačiai pagrindžia.  Metatizikos svarbiausią 
uždavinį jis laiko esant „visos tikrovės“ (Gesammtwirklichen) tyrinėjimą. Jis 
parodo, kaip susiduriant daugeliui dalinių mokslų, pav., fizikai ir psicholo- 
gijai, kyla naujų, pavieniuose moksluose nesamų, problemų, ir kad todėl 
turi būt tam tikras mokslas šiems, iš pavienių mokslų ribų išeinantiems, 
klausimams apdirbti; tas naujas (metafizikos) mokslas turįs, kaip ir realieji 
mokslai, naturalu, būt statomas tik induktiviai ant empirinės bazės. — To- 
liau, daugiausia kalbama apie dualistinę ir savitarpinio veikimo teoriją, o bai- 
giamojoj daly jis vėl grindžia psichovitalistinį organybės suvokimą, kuriame 
ypatingą vaidmenį vaidina gamtos „svetimiems naudingas tikslingumas“ 
(apie šį specialų klausimą tyčiomis paliekame kalbėti pabaigoj). 

Pažinimo teorinius klausimus Becheris nagrinėjo ir savose paskaitose 
per radio apie gamtos pažinimo pagrindus bei ribas“. 

Cia suminėtu du Becherio veikalu rekomenduodamas skaitytojams 
prof. Bavinkas šiaip išsitaria: „Gal būt tuomet jiems reikiamai paaiškės, kad 
taip pat ir pažinimo teorija gali būt įdomus ir labai svarbus dalykas. Tai 
nelaimė, kad tieka daugelis žmonių su filosofiškais palinkimais mano pačioj 
pradžioj reikiant kibt į Kantą, ir paskui, suprantama, didžiausioj daugumoj 
atvejų taip smarkiai sugadina sau skilvį, jog po to jie iš tolo vengia susi- 
tikt su pažinimo teorija, ir apeina ją darydami didelę alkūnę. Kas ims skaityt 
Becherio įvadą į filosofiją arba pačiai pradžiai jo knygeles apie gamtos 
pažinimo pagrindus ir ribas, tas nesigailės“. 

Dar vienas stambus Becherio veikalas (per trejetą šimtų puslapių) išėjo 
šių metų Birželio mėn., vadinasi, jau po autoriaus mirties. Tai yra liloso- 
fijos istorijos veikalas, norįs būti įvadu į naujas (vokiečių) filosofijos sroves 
po Kanto“. Šios biografijos paliks vertingos ir šalia platesnių šių filosofų 
biografijų, ypačiai dėl jų bendro bruožo, rodančio, jog ir moksle žmonių 
ir jų darbų teisingo susitarimo bazė yra ne polemiška nuotaika, bet meilė. 

* . * 

Trumpai apžvelgę Becherio raštus, vieną specialų jo gamtos filosofijos 
dalyką tyčiomis palikome galui, kadangi tariamės reikiant prie jo ilgiau 
stabtelti ir kritiškiau panagrinėti, — tai, būtent, jo pažiūras į vadinamą „sve- 
timiems naudingą tikslingumą“ (fremddienliche Zweckmassigkeit). Siąją 
sąvoką Becheris pirmu kart formulavo savo atskiroj monografijoj, parašytoj 


! Einfūirung in die Philosophie. Miinchben 1926. 

2 Grundlagen und Grenzen des Naturerkennens. Minchen 1928. 

* Deutsche Philosophen. Lebensgang und Lehrgebiude von Kant, Schelling, Fechner, 
Lotze, Lange, Erdmann, Mach, Stumpi, Baeumker. Mit einem Abriss iber die Philosophie 
der Gegenwart und einer Einleitung: E. Bechers Entwicklung und Stellung in der Philo- 
sophie der Gegenwart von A. Fischer. Minchen 1929. 


106 Pr. Dovydaitis: Erich Bėcher 


a MS 


Apie šitai „Logo“ skaitytojai jau žino nuo pirmiau (žiūr. Logos 1923, 
pusl. 90 ir tt. ir šiame numery pusl. 77 ir tt) iš Wasmann'o kritiškų 
pastabų. Sioj vieto tariamės leisti tam pačiam išgarsėjusiam biologui dar 
plačiau išsitarti šiuo klausimu, paimdami skyrelį iš jo mūsų skaitytojams jau 
pažįstamų knygų (žiūr. 65 pusl. pastabą), kuriose jis kalbamame skyrely 
(pusl. 89-—-93) Becherio tyrinėjimus jungia su savaisiais skruzdžių tyrinėji- 
mais ir visą šį klausimą plačiau panagrinėja. 


E. Wasmann'as apie E. Becherio „svetimiems naudingo 
tikslingumo“ sąvoką. 


Savo rašte „Die fremddienliche Zweckmassigkeit der Pilanzengallen 
und die Hypothese eines ūberindividuellen Seelischen“ Mūncheno filosofas 
Erichas Becheris petiekė pažadinančių išvedimų, į kuriuos čia turima atsi- 
žvelgt, kadangi ir socialinių vabzdžių svečių globojimas duoda progos 
padaryt panašių pasvarstymų. Organinės gamtos reiškiniuose Becheris 
randa trejopos rūšies tikslingumą: sau naudingas tikslingumas (selstdien- 
liche Zweckmassigkeit), kuris tarnauja tik savam individui; rūšiai nau- 
dingas tikslingumas (artdienliche Zweckmassigkeit), kuris einą toliau, 
negu kiek siekia individas, ir tarnauja atatinkamai rūšiai; ir, pagaliau, sveti- 
miems naudingas tikslingumas (fremdddienliche Zweckmassigkeit), kuris 
„eina naudon tik svetimam organizmui ir rodosi kaip tik jam įtaisytas ir 
paskirtas“. Kad ir nesutikdamas su tuo, kaip Becheris filosofiškai išaiškina 
svetimiems naudingą tikslingumą, vis dėlto turėsi prisipažint, kad jis nusi- 
pelnė biologijai vėl atkreipdamas dėmesį į šiokius faktus. Kad svetimiems 
naudingo tikslingumo modernojoj biologijoj visai mažai paisoma, Becheris 
teisingai aiškina mechanistine kryptimi šių dienų gamtos moksle, kuris 
priešais šiuos faktus stovi lyg su baime ir kiek galėdamas mažiau apie juos 
kalba, kadangi jis jų neįstengia išaiškinti. Taip pat ir auksinio pjūvio este- 
tiniai santykiai mortologijoj, į kurį apie praeitojo šimtmečio vidurį buvo 
nurodę Zeising'as ir Pteitfer'is, visai nebuvo paisyti; mat ir jie netiko 
į anuomet vienintelio išganingo darvinizmo idejas. Kad auksinio pjūvio propor- 
cijos plačiai užeinamos ypač vabzdžių pasauly, tatai ir aš parodžiau 1886 m.* 

Svetimiems naudingo tikslingumo biologiniam įrodymui Becheris apsi- 
rėžia tik zoocecidijomis, pasiremdamas Kūster'io, Kerner'io v. Marilau- 
n'o ir kitų surinktais faktais3. Jis neduoda zoologinių pavyzdžių, nors 


1 Die fremddienliche Zweckmassigkeit der Pilanzengallen und die Hypothese eines 
ūiberindividuellen Seelischen. Leipzig 1917. 

2 Die Erscheinungsitormen des goldenen Schnittes in der Insektenwelt. Stimmen aus 
Maria Laach 30. Bd., pp. 401—410 ir 522—537. — Lietuvių kalba apie tai rašė A. Jakštas 
straipsny „Dieviškoji proporcija“. Draugija 1921, 367--376. 

3 Jam liko nežinomi šios srities įdomūs H. Dieckmann'o darbai (žiūr. šio lai- 
kraščio 80 pusl. pastabą). 


„ARTTMLLTTP TVO 


Pr. Dovydaitis: Erich Becher 107 


būtų buvę artima tatai palygint su gegutės perėjimo parazitizmu. Jis taip 
pat visiškai paleido iš akių, kad aš jau nuo šimtmečio ketvirčio eilėį darbų 
apie skruzdžių ir termitų simtilijos instinktus, atspausdintų žurnale „Biolo- 
gisches Zentralblatt“ ir kituose moksliniuose laikraščiuose, esu įrodęs, jog 
simfilijų globa ir auginimas neduoda jokios naudos jų šeimininkams, o 
yra naudinga tik svečiams, ir kad skruzdės, augindamos specialiai Zome- 
chusinius, net „auginasi savo pikčiausius neprietelius“. Nors tiems reiškiniams 
pavadinti aš nepavartojau pavadinimo „svetimiems naudingas tikslingumas“, 
tai betgi aišku, kad ir jie tenka į šią sąvoką. Plačiame referate apie Becherio 
kalbamajį raštą, kuriame (referate), be to, dar yra ir naujų faktų, Luksem- 
burgo botanikas Edmundas Klein'as nubraižė svetimiems naudingą 
tikslingumą taip pat ir gyvulių pasauly. Jis čia pamini ir parazitiškąjį Saccu- 
liną Carcinus moenas papilvėj tarp krūtinės ir pilvo šarvų. Carcinus'o patelės 
šis parazitas turi apsaugos plačia abdominaline šių gyvių plokštuma, kuri 
jį dengia. O patino šiokios apsaugos jis neturėtų, jei parazitiškai inficuo- 
tam gyviui neišsiplėtotų abdominalinė plokštuma, panaši į patelės plokštumą. 
Tačiau šio paskutiniojo atvejo svetimiems naudingo tikslingumo reiškinys 
išaiškinamas parazitine kastracija, kuri, suskurdindama šeimininko lytinius 
organus, išlygina taip pat ir jo antrinius lytinius pažymius, taip jog ir pa- 
tinui pasidaro panaši į patelės abdominalinė plokštuma. Ši, rods, netiesio- 
giniu būdu patarnauja parazito apsaugai, bet, mano manymu, negalima 
manyt, kad ji kilusi tiktai šiojo parazito reikalui; ji yra tik parazitiškos 
šeimininko kastrakcijos antrinis padarinys. Toliau, Kleinas pamini taip pat, 
kad skruzdės globoja svetimų vabzdžių larvas; jis tai mini pasiremdamas 
Doflein'o iš Escherich'o paimtais daviniais, kurie tačiau nėra nei fak- 
tiški, nei kritiški; simfilijos „palyginimas su „socialine liga“ ir su „žmonių 
alkoholizmu“, kurį palyginimą Kleinas ima iš sakytųjų autorių. tiktai aptam- 
sina čia tikrai esamus santykius, užuot juos paaiškinę. Todėl aš dar kartą 
turiu aiškiai išdėstyt tikruosius simiilijos santykius su svetimiems naudingu 
tikslingumu. ; 

Su tuo, kad svetimiems naudingas tikslingumas yra tikra biologi- 
jos problema, aš visiškai sutinku su Becheriu ir Kleinu, nesutik- 
damas su Heikertingeriu!, kuris tikslingumą organiniame pasauly iš- 
visa, ir todėl taip pat ir svetimiems naudingą tikslingumą laiko tik „atro- 
dančia problema“ („Scheinproblem“), kurią gamton įnešanti tik mūsiškė antro- 
pomortiška galvosena. Jei tikslingumas nėra jokia biologijos problema, tai 
taip pat nėra problema nė priežastingumas; nes ir santykį tarp priemonės 
bei tikslo, kaip ir tarp priežasties bei veikimo mes juk mūsų protu išvedame 
iš esamų faktų. Tačiau abu stebėjimo būdu, ir kausalinis ir finalinis, savo 
pagrindą turi in re, faktinuose gamtos reiškiniuose, ir vienas antrą papildo 
gilesniam jų supratimui. Todėl galvojantis gamtos mokslas negali apsieit 
be vieno ir be kito, kaip tatai organiniams plėtotės procesams yra parodęs jau 
Karolius Ernstas v. Baer'is. Becheris, atsakydamas Heikertinge- 
riui?, teisingai pastebi, jog vargu esą galima imti, kad didieji visų laikų 

! Das Scheinproblem der „fremddienlichen Zweckmassigkeit“. Die Naturwissen- 
schaften 6, 1918, 181—184. 

* Uber Ausnutzungsprinzip, Zweckmassigkeit und fremddienliche Zweckmūssigkeit. 


Drei Skizzen, zugleich eine Erwiderung auf Franz Heikertingers Artikel: Das Šcheinproblem 
von der „fremddienlichen Zweckmassigkeit“. Ten pat p. 185—189. 


108 Pr. Dovydaitis: Erich Becher 


gamtininkai, pradedant nuo zoologijos ir logikos tėvo Aristotelio, bety- 
rinėdami tikslingumą organinėj gamtoj, būtų maitinęsi tik netikra problema. 
Rods, yra teisinga, kai Heikertinger'is gyvybinių reiškinių tikslingume mato 
vitalinę pagrindo problemą, nesiduodančią išspręst grynai mechanistiškai; 
bet iš to tik eina, kad išimtinai mechanistinis svarstymo būdas yra nepa- 
kankamas, o neina, kad teleologinis svarstymo būdas reikėtų iš biologijos 
išmesti I. į 

Tačiau kai dėl svetimiems nuudingo tikslingumo išaiškinimo gamtos 
filosofiniu atžvilgiu, tai aš esmingai skiriuosiu nuo Becherio pažiūrų. Jis, 
rods, labai atsargiai ir susilaikydamas kalba apie įvairius principus, kurių 
galima šauktis svetimiems naudingam tikslingumui augalų tulžies reiškiniuose 
išaiškinti. Jis (Becheris) galop nusilemia už „hipotezę“, kad ne tik gyvuliai, 
bet taip pat ir augalai turi sielą ir kad, be to, į tulžies gaminamų augalų 
individinį psichinį gyvenimą „įsikišanti supraindividinės pasaulio sielos“ „ma 
žytėlė dalis“ arba „ūgelis“ ir paveikiąs augalo organinius psichinius fakto- 
rius jo parazito naudai. Tačiau aš negaliu anaiptol pripažint esant biologiškai 
ar filosofiškai pagrįstą tą psicholamarkistinę pažiūrą, kuri augalui priteigia . 
smagumo ir nesmagumo jausmus bei kitus nekomplikuotus psichiniųs su- 
gebėjimus. Dar mažiau aš galiu priimti, kad augalas šeimininkas simpatiš- 
kai dalosi savojo parazito smagumo ir nesmagumo jausmais, „drauge su 
juo (savo parazitu) jausdamas jo (to parazito) protoplazmos būvį“ (indem 
sie [d. h. die Wirtspflanze], „den Protoplasmazustand desselben [d. h. ihres 
Schmarotzers] mitfūhlt“)“. Taip pat man rodosi neturi pagrindo ir miglota 
psichomonistinė pažiūra apie „įsikišimą“ („Hineinragen“) „antindivinio dva- 
sinio pradmens“ į individinį augalo gyvenimą. Tiesa, ir aš negaliu suprast 
augalų tulžies naudingo tikslingumo be aukštesnio proto, kuris vieningai 
sutvarkė augalo ir jo parazito augimo dėsnius paskutiniojo naudai. Bet aš 
tą aukštesnį protą suprantu teistiškai, kaip nuo gamtos substancialiai 
skirtingą, nors ir joje visuresamą bei visurveikiantį, kaip dievišką Iš- 
mintį, kuri savo esmėj yra vieninga ir netur nei dalių, nei ataugų. Siąja 
aukštesne vienybe protingos pasaulio priežasties tas augalo augimo dėsnių 
palenkimas jos parazito gerovei išaiškinamas su mažiau prieštaravimų, nekaip 
psichomonistiniu prileidimu.  Supraindividinį principą imdami teistiška pra- 
sme, mes nereikalingi naturalaus jo „dalių“ sumazgiojimo su augalo indi- 
vidiniu gyvenimų; ir augalo, ir jo parazito individinis gyvenimas plėtojasi 
savarankiškai savais dėsniais, ir tačiau tarp abiejų palieka harmonija. Deja, 
Becheris savo rašte teistišką pažiūrą išdėstė visai nepakankamai *. Jei jis 
būtų į ją tinkamai įsigilinęs, tai jis nebūtų, kaip įrodymą prieš teizmą, nu- 
rodęs į vadinamąsias dyšteleologijas ir į įvairių pavienių tikslų gamtoj ta- 
riamąjį nesusiderinimą, kuris juk aukštesnei vienybei tetarnauja š. 


* 
* * 


1! Plg. apie tai išvedimus ir Buijtendijk'o rašte Instinkt en leven, Kampen 1918. 

* Plg. apie tai ir F. Theissen, Neue Beitrige zur Frage nach der Zweckmūssic- 
keiten der Natur. Stimmen der Zeit 06. Bd. (1918) 462—408. 

3 Plačiau apie šitai Wasmann'as kalba savo studijos pabaigoj, kuri išversta ir lie- 
tuviškai šiame pat „Logo“ numery. 


Pr. Dovydaitis: Erich Becher 109 


Tikrai tenka pagailėt, kad Becheris, nors buvo prisiartinęs prie teizmo, 
bet sustojo dar jo nepasiekęs. Todėl, nors jo veikaluose yra tokių vietų, 
kuriose reiškiama gilaus ilgesio turėt tikėjimo, betgi drauge pasireiškia ir, 
kaip koks kirminas, abejojimas dėliai to baisingo negailestingumo, kuris 
siautėja gamtoj ir žmonėse. Jei jis būtų prie teizmo priėjęs, tam abejojimui 
nebūtų likę vietos. Tačiau reikia vis dėlto konstatuoti, kad 20-jo šimtmečio 
pirmosios ketvirties filosofija, ypačiai gamtos filosofija, Becherio asmeny 
turėjo tokį galvotoją, kuris žmogaus mintis vadavo iš 19 jo šimtmečio 
pabaigos neokantizmo bei pozitivizmo nelaisvės ir vaisingai skynė joms 
kelią į „religinį įsitikinimą, kad viršum klaidžiojančių ir besivaidijančių indi- 
vidų vadovaudama ir jungdama veikia supraindividinė dvasinė esybė, kuri 
į mus byloja sąžinės balsu ir į mūsų širdį įspaudžia pasiaukojamos meilės 
diegą“ I. 

John Burnet 

$ 1865—1928. 

Čia kalbamasis mokslininkas yra buvęs geriausias graikų filosofijos 
istorininkas visoj Anglijoj. Gimęs 1865 m. Edinburge, jis nuo 1892 m, buvo 
graikų kalbos ir literaturos profesorium St. Andrews Universitete (Skotijoj). 
Jis paliko įžymių darbų apie graikų filosofus prieš Sokratą, apie Sokratą, Pla- 
toną ir Aristotelį. 

Įžymiausi jo darbai yra šie: Early Greek Philosophy (1802; 
2-sis pataisytas leidimas 1008; 1913 m. išversta vokiškai, 1919 m. prancū- 
ziškai su priedėliais ir autoriaus modifikacijomis; 1920 m. 3-sis angliškas 
leidimas, vėl pagerintas). — Toliau jis pagamino geriausią naują kritišką ir 
pilną Platono raštų išleidimą: Platonis opera (5 vol. 1899 — 1906). — 
Išleido Aristotelio etiką su originaliniu komentorium: The Ethics of 
Aristotle (1900). Išleido su komentoriais kai kuriuos Platono dialogus: 
Fedoną (1911), Eutitroną, Apologiją ir Kritoną (1 vol. 1924). 
Greta to, jis buvo ėmęsis parašyt pilną graikų filosofijos istoriją, kurios tačiau 
išėjo tik 1-sis tomas: Greek Philosophy. Part I: Thales to Plato 
(1914, 2-sis leidimas 1920). Paskiausias jo veikalas Platonism (1928) 
yra sudarytas iš paskaitų, skaitytų Kalifornijos Universitete. | 

Burnet'as atkreipė savęsp dėmesį nuo savo pirmojo veikalo, kurį buvo 
inspiravusios Pauliaus Thanneryo pažiūros. Jis įnešė naujų žvilgių į 
tradicines Zellerio pažiūras. Ir į Sokrato dialogus Burnet'as savotiškai 
žiūrėjo: visus dialogus, kuriuos Platonas priteigia Sokratui, jis ir laikė tik 
Sokrato dialogais, kuriuose mums atvaizduotas istorijos Sokratas. Originalaus 
platonizmo esą galima rasti tik paskutiniuose pagal sęnumą dialoguose. 
Didžiausia dauguma šių dienų istorininkų tokiam Burnet'o manymui yra 
pasipriešinusi. Pr 0). 


3-3 


1 Be savo veikalų, Becheris trumpą savo filosofinių pažiūrų santrauką patsai duoda 
dar savoj autoergografijoj rinkiuy „Di= deutsche Philosophie der Gegenwart in Selbstdarstel- 
lungen“ I Band. Leipzig 1921. Be šios, 1918 m. pasibaigiančios, autoergografijos, šiam pa- 
minėjimui parašyt naudotasi dar Bavink'o paminėjimu jo redaguojamame mėnrašty „Unsere 
Welt“ 1929, Heit 2 ir naujausiais Becherio veikalas. 


Iš naujausios literaturos. 


Cursus philosophicus in usum scholarum. Auctoribus pluribus 
“ philosophiae professoribus in collegiis Valkenburgensi et Pullacensi Socie- 
tatis Jesu. Pars II: Ontologia sive methaphysica generelis in usum 
scholarum. Auctore Carolo Frick 6. J. Editio sexta aucta et emendata. 
Friburgi Brisgoviae. MCMXXIX Herder £ Co. 10--248 pag. in 8? min. 

Paskutiniais laikais, giliau svarstant gnoseologijos pagrindus, nevie- 
nam moderniausiam filosofui yra paaiškėjęs reikalingumas ontologijos studijų. 
O norint čia kritiškai elgtis, tenka atsižvelgt ir į realistinės ontologijos at- 
stovų pažiūras. Iš realistinės ontologijos krypsnių, be abejo, daugiausia 
pelno dėmesio Tomo Akviniečio ir Suarezo principų poveikiu parašyti on- 
tologijos veikalai. | 

Frick'o ontologijos vadovėlis parašytas daugiau Suarezo dvasioje. Kai 
kurie pagrindiniai klausimai čia bandoma spręsti prieš Tomo Akviniečio 
nusistatymus. Kadangi Suarezo mokykla ir iki šiol turi nemaža šalininkų, 
tai ne pro šalį ir su jos pozicijomis susipažinti, kad galima būtų paskui 
jas kritiškai įvertinti. 

Šis ontologijos vadovėlis sutvarkytas tikrai metodiškai, jo mintys aiškiai 
išdėstytos. Tik gaila, kad nėra įvado, kur būtų rimtai diskutuojamos nuo- 
monės neigiančių ontologijos vertę apskritai ir ontologijos tyrinėjimų srityje 
stovinčių už subjektivizmą bei kriticizmą. 

Knygos turinys. Liber I: De ente in communi sive tran- 
scendentali. (De conceptu entis ut sic. — De entis actu et potentia. — 
De entis attributis transcendentalibus). Liber II: De ente categorico 
sive praedicamentali sive de summis entis generibus. (De 
categoriis Aristotelis. — De substantia. — De accidente in genere. — De 
guantitate et gualitate. — De relatione. — De causis). Liber III: De entium 
perfectione. (De perfectione in genere — De perfectionibus guoad 
“ realitatem. — -De perfectionibus guoad exsistentiam). 

Prof. P. Kuraitis. 


Die Stufen des Organischen und der Mensch. Von H. Ples- 
sner, Prof. a. d. Univ. Koln. Einleitung in die philosophische Anthropologie. 
Berlin u. Leipzig 1928. Walter de Gruyter 8: Co. VIIIĄ-448. 

Plėtojimąsi tos filosofijos, kuri nėjo Aristotelio ir Tomo Akviniečio 
pradėtais takais, paskiausiu laiku būdina bent trejopas pažymys: grįžimas 
į objektą, pakrypimas į metafiziką ir pakrypimas į antropologiją. Cia įra- 
šytoji Plessnerio knyga yra vienas argumentas viršaus už tretįjį pažymį. 

Helmutas Plessneris, Kelno Universiteto profesorius, yra ne tik 
filosofas, bet ir apsityręs biologas bei zoologas (tilosofas be gamtos 
mokslinio pagrindo iš visa šiandien nedaug ką gali pasmarkaut). Jis nuo 
1925 m. leidžia, nuo kitų šio vardo periodinių leidinių skirtingą, žurnalą 
„Philosophischer Anzeiger“ (Cohen, Bonn), skirtą „filosofijos ir pavienių 
mokslų bendram darbui“. 1923 m. Plessneris išleido veikalą „Die Einheit 
der Sinne. Grundlinien einer Aesthesiologie des Geistes“, kuris jau taip 
pat yra iš filosofinės antropologijos srities. 


PVP Vi 


mMPERHAN S TPNNI2VPETMNMM 


Iš naujausios literaturos 111 


Čia reikia paaiškint kad toji antropologija, į kurią pradedama kreiptis mo- 
dernojoj filosofijoj, tai nėra subjektivizmo antropologija, kuriai žmogus terūpi 
tik kaip objektas. Šių dienų filosofinė antropologija centrinę „žmogaus“ ideją 
ima labai griežtai objektiviai, taip objektiviai, jog kai kas pastebi, kad norima 
net pačią žmogaus esmės ideją suimti iš tokio „personalinio“ esmės aspekto, 
kuris esti dar ankstybesnis, negu žmogaus perskyrimas į fizinį ir psichinį 
pradmenį, kuris psichofiziniu atžvilgiu, taigi, yra neutralus. Ir sakytoje pir- 
mesnėje savo knygoje apie jūslių vienybę Plessneris sako vis užsidurdavęs 
tokią psichofizinės indiferencijos sritį. Taigi, šioki veikalai mus atveda vi- 
sai netoliese Aristotelio ir Tomo antropologijos, kuri visuomet stovėjo už 
žmogaus kūno ir sielos esminę vienybę ir patiekė griežčiausią metatizinę 
šios sąvokos formulavimą, kokių iki šiol iš visa turime, Ir kai šioj nau- 
jausioj savo knygoj Plessneris, padarydamas istorinę santrauką, tvirtina, kad 
„tam tikra prasme, visa naujosios filosofijos istorija savo teorinėmis-meta- 
fizinėmis problemomis tėra didelis atsiskaitymas su Dekarto alternativiniu 
principu“ (p. 72), tai šituo jis kaip tik ir pasisako už aristotelišką-schola- 
stišką žmogaus suvokimą. Ir Plessneris šiuo atžvilgiu šiandien anaiptol 
ne vienintelis; šiandien ištisa naujųjų filosotijos galvotojų generacija su juo 
sutinka, kad dekartiškas atskyrimas fizinio elemento nuo psichinio žmoguje 
negali duot pagrindų jokiam tikram žmogaus mokslui (antropologijai). 

Iš kur šių dienų galvosenoj radosi šitoks pasiryžimas eit tyrinėt žmogų. 
kaipo pilnatį? Šių dienų antropologinėj literaturoj, taip pat ir Plessnerio ra- 
štuose, nurodoma į naujus pažadinimus, einančius iš Dilthey'o, Sim me- 
Vio, Bergson'o ir kitų šių dienų gyvybinės filosofijos atstovų, o per 
juos atsišaukiama į romantikos ir neohumanizmo tradicijas. Bet pamirštama 
stipriausiai sprendžianti tradicija. Antai, šių dienų fenomenologinės krypties 
kai kurie atstovai aiškiai pasisako, kad geriausias savo mintis jie ėmę iš 
scholastinės tradicijos. Taip pat ir šių dienų antropologiją stipriausi ir 
geriausi motivai bus pasiekę iš scholastikos, nors atidengti tuos vamzdžius, 
kuriais ši tradicija tekėjo, reikalinga turėt gilesnių, negu paprastai, žinių. 

Kaip ten bebūtų, čia kalbamame Plessnerio veikale yra labai daug 
aristotelinio minčių lobio ir sveikų kritiškų pastabų šių dienų materialistinio 
evolucionizmo eskravagantiškų išprotavimu adresu. Deja, knygos autoriui 
nepavyko savo mintis išdėstyt aiškia ir sutrauktine forma. Si knyga skai- 
tyti nepaprastai sunki. Tačiau verta patrūsėti. Trumpai sakant, joje tei- 
kiama organinės gyvybės fenomenalistiška charakteristika, kuri „Logo“ skai- 
tytojams jau pažįstama iš biologų-filosofų Andrės, Buijtendijk'o, 
Uexkūll'io!, prie kurių mums teks dar nekartą grįžti. Plessnerio knygą skai- 
tydamas junti, kad jis yra apsityręs atatinkamose empirinėse disciplinose, 
drauge turi filosofišką gįslelę ir sugeba iš gyvai stebėtos empirijos atskleist 
tikrai tilosofiškus aspektus, susekt gyvybės reiškinių dėsningumą. 

„„ Tikrąją knygos tėmą atskleidęs 3-me skyriuj (pusl. 80 ir tt), 4-me sky- 
riuj (p. 123 tt.) jis dėsto „gyvybės egzistavimo būdus (Daseinsweisen der 
Lebendigkeit) šių „vitalinių kategorijų“ atžvilgiu: pozicijos erdvėj-laike, plėtotės 
charakterio, organų sistemos. 5-me skyriuj (p. 185 tt.) bendrai plėtojami 
gyvysios būties organizacijos būdai (Organisationsweisen des lebendigen 


1 Žiūr. Logos 1928, 103 ir tt. ir 169 tt. 


112 Iš naujausios literaturos 


Daseins) ir specialiai iškeliama „augalo atviroji organizacijos forma“ bei „gy- 
vulio uždaroji organizacijos forma“ ', kaip „organizacijos idejos“. Paskuti- 
nieji 6-sis ir 7-sis skyriai (p. 230 tt./ir 288 tt.) pastato prieš vienas kitą 
„gyvulio sferą“ (Sphare des Tieres) ir „žmogaus sferą“ (Sphare des Men- 
schen). Žmogaus biidingas pažymys šiaip nusakomas: „Exzentrizitat ist 
Tūr den Menschen charakteristische Form seiner frontalen Gestelltheit gegen 
das Umield“ (p. 202). Trejopu pozicionalumu žmogus būdinamas kaipo 
stovįs anapus kūno ir sielos, kaipo „Person-Ich“. Iš jo ekscentrinės 
esmės formos išvedami šie trys pagrindiniai antropologiniai dėsniai: 1. Das 
Gesetz der natūrlichen Kinstlichkeit; 2. Das Gesetz der vermittelten Un- 
mittelbarkeit 3. Das Gesetz des utopischen Standortes. 

Plessnerio knygos vienas recenzentas? ją bendrai šiaip būdina: „Iš 
tikrųjų, per visą knygą eina kuo didžiausiai vertingi įžvelgimai į organinės 
gyvybės esmės pažymių strukturą bei laipsniavimą. Deja, tikrai geras tu- 
rinys... taip sulydintas su tik paviršutinai atrodančiu geru ir su neperma- 
toma kalba, jog aš bijau, kad ne daug atsiras tokių, kurie sugebės iš jos 
išsisijot grynąjį auksą“. Bet jau gera ir tai, kad aukso čia bent išvisa 
esama. ažyss 0) 


Philosophie des Organischen. Von Hans Driesch, Leipzig. 
Vierte, gekūrzte und teilweise umgearbeitete Autflage. 1928. Verlag von 
Guelle 8: Meyer in Leipzig, 16--402 pusl. in 80. 

Šių knygų istoriją „Logo“ skaitytojai jau žino iš Driesch'o autoergo- 
grafijos3. Cia tik paduosime trumpą veikalo schemą. Visas veikalas su- 
dėtas iš dviejų dalių: 1-ji supažindina su svarbiausiais analitinės biologijos 
daviniais, 2 ji dėsto organybės filosofiją. Pirmojoj kalbama apie organinio 
individo formą ir medžiagos apykaitą, apie organybės pasaulį kaipo pilnatį, 
apie organinius judėjimus. Antrosios dalies skyriai eina šiokiomis antraštėmis: 
biologija ir fizika, biologija ir psichologija, vitalizmas ir logika, biologija ir 
metafizika. Taigi, tikroji organybės filosofija destoma antrojoj knygos daly. 
— Šiuo trumpu knygos turinio suminėjimu čia ir pasitenkinsime, kadangi 
apie Driesch'o. organybės filosofiją rengiamasi „Loge“ kalbėt atskiru straipsniu. 

IRN) 


Spaudos paklaidų atitaisymas. 


Autorius straipsnio „Praėjusio laiko būties problema“ nurodo šias jo straipsny įsi- 
brovusias spaudos paklaidas: 

1. Pusl. 3, eil. 32 vietoj „kad praeitis nebeegzistuoja“ turi būti: „kad praeitis 
tebeegzistuoja“. 

2. Pusl. 5, 4-sios pastabos 3-sis sakinys buvo p. redaktoriaus pataisytas stiliui pagerint- 
Sakinio prasmė betgi nenukentės, jei vietoje. „..bet tvirtinimas, kad kas nors egzistavo praei. 
tyje arba tiesiog į praeitį nukreiptame, praeitį intenduojančiame tikėjime (belief) į jos bu- 
vusią tikrovę“ bus atspausdinta: „..bet tvirtinimas, kad kas nors. egzistavo 
praeityje, arba tiesiog į praeitį nukreiptas, praeitį intenduojąs 
tikėjimas (belief) į jos buvusią tikrovę“. 

3. Pusl. 6, sakinys: „Tai Lovelle'is, kaip lengva pastėbėti...“ ir tt. buvo pataisytas 
Jo dabartinė forma bus atatinkama prasmei, jei vietoje: „ne praeities būtį kaipo tokią...“ 
bus atspausdinta: „praeities būtįkaipo tokią“... 


1 Žiūr. Logos 1923, 105 t. 
2 Philcsophisches Jaiirbuch 1929, 344—369. 
3 Logos 192, pusl. 175, 177, 178. 


Redakcijai atsiųsta 
„Dirvos“ Bendrovės leidiniai. 
k Vaižgantas. Dėdės ir dėdienės. (Vaižganto Raštų X tomas: Mišrieji 
vaizdai. III dalis. Belestristika). Kaunas-Marijampolė 1929 m. 216 pusl. mažo 
30. Kaina 5 litai. — Šis kan. Tumo raštų tomas yra išleistas jo autoriaus. 
60 metų amžiaus sukaktuvėms (1929. XX) paminėti ir autoriaus 
4 fotografijomis- bei šiaip paveikslais iš jo gyvavime. t0, pradžioj eina: 
prof. Mykolaičio įvedamasis straipsnis „Šviesioji Vaižganto kūryba“ 
(pusl. 7—32). Patį tomo turinį sudaro ne vienas ištisas dalykas, bet atskiri 
„trumpesni ar ilgesni dalykėliai, suskirstyti į grupes, kurios šiaip pavadintos: 
*. „Dėdės ir dėdienės“ (p.33—140), „Ar jau medžiai sprogsta?“ (p.141—167), 
“* „Išgama“ (vienas dalykėlis p. 168—188), „Iš atsiminimų“ (p. 189—215). — | 
> Gražus leidinys, f 2 
+ S. Minclovas, Lietuvos giriose. Vertė 4. Tarvydas ir S. Tarvydas 
4 Kaunas-Marijampolė 1929, 170 pusl. mažo 80. Kaina 2,75 ct, kietais virše- 
„liais 31t. — Kiekvienam lietuviui skaitytina knyga, kurioj atskleidžiamas senovės 
/ lietuvių didvyriškas gyvenimas ir senobinės Lietuvos gamtos didingumas. 
, Katalikų Veikimo Centro-leidiniai 
- Socialinis Kodeksas. Katalikų socialinės sintezės eskizas. Išvertė 
A. J. Kaunas 1929, 45 pusl. mažo 80. Kaina 1 It. 50 cnt. 
Sustpratęs ir veiklus katalikas. Parašė V. P.r. B-s. Kaunas, 1929, 


16 pusk. in, 160. 
Kiti leidiniai. 


Pirmasis dešimtmetis 18 poetų. Redagavo Petras Kubilevi- 
čius. Įvado žodį parašė L. Gira. Išleido Mikas Gudaitis. Kaunas 
1929, 264 pusl. mažo 80, 

Krikščionis Demokratas Nr. 1(12). Kaunas 1929 m. Birželio mėn. 
LS pusl. Visas šis mumeris nagrinėja vieną temą: „Krikščionystė ir 

arbas“, 


E 


"SOTER 


Religijos mokslo laikraštis 
. Eima jau-6-sius metus. 
Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos Filosofijos Fakulteto 
o Teologijos skyrius; 
Sukrautas Šv. Kazimiero Draugijos Centriniame Knygyne Kaune. 
Gaunamas Kaimo ir visuose tos Draugijos skyrių knygynuose.  Rei- 
*kalautinas ir šiaip visuose knygynuose, | 
Iki šiol yra išėję ir galima gauti: 
1924 m. vienerios knygas, kaina 12 litų. 
1925 m. dvejos knygos, kaina 16 litų. 
1926 m. vienerios knygos, kaina 10 litų. 
- 1927 m, dvejos knygos, kaina 15 litųį. 
1928 m. dvejos knygos, kaina 19 litų. 
1920 m vienerios knygos, kaina 10 litų.